Laidotuvės kaip atsivertimas

JPII_laidotuvesVėjas dar niekada netaršė purpurinių kardinolų ir vyskupų arnotų tokioje visai žmonijai svarbioje ceremonijoje, kokia buvo popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvės. Perpildyta Roma visut visutėlė meldėsi. Pasaulis, dešimtmečiais bėgęs nuo minčių apie senatvę ir mirtį, stebėjo tiesioginę atsisveikinimo su mylimu popiežiumi Jonu Pauliumi II transliaciją per televiziją, internetą ar klausėsi per radiją ir verkė kaip savo tėvo, už kurio gyvenimo dar vieną dieną būtų nežinia ką atidavęs.

Tai, kas šiomis dienomis vyko Romoje, – galima sakyti, Šventojo Rašto puslapių vertas įvykis. Seniai koks nors šventasis (neabejojama, kad Jonas Paulius II greitai bus paskelbtas šventuoju) bebuvo surinkęs tokias minias, kokios išėjo paskui Mozę iš Egipto, susirinkdavo pasiklausyti Jono Krikštytojo pamokslų ar, žinoma, subėgdavo į miestų aikštes nešinos ligoniais išgirsti Dievo Žodžio–Jėzaus Kristaus.

Kietakaktiškumu išsiskyręs Rusijos sprendimas netransliuoti laidotuvių parodė, kaip vis dėlto giliai netiesoje, nelaisvėje ir nemeilėje yra įklimpusi ši šalis. Juk net Izraelio ir Sirijos – kariaujančių šalių prezidentai – paspaudė vienas kitam rankas. Tikiu, kad gerasis Dievas tądien atnaujino sandorą su visu pasauliu mieste ant septynių kalvų.

Dievo Sūnaus mirties ir laidotuvių valandą prie jo tebuvo pora mokinių ir kelios Marijos. Praėjus 2000 metų – menkam amžinybės trupiniui – jo vietininko Jono Pauliaus II palydėti susirinko padauginta kaip duona pragaro vartų nenugalėta Katalikų Bažnyčia, ir net visas pasaulis, rodos, trumpam nuščiuvo.

Šių įvykių kontekste ypač prastai atrodo nesenas Europos Sąjungos apsisprendimas neįrašyti į šios šalies Konstituciją nė sakinio apie krikščioniškąsias šaknis, nes paaiškėjo, kad jei Europa iš kur nors ir semia vienybės, tai tik iš ryšio su visiems vienodai gailestingu ir meiliu Dievu.

Tiesa, šis mūsų atsivertimas gali ir netapti naujojo šventojo stebuklu, likti kaip parodija Verbų sekmadienio, kai permaininga minia, vėliau pareikalausianti Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus, klojo į Jeruzalę ant asilo įjojančiam Jėzui savo drabužius. Dievas palietė širdis – dabar jau nuo mūsų priklausys, ar grįšime prie sutepto, bet patogaus gyvenimą, kur jo Žodžiui nėra vietos.

Kad ir kaip ten būtų, šie įvykiai aiškiai parodė, kad po abejinga postmodernizmo kauke visada slėpėsi veidai žmonių, išalkusių ir ištroškusių gyvojo Dievo. Mylimas popiežius savo gyvenimu ir net mirtimi rodė į Viešpatį, o ne į save patį. Duok, Dieve, kad šią žinią išgirstų širdys, ir kaip esi žadėjęs atsiųsk naują ganytoją, taip reikalingą be tikėjimo, vilties ir meilės merdėjančiam pasauliui. Drauge su popiežiaus Jono Pauliaus II į altoriaus garbę iškelta šventąja Faustina sakome: „Jėzau, pasitikiu tavimi“.

Reklama

0 Responses to “Laidotuvės kaip atsivertimas”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: