Apie Vilnių: Sereikiškių parkas

Vilnius visada buvo gamtos vaikas – neatskiriamas nuo violetinio nakties dangaus, paryčių rūko, apsėmusio Vilnelės slėnį, kuplių kaštonų kiemuose, tai vienur, tai kitur švelniai pasilenkusių prie langų alyvų, ūksmingų parkų.

Svetimšaliai ir anksčiau, ir dabar tebekraipo galvas: „Ai, koks žalias miestas…“, o 1940-aisiais žinomas meno istorikas daktaras Michailas Vorobjovas apie Vilnių rašė: „(…) nėra jame dirbtinių formų, kurios prievarta žalotų natūralų gamtos landšaftą, bet nėra ir chaotiško gamtos veržimosi į architektūros ansamblius – visur regime retą harmoniją ir organišką abiejų pradų vienovę. (…) gamta – Vilniaus įsčios, jo indas, jo natūralūs rėmai“.

Užsiėmę grandiozinėmis XXI amžiaus statybomis, miesto galvos Vilniaus žalumos išsaugojimu mažai besirūpina. Nesakau, kad nesirūpina visai. Štai Bastėjos ir Išganytojo kalno papėdėje atsirado naujas promenadas, tiesa, labiau primenantis kartoninį maketą, o ne jaukų pasivaikščiojimų kampelį.
Užtat senieji miesto parkai merdėja. Toliau nuo estrados esančios Vingio parko vietelės virsta brūzgynais, džiunglėmis. Belmonto kriokliai – jau kavinių ir viešbučių kompleksas. Į parkelį Pylimo gatvėje, priešais liuteronų bažnyčią, retas kuris užsuka. Natūralu, kad mažai ką vilioja išpuvę suoliukai ir betono plokščių kaugė, likusi nuo buvusio partizanų paminklo. Yra dar vadinamasis Prancūzparkis (Pilies g.), net pora stoties publikos pamėgtų skverų aplink Visų šventųjų bažnyčią ir kitur, bet čia jau – smulkmė.

Seno ir kadaise retų augalų prisodinto Bernardinų (Botanikos, Jaunimo) sodo vietoj – skurdžios, nykios Sereikiškės. Dabar tai – neveikiančių fontanų ir teršiančių varnų erdvė.

Buvę sodo savininkai (bernardinų vienuoliai), žydinčiomis obelimis gėrisi tik pro tvorą. Dabar ši vieta – „Vilniaus vandenų“ bendrovės teritorija – sergstima su kur kas didesne atida nei viešoji parko dalis.
Rytais į Sereikiškių parką mamytės vis dar atveda vaikus pasikapstyti dulkėse, pavakarėmis ant suoliukų atkalčių pasėdėti ir slapčia išgerti alaus užsuka studentai, o šunų vedžiotojų čia rasi turbūt bet kuriuo paros metu.

Šioks toks gyvenimas Sereikiškėse vis dėlto srovena: suorganizuojama viena kita mugė ar gegužinė, veikia teniso kortai, yra pora karuselių ir ledų kioskelių…

Prasmingo projekto – skulptūrų Bernardinų sodui – įgyvendinimas turėtų kiek pagerinti šio parko reputaciją.
O mūsų nuotaiką bei sveikatą pataisytų švaraus smėlio dėžė, tvarkinga pievelė vietoj skystos augmenijos, viena kita tulpė… Net jeigu, pavyzdžiui, už įėjimą į buvusį įstabų Botanikos sodą kurį laiką reikėtų mokėti ir simbolinį mokestį. Pone Mere, …?

Reklama

0 Responses to “Apie Vilnių: Sereikiškių parkas”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: