Kaip išlikti lietuviu Amerikoje

Negyvenau Amerikoje. Iš šiapus Atlanto stebėjau Lietuvon grįžtančius žmones…

Vieni jų sunkiai bepralemendavo lietuviškai be akcento (prabuvę ten vos metus kitus) ir kalbėdavo tik apie Ameriką. Kiti ir po šešiasdešimties metų kuo gražiausiai čiulbėdavo dzūkiškai, aukštaitiškai ar neskubriai dėstydavo mintis žemaitiškai, nerimavo dėl Lietuvos vardo pasaulyje ar dėl gimtinėje susiklosčiusios situacijos.

Nežinau, kodėl taip yra. Bet drįstu spėti, kad tai, ar išliksi lietuviu, lemia ne gimtoji žemė po kojomis. Paieškoję rastume pavyzdžių, kai emigrantai ar net svetimtaučiai myli Lietuvą labiau už čia gyvenančius lietuvius.

Žmogus, norintis netapti šimtaprocentiniu amerikiečiu, pirmiausia turi apsibrėžti, ką jam reiškia išlikti lietuviu. Man tai reikštų, jog aš bei mano palikuonys nepamiršime savo kilmės, tarpusavyje kalbėsimės lietuviškai, nekeisime esminių vertybių tik tam, kad pritaptume svečioje šalyje.

Vargu, ar kuris lietuvis nenutautėtų vien tik sekdamas lietuvišką spaudą ir Lietuvos gyvenimo aktualijas, stengdamasis kuo dažniau lankytis Lietuvoje ar palaikyti ryšius su čia likusiais draugais bei giminaičiais. To užtektų nebent pradžioje, bet vėliau gyvenimas nuleistų ant žemės – žmogus tiesiog neįstengtų žaisti dvigubo žaidimo turėdamas kabintis ten, kur yra „persodintas“, norėdamas gilintis į kitokius rašytus ir nerašytus įstatymus. Taip praraja tarp jo ir Lietuvos gilėtų…

Lietuviui Amerikoje išsaugoti lietuvybę visų pirma turėtų padėti tvirtas stuburas – iš kartos į kartą perduodamas auklėjimas. Priklausymą lietuvių ar kuriai kitai tautai lemia ne įrašas pase, o su tautos tradicijomis, pasaulėžiūra ir buvimo pasaulyje būdu susijęs gyvenimas. Turiu omenyje ne tik cepelinus ir šaltibarščius, bet kodėl gi ir ne juos? Ką šiandien reiškia būti lietuviu turėtų paaiškinti tėvas sūnui, motina dukrai. Ir aiškinti ne lozungais ar nostalgiškais, nutolusiais nuo realybės pasakojimais, bet savo gyvenimu.

Turbūt didžiausia paspirtis toli nuo Lietuvos atsidūrusiam lietuviui – draugai ir bendraminčiai, taip pat besistengiantys kūrybingai išlaikyti lietuvybės dvasią. Tautinių šokių būrelis, lietuviškų sutartinių choras, poetų ratelis vyresniems, linksmas tautinių švenčių šventimas drauge ar iškyla jaunesniems, pasiskolinta lietuviška knyga ar sužinotas netendencingo lietuviško internetinio puslapio adresas, o gal draugas, paskambinantis ir pakviečiantis vakare pasivaikščioti į parką…

Nemažiau už draugų ir bendraminčių būrelį Amerikos lietuviui turėtų būti svarbu priklausyti bendruomenei – religinei, pasaulio lietuvių ar panašiai. Man tai būtų katalikų bendruomenė – žmonės, su kuriais galima dalytis tiek Dievo, tiek lietuvišku žodžiu ir lietuviška širdim, kuriems galima kepti lietuviškus pyragus prie arbatos po lietuviškų Mišių. Tik bendruomenė visokeriopu palaikymu gali sušildyti šaltą XXI amžiaus rytą, kuriam išaušus, nors ir apsiginklavę modernių komunikacijų technologijomis, esame klaikiai vieniši, nebemokantys nei kalbėti, nei klausyti jokia kalba.

Beje, bene labiausiai išlikti lietuviu Amerikoje turėtų padėti ir orumas – XXI amžiuje pamiršta savybė. Esi orus, kai, nepaisant nepalankių aplinkybių, amžiaus, aplinkos, socialinės ar finansinės padėties tavo širdyje auga drąsa gyventi, ramybė ir meilė. O kai esi orus, nebesvarbu – importiniu ar gimtu oru kvėpuoji, po lietuvišku beržu rymai ar vaikštinėji Čikagos aveniu…

Ir dar, man regis, kitatautis Amerikoje neišliks, jeigu neturės… tolerancijos. Tolerancijos kitaip mąstantiems, kitaip tikintiems, kitaip valgantiems, kitą odos spalvą turintiems. Nes kai gerbiame save – negalime niekinti kito, o kai gerbiame kitą – stiprėja ir mūsų pačių savigarba. Paradoksalu, bet tik tuomet, kai pripažįstame, kad „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi <…> – viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28), tampame tolerantiški.  Tada nebesistengiame savęs sureikšminti, žūtbūt atkreipti į save dėmesį, nebesijaučiame labiausiai pasaulyje nuskriausti, tik tada praeina noras apsimetinėti kažkuo kitu, nei esame, taigi tampame laisvi, nebesidangstome kaukėmis, atsispiriame pagundai vertinti savo tautą kaip antrarūšę. Paprasčiausiai išmokstame dėkoti už dovanas, kurias gavome gimdami ir kuriomis leista pasidžiaugti tik trumpą mirksnį. Šios dovanos – kalba, tautybė, žmonės ir… gyvenimas. Būdami tolerantiški, išmokstame džiuginti žmonių širdis ten, kur prigyjame.

Reklama

0 Responses to “Kaip išlikti lietuviu Amerikoje”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: