Ar yra katalikiškų parapijų bendruomenės Lietuvoje?

Pasak Katalikų Bažnyčios Katekizmo, „žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą“. Kartkartėmis pagalvoji žmogus – kad ir kaip sunku buvo katakombose pirmiesiems krikščionims, jie bent jau turėjo vienas kitą. Mat šiandien bendruomeninių Mišių dalyviai jau truputį primena miegamųjų rajonų gyventojus liftuose, kuriuose, duok Dieve, vienas kitam linktelima. Liftui sustojus pasklindama kas sau. Manau, pirmiausia dėl to, kad sovietmečiu buvo sunaikintos tradicinės bendruomenės, taip pat dėl nuo „pasaulio“ užsikrėsto susvetimėjimo taip sunku eiti ir gyvenimo, ir tikėjimo keliu. Todėl, truputį pasidairę Bažnyčioje ir netapę niekam artimi, žmonės taip puola į glėbį visokiausioms pseudodvasingumo formoms. Turbūt todėl taip nelengva atlaikyti visokeriopą visuomenės spaudimą, o kai stinga vienybės – sunkiau apginti ir dvasines vertybes. Todėl taip maža džiaugsmingo ir tvirto tikėjimo – bendruomenės bruožo – andai buvusio įprastu dalyku. Nekalbant jau apie šilumą ir supratimą, įgyjantį apčiuopiamą išraišką, – vienas kito naštų nešiojimą, čia kiekviena sekta daugumai katalikų nušluostytų nosį, jei papasakotų kaip apie savaime suprantamą dalyką, kad jų maldos grupėse mūru stojama už savuosius, kaip verdama sriuba ar perkami vaistai susirgusiems nariams arba kaip, kai reikia, pažiūrimi vieni kitų vaikai.

Kalbu apie maldą ir buvimą kartu, apie solidarumą bei jausmą, kai sėdi savo virtuvėje prie stalo su keletu draugų ir arbatinuku, už langų tirštėja gyvenimo sutemos, bet bent jau šį vakarą jos tau kelia juoką ir neturi galios. Ir nekalbu apie babą Genutę, prikepančią tiek sausainių, kad užtektų bent kelioms parapijoms, bei kitas nuostabą keliančias išimtis, kurių dėka ir skleidžiasi Dievo karalystė: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5).

Parapijos, ypač miestuose, žinoma, didelės, bet nemanau, kad tai tikroji artumo nebuvimo priežastis. Štai krikščionybės aušroje bendruomenėms draugauti nesutrukdydavo nei persekiojimai, nei atstumai. Žinoma, daug kas priklauso nuo ganytojo. Bet tikrai ne viskas. Galima burti žmones, organizuoti šventes ir maldingas keliones, gaivinti parapijas įvairiomis programomis, bet ar tarp jos narių užsimegs tikros draugystės ryšiai, nusitęsiantys už bažnyčios sienų, priklauso nuo žmonių, pirmiausia nuo jų noro draugauti bei supratimo, kad tikėjime išsiskleidusi bendrystė ir yra gyvoji Bažnyčia. Vienas kitas renginys paprastai nieko neišgelbsti, išgelbsti tik draugystė kasdienė. Pati per ją atėjau į Bažnyčią ir gražios draugystės stoka niekaip negaliu skųstis, bet tai netrukdo pastebėti bendruomenės erozijos ir ilgėtis mylinčių širdžių vienybės. Bažnyčios žmones juk turėtų sieti „tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Kaip kitaip tada keliaujančioji Bažnyčia, drauge su kenčiančiąja ir triumfuojančiąja, sudarytų vieną Kristaus – Dievo – kūną?

O vaikai? Kad ir kaip katalikiškai auklėjami, jie netruks pajusti, jog „pasaulis“ gyvena kitaip. Paaugliai spaudimą būti „kaip visi“ atrems tik bendraudami su tokiais krikštatėviais ir šeimos draugais, kurie drįsta gyventi pagal Evangeliją, turėdami bičiulių iš katalikiškų šeimų, leisdami laiką taip, kad galėtų vaikščioti pakelta galva – juk, pavyzdžiui, turistinis žygis su parapijos vaikais puikiausiai gali būti kur kas įdomesnis už kelionę į kokį kvailą Disneilendą. Aišku, su kuo bendrauja jūsų vaikai ne taip svarbu, jei jie mato gerų pavyzdžių šeimoje, bet, man atrodo, tik tol, kol jie nepasijaus mažuma, o ir šeimai vien tik savęs neužtenka.

Parapijiečiams bendrauti reikia pastangų, laiko ir iniciatyvos, ir visa tai, be jokios abejonės, duotų gausių vaisių, tačiau sunku išjudėti iš inercijos, godaus susirūpinimo savimi, nuo gyvenimo atsieto tikėjimo bei nuolatinio nuovargio būsenos. Kad imtum draugauti, dar reikia peržengti savo išdidumą, širdies siaurumą, stereotipus apie draugystę, reikia ištikimybės savo parapijai ir atlaidumo jos nariams, šypsenos ir trupučio drąsos, neretai – netikėtai sau pačiam pakeisti saugiai nusistovėjusią dienotvarkę, o svarbiausia – pradėti nuo savęs, nelaukiant, kol viską nuveiks kiti – sakau visa tai pirmiausia sau. Jokiu būdu neturiu omenyje tapimo „parapijos aktyvistais“, kurie neretai visus tik nervina. Galiausiai žvelkime taip – kiek iš mūsų per Mišias negalvoja, kaip „prastumti“ Dievui savo reikalus, susitelkę meldžiasi drauge su visa Bažnyčia ir nežiovauja per bendruomeninę maldą?

Ar yra bendruomenės Lietuvos parapijose? Kažkas yra. Mišias lankančiųjų branduolėlis, keletas maldos grupelių ir daug paskirų geros valios žmonių. Negalima pasakyti, jog bendruomenių nėra, bet negalima pasakyti ir kad yra, taigi pats blogiausias – drungnasis – variantas. Panašu, jog ateina metas, ir tas metas jau yra atėjęs, kai reikia pradėti rengti nebe tik krikščionių, bet ir katalikų vienybės savaites. Kadaise mus atpažindavo iš duonos laužymo. Taigi kada paskutinį kartą laužėte duoną, žiūrėdami savo artimui į akis? Nes jei netikėtai vėl tektų lįsti į katakombas (o tai dėl silpnų bendruomenių ir sekuliarumo aršėjimo tam tikra prasme gal net tikėtina), ar atpažintume vieni kitų veidus, broliai ir seserys Kristuje?

Reklama

0 Responses to “Ar yra katalikiškų parapijų bendruomenės Lietuvoje?”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: