Kalėdų rytą Saulė pražydo

Storai apmusiję laiptinės langai ir – stebuklas – pasklidęs kepamo pyrago kvapas. Abstulbęs supranti, kad Kalėdos ateina į visas laiptines, užsikabaroja visais laiptukais, pasibeldžia į visas duris, net į tas mažytes širdies dureles, nuo kurių raktą tvirtinam seniai pametę.

Kalėdos ateina kaip angelas ir tamsoje pardavinėja mažytes rožes po trisdešimt centų, nors rožės turbūt vogtos, o angelo rūbai suplyšę. Arba šalta rankoms, ir Kalėdos negaišuodamos ateina kaip oranžinės pirštinės, kurias ji numetė tau ir nubėgo, dar šiltos nuo jos rankų.

Tuščia kėdė priešais lėkštę su kalėdaičiu ir šalia – nuo reikšmingo vaiko kvėpavimo rasojanti spanguolių kisieliaus stiklinė.

Vilties ir kantrybės likučiai ir viską aukštyn kojom apverčiantis geriausio draugo skambutis.

Sudėtingas staltiesės krašto nėrinys ir skaidrus siūbavimas šiapus akinių stiklo.

Šiltos kojinės dovanų ir eglutė už litą iš po palaikio skverno.

Draskomo dovanų popieriaus šnarėjimas ir žinojimas, kad be šito žaidimo neatlaikytum.

Veriamas skausmas, smigtelėjęs pačiam krūtinės vidury ir sotaus rusvo katino glustelėjimas.

Dar vienas mandarinas, ir viskas.

Aš nežinau, kodėl Kūčios su Kalėdomis tokios – džiaugsmas ir skausmas greta. Dieviškumas ir mirtingumas. Gal todėl, kad adventas pasibučiuoja su Kalėdom? Gal kad kiekvienos Kalėdos – užuomina ir į Velykas? Gal todėl, kad švenčiant Gyvenimą, neišvengiamai tenka švęsti ir savąjį?

Turguj tetulių krepšiuose spurda riebūs karpiai, netrukus virsiantys gardžiais žuvies kotletais. Skaniųjų silkių iš storosios pardavėjos jau nebenusipirksi – seniai parduotos. Bet dar galima suskubt nustverti dailią avies šlaunį ir pataisyt su čiobreliais bei karčiomis salotomis.

Namai pakvimpa gvazdikėliais, iš drobinių maišelių su džiovintais grybais ima sklisti su niekuo nepalyginamas salsvas gyvenimo kvapas. Iš tamsiųjų kambariukų keliauja skaniausi saldžiarūgščiai agurkai, vaikams auksu dažomi graikiški riešutai. Virtuvėj pasipuškėdama auga mielinė tešla bandelėms su aguonomis ir lašinukais.

Lakstoma kaip be galvos ir tvarkomasi, plaunama, šluostinėjama, pakuojama… Paprastai susipykstama.

Pamirštama gili Kalėdų prasmė, visą adventą kalta į galvą rūpestingų ganytojų. Suaugusieji virsta vaikais.

Vis dėlto kad ir koks būtų nevykęs kasmetinis mūsų bandymas sutikti Kalėdas susitaikius su Dievu, visu pasauliu ir savimi, grįžimo namo ir sėdimosi prie apsčiai valgiais nukrauto stalo pojūtis, man regis, kiekvienąkart yra pažadas kito stalo, su truputį baltesnėmis staltiesėmis ir šviesesniais veidais, prie kurio kada nors ne visi geri, o visi mylimi ir mylintys vaikai susės gniauždami saujoj po baltą akmenėlį su jame įrašytu tikruoju savo vardu.

Reklama

0 Responses to “Kalėdų rytą Saulė pražydo”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: