Archyvas pagal 2007 balandžio

Žalias miestas Vilnius…

 

Vilnius visada buvo gamtos vaikas ? neatskiriamas nuo violetinio nakties dangaus, paryčių rūko, apsėmusio Vilnelės slėnį, kuplių kaštonų kiemuose, tai vienur, tai kitur švelniai pasilenkusių prie langų alyvų, ūksmingų parkų. Svetimšaliai ir anksčiau, ir dabar tebekraipo galvas: „Ai, koks žalias miestas“, o 1940–aisiais žinomas meno istorikas daktaras Michailas Vorobjovas apie Vilnių rašė: „(…) nėra jame dirbtinių formų, kurios prievarta žalotų natūralų gamtos landšaftą, bet nėra ir chaotiško gamtos veržimosi į architektūros ansamblius ? visur regime retą harmoniją ir organišką abiejų pradų vienovę. (…) gamta ? jo įsčios, jo indas, jo natūralūs rėmai“.

Užsiėmę grandiozinėmis XXI amžiaus statybomis, miesto galvos Vilniaus žalumos išsaugojimu mažai besirūpina. Nesakau, kad nesirūpina visai. Štai Bastėjos ir Išganytojo kalno papėdėje atsirado naujas promenadas, tiesa, labiau primenantis kartoninį maketą, o ne jaukų pasivaikščiojimų kampelį. Užtat senieji miesto parkai merdėja. Toliau nuo estrados esančios Vingio parko vietelės virsta brūzgynais, džiunglėmis. Belmonto kriokliai ? jau kavinių ir viešbučių kompleksas. Į parkelį Pylimo gatvėje, priešais liuteronų bažnyčią, retas kuris užsuka. Natūralu, kad mažai ką vilioja išpuvę suoliukai ir betono plokščių kaugė, likusi nuo buvusio partizanų paminklo. Yra dar vadinamasis Prancūzparkis (Pilies g.), net pora stoties publikos pamėgtų skverų aplink Visų šventųjų bažnyčią ir kitur, bet čia jau smulkmė.

Seno ir kadaise retų augalų prisodinto Bernardinų (Botanikos, Jaunimo) sodo vietoj ? skurdžios, nykios Sereikiškės. Neveikiančių fontanų ir teršiančių varnų erdvė. Kadaise buvę sodo savininkais bernardinų vienuoliai žydinčiomis, kadaise, matyt, jų brolių sodintomis obelimis gėrisi pro tvorą. Dabar čia akylai sergstima „Vilniaus vandenų“ bendrovės teritorija, aišku, kur kas su didesne atida tvarkoma nei viešoji parko dalis. Į pastarąją rytais tebeveda pasikapstyti dulkėse vaikus mamytės, pavakarėmis užsuka ant suoliukų atkalčių pasėdėti ir slapčia išgerti alaus studentai, o šunų vedžiotojų čia rasi turbūt bet kuriuo paros metu. Šioks toks gyvenimas Sereikiškėse vis dėlto srovena ? viena kita nedrąsi mugė ir gegužinė, teniso kortai, pora karuselių ir ledų kioskelių… Bet kai senuose Vilniaus atvirukuose pamatai vasaros teatrą ir dailius gėlynus, darosi liūdna.

Prasmingo projekto ? skulptūrų Bernardinų sodui ? įgyvendinimas turėtų kiek pataisyti parko reputaciją. O mūsų nuotaiką bei sveikatą pataisytų švaraus smėlio privežta smėlio dėžė, tvarkinga pievelė vietoj skystos sulaukėjusios augmenijos ar viena kita tulpė… Net jeigu, pavyzdžiui, už įėjimą į buvusį įstabų Botanikos sodą kurį laiką reikėtų mokėti simbolinį mokestį. Pone Mere?

Reklama

Naujausi

Kategorijos

Reklama