Vilniaus miesto patrono skersgatvis

Aukso švytėjimu stiklo vitrinose bei iš rytų virtuvės sklindančiais kvapais šiandien prasideda siaura Šv. Mikalojaus gatvelė. Raudonomis plytomis grįstame skersgatvyje paprastai tylu ir tuščia, tik kregždės siuva virš galvos. Vaikystėj ši gatvė, kuria šeštadienių rytais tėvas vesdavosi į skalbinių priėmimo punktą, įsirėžė atmintin dėl ryškiaspalvių namukų. Didžioji jo dalis ? tvoros, bet užsukus į vieną iš kiemų net kvapą užgniaužia itališkas reginys: aukšta arka, po kuria tarp barokinių Vilniaus debesų džiūsta kilimai.

Po gatvės namais, kaip ir daug kur Senamiestyje, ? gilūs skliautuoti rūsiai. Vienu jų galima pasigrožėti plieniniame gėlių parduotuvės interjere ? pro tam tyčia paliktas kiaurymes grindyse.

Ant palangių senose medinėse dėžėse kažkas augina gėles, kukli siuvyklėlė dūzgia jau kelintus metus, žodžiu, šv. Mikalojus šioj gyvenamoj zonoj užtikrina tvarką ir ramybę.

Šv. Mikalojaus bažnyčia, užėmusi pozicijas gatvės gale bei kresnu fasadu panaši į rūsčią nedidelio miestelio tvirtovę, įžengė bene į septintą savo gyvavimo amžių ir mena ne tokius ramius laikus. Anot kai kurių šaltinių, ji įkurta vokiečių pirklių pagonybės laikais, dar prieš visos Lietuvos krikštą; tai pirmoji Vilniaus krikščionių parapija. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo lietuvybės židinys spaudos draudimo metais, iš čia ne taip seniai prie Katedros persikėlė Archivyskupijos kurija.

Bažnyčia restauruota tiek iš vidaus, tiek iš išorės, pristatyta modernių plastikinių kėdžių, bet sienose dar tebėra įmūrytos aukų dėželės su nedviprasmiškais užrašais: „Šv. Kazimierui“, „Už mirusiuosius“.

Šventoriaus gilumoje, prie Šv. Kristoforo skulptūros, kasdien susirenka būrys mažutėlių. Čia jie su savo kamuoliukais ir grėbliukais iš viso Senamiesčio bėga slėptis nuo triukšmo ir dulkių. Ir kad vaikeliui Jėzui, žvelgiančiam nuo Šv. Kristoforo peties, būtų linksmiau. Kitam šventoriaus gale guli nemažas akmuo. Jo įduboje net giedriausią dieną yra vandens. Pasirodo, kažkuris bažnyčios žmogus ją nuolat pripildo ištroškusiems paukšteliams atsigerti. Kitas saugo šventorių kaip savo akies lėlytę: eidamas per švarutėliai iššluotą kiemą surenka net nukritusius liepų žiedus.

Ir taip jau ankštų vartelių šventoriaus tvoroje atverta tik pusė. Teisiesiems. Bet toliau yra dar vieni, erdvesni. Netikiu, kad tokie nebus atverti iš Gailestingumo.

Pačios seniausios bažnyčios Vilniuje, o gal ir Lietuvoje, durys vasarą, kad išsivėdintų, paprastai būna praviros, tik grotelės vietoj jų užrakintos. Galima prieit, linktelt prieblandoje boluojančiam Nukryžiuotajam, priglaust prie virbų galvą, ir įkvėpt į miestą srūvančios malonės.

Reklama

0 Responses to “Vilniaus miesto patrono skersgatvis”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: