Archyvas pagal 2009 sausio

Sudie, Vilniau. Sveikas, Vilniau

Ryto ir rūko auksinio prisisotinęs oras, vandens ir šiurkštaus naminio muilo malonė, psalmės paguoda, linksmumas dėl vertimui rasto tikslaus žodžio, ugnies atšvaitai ant rąstų, gaivus obuolio saldumas, drėgna apie kojas besiglaustančio ryžo katino uodega, sausas plikomų arbatžolių šnarėjimas, palikto ženklo ieškojimas – šiandien tai malkos, kurių nereikės atsinešti pačiai. Keliolika be galo talpių iš miego išplėštų vienumos minučių prieš skubrią, triukšmingą, nenuspėjamą dieną.

Trupa ir tyžta su cukrumi trinamos mielės, pasklinda pažįstamas jų kvapas, sumišęs su šildomo pieno ir vanilės kvapsniais, – paskui akis tylutėliai juoksis pamačiusi vaiko ranką, siekiančią dar ir dar vieno piršto storumo blyno.

Mano tėviškė – ne mėlynas Nemuno vingis. Pamenu, kaip žiūrėjo pagyvenusi aukštaičiuojanti moksleivių rašinių vertinimo komisijos narė, perskaičiusi apie mano sodą, – pro asfaltą prasimušusias žandus sukančias Vilniaus slyvas ir kriaušes, mano ežerus – žalsvai rudas balas Teatro gatvėje bei atlaidus – kulinarijoje prie „Lyros“ į rudą popierinį ruporą įvyniotus dar šiltus susimaigiusius plikytus sausainius.

Miesto, kuris jau spėjo virsti švente, amžinu sekmadieniu, prarastuoju rojumi, rūbai kantriai slūgso sunkiame komodos stalčiuje. Mielai būčiau likusi gyventi Vilniuje, bet yra, būna ne taip jau sunkiai nuspėjamų priežasčių, kodėl iš sostinės į užmiestį kraustosi vilniečių šeimos. Jei ilgiau kaip savaitę nenuvažiuoju ten, ima atrodyti, kad manęs nebėra visai: štai kur – šitame mieste – aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Labiausiai pasigendu bažnyčių. Todėl jei po kokio pusšimčio metų pamatysit vieną iš Vilniaus personažų – ežiuku apsikirpusią, kaire akim dangun šaunančią babytę su ausyse virpančiais auskarais, Bernardinų šventoriuje lesinančią balandžius, – tai greičiausiai būsiu aš.

Tačiau žinau ir tai, kad to Vilniaus, kurio ilgiuosi, jau nebėra ir niekada nebebus.

Galbūt to Vilniaus, kurį įsimylėjau, niekada ir nebuvo? Gal tai vis tas pats senasis dangiškosios Jeruzalės, kartą kilstelėjusios nuotakos šydą, ilgesys?

Kažin ar dabar į aną Vilnių ir keisčiau po langu kvepiantį seną jazmino krūmą, ant kurio, regis, bus nusileidusios visos dangaus žvaigždės. Arba hamaką su vilnone skara ir kaklą apsikabinusiu miegančiu vaiku. Arba dėželę šviežutėlių kiaušinių, prie kurios saulės nurudinta ranka visuomet prideda bent porą saldainių. Visus tuos saulėtekius ir saulėlydžius, kurių galėjau taip ir likti nepamačiusi. Vėjus. Vaikams dovanotą augalų, vabalų, paukščių ir gyvulių karalystę, kurios, pasirodo, ir pati visiškai nepažinojau. Dar labiau paaštrėjusią nuojautą ir pagaliau pamažu ateinančią ramybę. Arba arbatos puodelį, nuo kurio stiklinės sienelės negali atplėšti akių, – ką tik nuskinti žali pūkuoti pipirmėčių lapeliai sklaistosi pramaišiui su citrinos skiautėmis, cukraus pūga ir švytinčių bei spėriai mąžtančių ledukų kąsniais.

Ir vis dėlto. Mylėti, nepaisant visko mylėti tą ne tik reto grožio, šimtmečiais po trupinėlį lipdytą, bet ir purviną bei piktą miestą, – tai pažinti Dievo širdį: argi ne taip jis myli žmogų?

Man nieko nereikia. Tik reguliariai susilašinti dozę Vilniaus: pereiti slaptuoju maršrutu, nesitarus susitikti kokį pažįstamą žmogų, dirstelėti į naktinį dangų – įsitikinti, kad jis „dar neprarado mėlynių skonio“, būti supurtytai į bažnyčių bokštus dūžtančių žalumos vilnių, šeštadienį nuo Pranciškonų gatvės stogų ir balkonų užuosti lašant atodrėkį, sekmadienį išgirsti krintant sniegą prie Joanitų, vidurvasarį nuošalesnių namų tarpulangėse užtikti ant pageltusios vatos išdėliotų eglutės žaisliukų, patikrinti, ar taip pat tebegarma per Bernardinų sodo akmenis Vilnelė, šyptelėti iš bato, kažkieno vakarykščiai pamiršto ant žolės prie Petro ir Povilo…

Kartais man dingteli, kad aš irgi norėčiau būti gaudytoja rugiuose prie bedugnės – iki nukritimo vaikščiočiau Vilniaus gatvėmis ir gaudyčiau niekada nebepasikartosiančius negražius ir todėl gražius veidus, žodžių nuotrupas, judesius, delnais išlyginčiau susigarankščiavimus ir saugočiau knygose kaip vaikystėje saldainių popieriukus.

Kartais aš žinau, kad pusę iškeičiau į viską.

***

Senelis Juozas Rutkauskas, Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko šeštosios dviračių kuopos eilinis iš pa Utenas, iš Vilniaus, 1939 metų lapkričio 18 dieną parašė močiutei atvirlaiškį su sostinės vaizdu: „Rašau tau atminčiai. Visas Vilniaus miestas labai gražus.“

Reklama

Naujausi

Kategorijos

Reklama