Eilinis laikas

orangeTrumpas šiemet eilinis laikas nuo Kalėdų iki Gavėnios. Tuščias laikas. Tad dar sunkiau pajusti gydomą laiko sruvenimą, kai nieko kito, išskyrus kasdienybę, nešventi, nelakstai į „privalomus“ svečius, karštligiškai neskubi pabaigti vieno kito milijonėlio darbų, daug miegi, ilsiesi ir būni, kai gyvenimas vėl tampa gyvenimu, kai ranka nesustingusi kaip nendartaliečio nuo kompiuterinės pelės laikymo, nekankina savigrauža, kad nekeli telefono ragelio, ir gali ramiai atsisėdęs bei įsijungęs radiją išgerti arbatos su paprasčiausiomis bandelėmis ar tiesiog pasėdėti, o siaube, – VISIŠKAI NIEKO neveikdamas – ir tai trunka ilgiau nei minutę…

Dieve, mes pamišome. Nebemokame nei atnašauti bendravimo aukos, nei pabūti ramūs likę vieni! Nuo tuščio laiko mus tiesiog apima panika, ir, žiū, ranka apgraibomis jau ieško kompiuterio mygtuko, o vargšė kūryba – dieviškas skrydis – tyliai rauda širdies kamputy užsidengusi rankomis veidą, tokia ji sukvailinta, juokinga ir neduodanti apčiuopiamos naudos. Mūsų nuolatinė labai reikšminga veikla ir užimtumas yra ne tik bėgimas nuo savęs ir Tavęs – tai beveik kaltinimas Tau, kad niekada pernelyg neskubi. Esame pardavę paskutinę laisvą minutę, skirtą pasižiūrėti sau į akis, pasidžiaugti gėle, rankdarbiu, vaiko piešiniu, ar tavimi, ir visa yra virtę į kalendorių įrašytu DARBU – juk tai vartotojiškas grasinimas dangui, kuris galų gale yra tik akis badantis milžiniškas nenaudingas plotas.

Kad ir kokia veikla mus nuvarytų nuo kojų – socialinė ar šimto patiekalų ruošimas, lakstymas po „šventas vietas“ ar namų remontas, – visa tai tampa visišku šnipštu, jei tai nebeteikia džiaugsmo, virsta savitiksle inercija ir kaip vėžys išmėto metastazes po visas mūsų gyvenimo sritis, kad jas surytų, jei po Dievo antroje vietoje nesame mes patys, kaip laisvi ir mylimi Dievo vaikai, o tik tada – mūsų artimieji, ir tik po jų – DARBAS, arba Dievas, toje pirmoje vietoje virtęs stabu.

Gal ir gerai, kad susirgome. Nes dabar turime teisę atsigulti į lovą, valgyti sultinį su džiūvėsėliais, mums net gali ką nors skaudėti, ir smarkiai. O labiausiai tai širdį. Gulime ir laukiame Ko Nors, nešino pora apelsinų, juokinga istorija ir keletu valandų tik mums skirto laiko, kurias Kas Nors šiandien pasiryžęs iššvaistyti su mumis, ir jos, rodos, išgelbės mums gyvybę. Žiūrėsime į mylimą draugo veidą, klausysimės jo, ir vien nuo to mums darysis geriau, o paskui dar palaimingai tylėsime ir kelias minutes prieš atsisveikindami pasakysime pačius svarbiausius dalykus.

Kūnas po kiek laiko atsigaus, ir visus apmąstymus pamiršusi siela žvygčiodama iš nekantrumo vėl susirgs veiklos goduliu bei didybės manija. O pakilus iš ligos patalo, mums net į galvą netoptelės, kad trumpai buvome pavirtę tavimi, Jėzau: „…buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Reklama

0 Responses to “Eilinis laikas”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: