Impresija apie Užupį

Negimiau Užupyje. Nedainavo man lopšinių pasiėmęs gitarą tėvas pritariant senam kaip pasaulis Vilnelės gurgėjimui. Net ir septintąsias Užupio respublikos „neprigulimybės“ metines švęsti balandžio 1–ąją nejaučiau moralinės teisės ? pernelyg jau trumpai gyventa asmeninės nepriklausomybės saulėtekyje priešais Šv. Bartolomėjaus bažnytėlę, vakarop imančią skambinti visais varpais, įrašytais į kompaktinį diską, ? taip pigiau. O ir anas namas jau gyvena vaiduoklio gyvenimą ? bala žino, kur išsikraustė jo šeimininkė su kate Sonia ir elektros vogimo aparatėliu.

 

Svetimas man tas šventinis šurmulys, kasmet balandžio 1–ąją sukeliamas susireikšminusių užupiečių. Ne, ne pavydas kalba mano lūpomis. Nėra kam pavydėt. Juk tikrų Užupio gyventojų lieka vis mažiau, juos pakeitė protingai ir laiku investavę piliečiai. Anądien suskaičiavau bent tris kranus, vikriai besisukiojančius ir besidarbuojančius jųjų labui. Jurgis Kunčinas, ko gero, apdairiai emigravo Anapilin. Nebėra Užupio. Pragertas, brangiai parduotas, prarastas. Jau tik paryčiais kur ne kur pakvimpantis alyvomis ir medinėmis lauko būdelėmis. Užmaršties žole užžėlusios Bernardinų kapinės, nelegalus menininkų kvartalėlis, viena kita graži panorama ? tai tik striuka kaukė, kuria dangstomas pakitęs Užupio veidas.

 

Labai smarkiai privačios teritorijos pramaišiui su kavinėmis, kurių išskirtinis užupietiškas bruožas ? itin įžūlūs padavėjai. Neįdomūs, plyni veidai. Net meno žmonių „durniavimai“ nuobodūs savo margumu ir tuštybe. Lankytojų traukos centras ? „(š)Ikiukas“, tiksliau ? jo alkoholio skyrius, o ne gausios galerijos, na, dar ir tos pačios kavinės, paliekančios įspūdį, jog Dievas sukūrė upę tam, kad jų pelnas būtų didesnis, o bažnyčios Vilniuje statytos todėl, kad į jas būtų galima žiūrėti pro kavinės langą. Ypač gaila senojo turgaus. Naivuolė, visada tikėjau, kad jis dar kada nors ten veiks. Lietuviškasis Monmartras? O gal tik posovietinio mentaliteto grimasa?

 

Į Užupį veržiasi ne–gyvenimas, žvilgantis džipų sparnais, besišiepiantis plastikiniais langais, nutvilkantis naujųjų laikų neskonybe, šaldantis susvetimėjimu. Užupis, ne tik dėl meniškos prigimties buvęs Vilniaus širdimi, jau žiobčioja kaip dvesianti žuvis. Šiemet dar pjovė malkas prie upės, žydės vyšnios kieme su šunimis prie baltosios cerkvės ? mūsų vaikai gal spės juos pakalbint, užuost sausainių iš Latako gatvės kvapą. Dar veikia vaistinė, kurios interjeras ? ar ne XIX amžiaus? Dar nesugriuvo buvęs fontanas viename iš kiemų. Skalbia moterys prie vandens kolonėlės, tikros, ne dekoratyvinės. Atslenka pasiramsčiuodama lazda į Mišias Bernardinuose Užupinė. Su šlepetėmis pas kaimyną išbėga Inga. Dar neperkeltos į miesto pakraštį Bernardinų kapinės. Bet nebloga mintis!

Kad ir kaip „stengtųsi“ neseniai iškepti Užupio respublikos piliečiai, sunku negrįžtamai pakeisti gražųjį maršrutą, kuriuo važiuoja vienintelis Užupio autobusas, kiekvienąkart pravežantis pro kol kas neužtinkuotą užrašą „Dangus 12 km“.

Reklama

0 Responses to “Impresija apie Užupį”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: