„Nes tiktai meilė visada teisi…“

grazKaip jums sekasi vos ištveriamoj, monotoniškoj kasdienybėj praktiškai taikyti pirmąjį ir svarbiausiąjį Dievo įsakymą „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visu protu, visa širdimi, visomis jėgomis, o savo artimą – kaip save patį“? Ar ne sunkiau besąlygišką Dievo meilę atspindėti brangiausiems savo žmonėms, nei dalyvauti karitatyvinėje veikloje? Kaip gyveno šventieji? Iš kur ta jų kantrybė, meilė nusidėjėliams, sugebėjimas melstis ir nepaliauti? Tas džiaugsmas, kurio ženklu nepažymėtas gyvenimas nėra slėpiningas Kristaus gyvenimas, nėra krikščionies tapatybė? Tas darbštumas ir rūpestingumas, jei esate kada matęs, kaip kurios nors kongregacijos sesutė pirmą kartą matomam žmogui kloja lovą ar patarnauja prie stalo vargšui (ir lygiai taip pat nuolankiai – „geros auros“ ieškančiai išsilepinusiai damai)?

Pavyzdžiui, man praktikuoti visas šias dorybes nesiseka. Dieną naktį laikytis Jėzaus palikto įsakymo vieniems kitus mylėti – irgi. Mano kantrybė, džiaugsmingumas, uolumas, maldingumas, meilumas ir visi kiti teigiamumai ūmiai išsenka užpuolus chroniškam nuovargiui, visu svoriu užgriuvus gyvenimui, ant ką tik išplautų grindų dukrai su gyvu susidomėjimu apvertus naktipuodį; raitantis ant tų pačių grindų kitai, nes ne taip išlanksčiau laivelį; kam nors paglosčius ne paplaukiui ir begale kitų atvejų.

Burbėjimas ir pyktis, skundas ir dejonė, teisinimasis ir nepasitenkinimas, lengvesnio gyvenimo ieškojimas ir apatija vietoj tylios, nematomos Teresėlės kankinystės, džiaugsmingo motinos Teresės savęs pamiršimo, Faustinos nuolankumo bei dykumų tėvų nepaliaujamos maldos: „Viešpatie, Gyvojo Tėvo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Na, gerai, pagaliau galiu kasdien noriai perskaityti Šventojo Rašto skaitinius drauge su visa Bažnyčia, didžiulėmis pastangomis išsitreniravau įprotį persižegnoti prieš valgį ar sukalbėti poterius vakare su šeima, retkarčiais net sukalbu rožančiaus dalį skusdama bulves, bet, mylimi broliai ir seserys, ne lūpų, o nuolatinė širdies malda – vis dar taip pat arti, kaip kiaulei debesys. Pasauliečio be pagal regulą gyvenančios bendruomenės ir be gero dvasios vadovo tragedija.

Nepasakyčiau net, kad labai ilgai ir dažnai to suvokimo prašiau, geriausiai pamenu tik vieną, tiesa, labai nuoširdų kartą atsibudus vidury nakties. Ir pamažu kai kas susilipdė iš į altorių garbę pakeltų ir nepakeltų šventųjų gyvenimų trupinių – nieko nauja, nieko, kas nebūtų jau tūkstančius kartų atrasta. Bet kad jūs žinotumėt, kaip aš džiaugiuosi. Nes man tai įmanoma. Viską daryti tarsi Jėzui. Viską reiškia viską. Atsikelti ketvirtą ryto ir išleisti katiną. Po dešimties minučių atsikelti jį įleisti. Rūpestingai aprengti vaiką, kai visiškai nebėra jėgų. Patylėti, kai norisi rėkti. Ramiai išgerti arbatos, kai viskas griūna. Penktą kartą užkurti dėl šlapių malkų vis gęstančią krosnį. Pakeisti sprendimą. Neužsiraukti dėl „neteisybės“. Nenusikeikti po visą virtuvę ištiškus marinuotų burokėlių stiklainiui ar skaudžiai užsigavus. Galimas daiktas, kad jums visa tai pavyksta padaryti ir be Jo, turbūt yra milijonai tokių žmonių, o man be pykčio neišeitų. Per smarkiai nesubarti vaiko. Išpilti sušokusią į gumulus manų košę ir nė nemirktelėjus užstatyti ją virti iš naujo. Priimti kitą kaip Jį. Nesuvalgyti apelsino. Sau pasidėti nuskilusią lėkštę ir negražesnį puodelį. Kantriai šešioliktą kartą per dieną sulankstyti ant grindų numestą antklodę ir penkiasdešimt antrą kartą pakelti žaislinį puodelį. Jokios beprasmybės, žinokit, jei tai darai Jam.

Kalbu ne apie tai, kad Jis visuomet yra šalia ar manyje ir viską mato – kaip netekau kantrybės, kaip supykau (manęs tai, deja, visai negąsdindavo ir neįkvėpavo) – bet Jam, Karaliui, asmeniškai daryti tai, ko tuo metu labiausiai reikia: paskaityti knygutę, sugalvoti, kaip įkalbėti nusivalyti nosį, atidėjus šventus darbus, aprengti dukros lėliuką, pasišildyti vandens ir išplauti lėkštes, tada dar riebaluotą puodą, padaryti želė nepaisant beimančio viršų liūdesio. Iš ryto, nespėjus atsimerkti, kelias minutes pabūti Jo artumoje. Su meile iškepti mielinių blynų ir pagalvoti apie razinų kompotą. Susitaikyti, kad kurią nors dieną vietoj viso to vos galiu atsikelti iš lovos. Karališkai išklausyti kitą. Giliai įkvėpti, kai norisi ko nors šiuo metu nelabai įmanomo. Viską. Gyventi taip, tarsi Jis ir būtų tas vaikas, tas puodas, tie blynai ir tie indeliai, kuriuos galima meiliai pakelti. Tas kruopų maišelis parduotuvėj, kurį, užuot įmetus į vežimėlį, galima gražiai padėti. Tie vis susiverčiantys megztiniai komodos stalčiuj.

Ir jokios galimybės pamiršti taip melstis ar nustoti galvoti, jog nuolat esu Dievo akivaizdoje. Ir jokio noro pamiršti. Jokių dirbtinų pritemptų pratybų. Pastanga gerai atlikti savo darbą ar susitvardyti. Ir jokio šanso prisiskirti nuopelnus sau, jokios slapto pasigėrėjimo savo „gerumu“, nes be Jėzaus vardo neįstengiau nė šių elementarių dalykų. Ir tik dar nuoširdesnė meilė savo artimui (ilgainiui viską daryti Jėzui tampa nesąmoningu įpročiu), tiesiog nuolatinis meilės pojūtis, be nuovargio ir pykčio apnašų. Beprotybė? Patikėkit, kur kas mažesnė, nei paprastai kasdien. Aiškus praktiškas atsakymas į egzistencinį klausimą, kaip mylėti artimą ir Dievą. Konkreti ir kukli dėkingumo Atpirkėjui išraiška. Ramybė bet kokiomis aplinkybėmis. Laisvė. Nuolatinė malda. Ir pagaliau džiaugsmas.

Reklama

0 Responses to “„Nes tiktai meilė visada teisi…“”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: