Gražių žmonių miestas

Tas Vilnius. Gražių žmonių miestas. Babytė su erškėčių vainiku ant galvos ir tokiu margu apdaru, kurio pavydėtų kiekvienas save gerbiantis hipis. Roželė, labai pasipuošusi, išsidažiusi ir visuomet tėvą prašydavusi kapeikų. Rimas iš mano namo, kuris nuo seno nebevažiuojančio motociklo su lopšiu nusiropšdavo tik tam, kad įsukusiai į kiemą mašinai dryžuota milicininko lazdele parodytų, kur sustoti. Kiemo vaikai iš jo ne tik nesijuokdavo, dargi gerbė. Seneliukas su keistu, matyt, savo paties susirinktu dviračiu. Moterėlė, vaikštanti po miesto bažnyčias su paveikslu „Jėzau, pasitikiu tavim“. Vienąkart prie Aušros vartų mačiau net „tikrą“ Kristų purpuriniu apdaru.

Tarp jų yra keletas tokių asmenybių, be kurių Vilnius nebūtų toks artimas širdžiai.

 

Pylimo gatvėje retkarčiais taburetę pasistato senučiukė, visuomet juodai, vos ne aristokratiškai apsirengusi, net karščiausią dieną kelius apsiklojusi nučiurusiu, bet tikru kailiu. Nesuprasi, ar ji kalba rožinį, ar elgetauja, ar šiaip sau sėdi ir stebi gyvenimą.

 

Prie Bernardinų bažnyčios vos ne kasdien ramentais pasiramsčiuodama ateina žila močiutė. Penkių minučių kelią nuo namų ji eina, matyt, gerą valandą. Šventoriuj, ant suoliuko, po obelim, jai prabėga visa diena. Ji neatsisako įmetamo pinigėlio, bet arčiau pasisukusiam vaikiukui dažnai ištraukia saldainį.

 

Sereikiškių parke galima sutikti Miglę iš Užupio. Ji čia „dirba“ ? renka butelius. Gera ją matyti, iš tolo besišypsančią bedante šypsena. Papasakoja apie didelį kugelį, kurį gimtadieniui iškepė mama. Žinau, kuo ji serga, bet sveiki žmonės nebemoka taip gražiai pasakyti: „Palydėsiu tave. Turiu laiko“ arba paklausti: „Ko norėtum, kad Kalėdų Senelis tau atneštų dovanų?“

 

Parduotuvėj prie Savanorių stotelės kartkartėmis pamatau Kaziką. Jis drūtas, kalba nerišliai, vilki kamufliažinę uniformą ir padeda žmonėms susikrauti pirkinius į krepšius. Prie patikusių žmonių prieina, apkabina ir pabučiuoja. Kartais paima iš jų kokią bandelę, prieš tai pasitikslinęs, ar jie sau tokią nusipirko. Vakar paėmiau jam ledų. Tų pačių pigiausių, po penkiasdešimt centų, dabar tokių jau vėl būna. Kazikas padėjo išsivežti vežimaitį, bet ledų jokiu būdu neėmė! Matyt, pamanė, kad atiduodu savo porciją. Buvo karšta, ir jis labai jų norėjo, mačiau, bet vis rodė į mane pirštu ? pati valgyk ? ir nuėjo. Kad jūs būtumėt matę, koks jis buvo gražus!

Reklama

0 Responses to “Gražių žmonių miestas”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: