Neveikiančios Vilniaus bažnyčios

Sostinės bažnyčių bokštai jau šimtus metų laiko parėmę žvaigždėtą dangaus skliautą ir baisu net pagalvoti, kuo virstų Vilniaus, jei tankioj jo panoramos lapijoj bažnyčių staiga neliktų. Griautos per karus, degusios per gaisrus, plėštos per okupacijas…Bet bitės ėmė ir sugrįžo į išdraskytą avilį. Bernardinai – nebe Dailės instituto dirbtuvės, čia vėl surinkinėjami altoriai ir kabinami votai. Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnytėlė – nebe Mažoji baroko salė, iš jos fasado į miestą vėl kantriai žvelgia Mergelės Marijos Ligonių Sveikatos freska, o šalimais įsikūrusios Vargdienių seserys semia vandenį iš stebuklais garsėjančio šaltinėlio tik ką atstatyto vienuolyno rūsy. Joanitų bažnyčia taip ir liko ginklų sandėliu. Tik kitokių, dvasinių.

Vis dėlto kai kurios itin gražios Vilniaus šventovės gal tik turistui pro autobuso langą gali pasirodyti kaip karšto miestiečių tikėjimo liudijimas. Šv. Mišios paskutinį kartą ten buvo aukotos bent prieš 60 metų… Galvoje rikiuojasi kažkada iškilmingai konsekruotoms bažnyčioms duoti titulai: Viešpaties Jėzaus Dangun žengimo, Dievo Motinos Ramintojos…

Štai kad ir ant Išganytojo kalno pasilypėjusi Misionierių bažnyčia – skiautelė barokinio gobeleno, šilko siūlais siuvinėto pasteliniam dugne. Kurtinanti varpų ažūriniuose bokštuose su laikrodžiais tyla. Jei misija yra net gyvybę atiduoti, kad kitas gyventų, tai Misionieriai, paversti ligoninės sandėliu, tikrai savo misiją įvykdė.

Jėzaus širdis Vilniuje daug sykių buvo perverta. Švenčiausiosios Jėzaus širdies (Vizičių) bažnyčioje – kalėjimas. Antra vertus, pažodžiui įsikūnijusi evangelija – kada tik aplankėte kalinį – mane aplankėte. Girdėjau, kad pačiame jos kupole susirenka maldai kaliniai. Vilniuje buvo dar viena, rašo, labai graži Jėzaus širdies bažnyčia, stovėjusi A. Vivulskio ir Vytenio gatvių sankryžoj. Šitą 1913–1915 m. statytą šventovę sovietai nugriovė ir sumūrijo Statybininkų rūmus. Spygliuotos Lukiškių kalėjimo vielos laiko apraizgiusios cerkvę. Kita cerkvė fanera užkaltais langais riogso už vienų vaikų globos namų netoli stoties tvoros. Iškreiptas ištikimojo Tėvo paveikslas beviltiškoj vaikystėj.

Stoties rajone, vienos bendrovės privatizuotame šventoriuje, stovi kankinio Šv. Stepono bažnyčia, kurioje ar prie jos buvusiose kapinėse palaidotas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Melstis kankiniui šiais laikais nelabai kas veržiasi. Gyvenimas juk turi būti tik gražus ir linksmas.

Neseniai žvilgsniui apsinuogino Šv. Jurgio maldos namai – iškirtus kažkada jo vardu vadinto prospekto liepas. Dabar tai Nacionalinės spaudos archyvas ir saugykla. O metaforiškai mąstant – gal niekam Vilniuj neberūpi prieštvaninė Šv. Jurgio kova su drakonu? Net jeigu tas drakonas – mūsų pačių egoizmas, kuriam seniai atiduota „galybė, ir valdžia, ir garbė per amžius“.

Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniaus gatvėje grožį tebedangsto pastoliai. Nors jos centrinis medinis altorius ir nemaža dalis šventųjų skulptūrų bei Bernardinų vienuolynas išliko, ši sakrali erdvė kol kas praverčia tik menininkams – koncertams, instaliacijoms, plenerams bei filmavimams.

Dievo Motinos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje užspeista tvorų kaip grakštus žvėris. Širdis ima drebėti pamačius sudarkytą jos erdvę. O taip norėtųsi išvyst žiburį Nuliūdusiųjų Paguodos lange.

Šv. Mykolo bažnyčios su dailiais bokšteliais apskritai bažnyčia jau nebepavadinsi. Dabar čia Architektūros muziejus. Užsukus ten net į galvą neateitų, kad Jėzus gyvas ir prisikėlė.

Suprantama, kad ne visas šias bažnyčias įmanoma atstatyti. Vilniuje Šv. Mišios aukojamos gal 28 bažnyčiose ir, rodos, to gana. Bet štai Domininkonų gatvėj atsirado Dievo gailestingumo šventovė. Neįmanomybės vaikas, įsiterpusi ten, kur jos niekas nebesitikėjo. Kai matai prieš tuščią jos altorių besimeldžiančius žmones, pajunti, kad tai tikra XXI a. bažnyčia, su besąlygišku pasitikėjimu laukianti Neregimojo Dievo atėjimo.

Kartais galvoju, kokia visa pakeliančia Meile mus pamilo Tas, Kuris yra, Kuris buvo, ir Kuris ateis, Visagalis ir Amžinasis, jei gali ne tik pravirkti kūdikiu, mirti ant kryžiaus ir prisikelti, bet ir nebūti.

Nuotraukos Jurgitos Gelucevičiūtės ir Povilo Zaleskio

Reklama

0 Responses to “Neveikiančios Vilniaus bažnyčios”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: