Interviu. Andrius Mamontovas: „Muzika ateina iš sielos“

am2005 m. gruodžio 14 d. vyko Bernardinų bažnyčios pranciškoniškojo jaunimo susitikimas su Andriumi Mamontovu. Susitikimo metu A. Mamontovas dainavo ir atsakė į keletą klausimų.

Iš kur ateina muzika? Kūryba – kas tai? Ar tai, ką tu darai, ar tai, kas daroma per tave? Ar viskas priklauso tik nuo tavęs, ar tik iš dalies?

Kartais man atrodo, kad aš tik užrašinėju. Kartais ilgai kankini dainą, o ji nepavyksta. Muzika ateina iš sielos. Muzika yra oro virpesiai ir bangos. Man ji – ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Pradžioje buvo Žodis, garsas… Ir jis nudažė materiją. Muzikos neįmanoma, o gal ir nereikia paaiškinti ar sukišti į „formulę“. Norisi, kad išliktų stebuklas. Kartais pats stebiesi pasižiūrėjęs, kas išėjo iš po tavo rankos. Ir tuo norisi dalytis su kitais.

Dainuoji jau 23-ejus metus. O publika vėl jauna…

Esu parašęs apie 200 dainų. Nesiorientuoju į konkrečią amžiaus grupę, dainuoju visiems. Kartą prie manęs priėjo du aštuoniasdešimtmečiai senukai ir pasakė, kad yra mano gerbėjai. Kai kurios mano dainos būna labiau „popsinės“, kai kurios – ne. Bet visos skirtos tam tikrai auditorijai. Norisi į kiekvieną žmogų prabilti jo kalba, nes tik taip jį galima pasiekti.

Muzikantas – save besąlygiškai dovanojantis žmogus. Juk įrašinėdamas muziką žinai, kad ji skambės ir ten, kur pats gal niekada neitum gyvai dainuoti, kad tavo kūrybos, gražiausio, ką gali dovanoti, klausys visi, net ir tie, kurie galbūt tau ne prie širdies. Ką galvoji apie tai?

Muzika man yra galimybė kalbėti. Kartais būna sunku šnekėti su kokiu nors konkrečiu žmogumi. Bet muzika prasiskverbia per visas sienas, grotas, per ką tik nori.

Kaip pradėjai dainuoti? Kokios muzikos klausydavaisi?

Antakalnio gale, miškelyje, buvo „diskų“ turgus. Ten rinkdavosi ne piratai, ne spekuliantai, o melomanai. Jie atsinešdavo krūvas plokštelių, ten sekmadieniais jų buvo galima nusipirkti.

Mano tėvai buvo medikai. Vienintelis su kūryba susijęs žmogus – tai mano senelis Adomas Čiplys, jis parašė elementorių „Saulutė“, iš kurio mokėsi ne viena karta.

Kai man buvo penkeri, amžinatilsį tėvas privedė mane prie spintos, kurioje buvo sukrauta daugybė storiausių knygų, ir pasakė, kad kai užaugsiu visas jas perskaitysiu ir tapsiu gydytoju. Supratau, kad gydytoju nebūsiu. Visi mes turim savo svajonę ir einame paskui ją, bet ne paskui savo tėvų svajones.

Kai man buvo 26-eri, tėvas mane išvarė iš namų. Už tai esu jam labai dėkingas – pradėjau gyventi savo gyvenimą. Iš tėvo paveldėjau fanatišką atsidavimą tam, ką darai. Jis tyrė vėžį, ieškojo naujų jo gydymo ir diagnozavimo būdų. Atsimenu jį užsidariusį ir naktimis tauškinantį mašinėle. Lygiai kaip ir mano vaikai dabar girdi mane naktimis brazdinant gitara darbo kambaryje.

Klauseisi „Akvariumo“, kitų roką grojančių grupių. Ar nenorėjai lietuviško roko?

Žinoma, norėjau. Mūsų rokas prasidėjo tada, kai vieną dieną nusprendžiau nebėgti kartu su klase iš istorijos kontrolinio. Nenorėjau elgtis taip, kaip visi. Nepabėgo ir dar vienas liesas, ilgais garbanotais plaukais klasiokas (dabar jis atrodo visiškai kitaip). Tai buvo Arnoldas Lukošius. Pamoka, žinoma, neįvyko, nuėjome į jo namus, klausėmės įrašų per prieštvaninį juostinį magnetofoną.

Paskui mokykloje gavome patalpėlę su supuvusiais vagonėliais ir kitų instrumentų likučiais, draugas man iš gitaros nuolaužų sukalė naują gitarą, pamenu, kyšojo vinys. Parodžiau, kaip laikyti būgnų lazdeles, nors pats neturėjau žalio supratimo, kaip jas laikyti, ir kažkodėl pirmas atsistojau prie mikrofono. Dainavome pagal Algimanto Baltakio eiles. Taip sugalvojome, nes pagal jas dainavo ir „Hiperbolė“. Vienas Baltakio eilėraštis vadinosi „Sunki muzika“, taip ir nusprendėme pavadinti grupę. Paskui persigalvojome, ėmėme vartyti tarptautinių žodžių žodyną, ieškoti kito žodžio. Taip nieko ir neradom. Paskui aš parėjau namo, ir man dingtelėjo pavadinimas „Fojė“. Trumpas, iš keturių raidžių, mes irgi buvome keturiese. Paskambinau Lukošiui, jis pasakė: „Man nelabai tas pavadinimas patinka“. Bet sugudravau, pasakiau, kad kitiems tas pavadinimas labai patiko. Jis sako: „Na, jeigu kitiems patiko…“. Paskui paskambinau kitiems grupės nariams ir pasakiau, kad Lukošiui pavadinimas labai patiko. Taip ir liko „Fojė“.

Praėjo beveik 10 metų nuo paskutinio „Fojė“ koncerto. Ar jūsų draugystė atlaikė šį išbandymą?

Likom dviese su A. Lukošiumi, nes jis neišvengiamai yra mano gyvenimo palydovas. Mes visada turėjome vieną svajonę. Praėjo „Fojė“ nesutarimo laikotarpiai, šiek tiek metų, ir mes galime pasižiūrėti į tai, kas buvo, iš laiko perspektyvos. Vėl puikiai bendraujam.

Ankstyvosiose savo dainose daug dainuoji apie meilę, laisvę, drąsą. Vėliau atsiranda žodelis „ar“? Kaip dabar, išaugęs iš jaunystės maksimalizmo ir idealizmo, žiūri į tuos pačius dalykus?

Visada taip būna. Žinojimo esmė yra nežinojimas. Turi pasiekti pirmapradį vaiko tyrumą, nes tik ką gimęs kūdikis yra tyras, jis visiškai nieko nežino, turėtum ir senatvėj grįžti į tą būseną. Taip, buvo periodas gyvenime, kai aš į kiekvieną klausimą galėjau atsakyti taip arba ne – vienareikšmiškai, maksimalistiškai… Bet po kurio laiko supranti, kad požiūrio taškas gali būti bet kurioje subjekto ar objekto pusėje. Kartais gali pasakyti ir taip, ir ne kiekvienam dalykui. Klausimas „ar?“ yra laisvė rinktis požiūrio tašką.

Koks tavo santykis su teatru?

Teatras – šiek tiek baisi vieta. Pilna aistros, ir ne visada švarios aistros. Aktoriaus darbas siaubingai sunkus. Turi perprasti personažą, susitapatinti su juo, pateisinti kiekvieną jo poelgį. Teatras – išbalansuojanti vieta. Pirmi dveji metai buvo visiškas košmaras. Per mėnesį aplankydavome bent po dvi šalis, daugiau laiko praleisdavau viešbučiuose nei namie. Nulipi nuo scenos tuščias ir išgręžtas kaip kempinė. Paskui pamažu prisitrauki tos aplinkos, kurioje atsiduri. Keletą kartų man pasirodė, kad teatras – labai jau sadomazochistinis reikalas: salėje sėdi tie, kurie mėgsta žiūrėti, kaip kažkas kankinasi, o tie, kurie mėgsta kankintis, kankinasi scenoje (juokiasi). Aplankėme 40 šalių, spektakliai visur gavo didžiausius įvertinimus.

Kaip jame atsiradai?

Buvo mano gimtadienis. „Fojė“ jau buvo pradėjusi byrėti, kitą dieną turėjo prasidėti paskutinis mūsų turnė. Paskambino Rūta Vanagaitė, tada ji buvo Eimunto Nekrošiaus prodiuserė, ir pasakė, kad režisierius nori su manimi pasikalbėti. Pagalvojau, gal jis nori, kad kokiam nors spektakliui parašyčiau muziką. Nuo paauglystės žavėjausi jo spektakliais, eidavau į juos ne po vieną kartą, gaila, kad dabar jų neberodo: „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“… Nekrošius pakvietė į ŠMC išgerti kavos. Ten ir išgirdau, kad jis ketina man pasiūlyti pagrindinį vaidmenį… „Hamlete“. Mokykloj kažkaip išsisukau, kai reikėjo mokytis ištrauką iš „Hamleto“. Nieko nesupratau jį skaitydamas. Nežinojau, ar priimti pasiūlymą. Tačiau tą pačią diena Algis Kriščiūnas, mūsų būgnininkas, važiuodamas motociklu susilaužė koją, turnė buvo atidėtas keliems mėnesiams, ir aš supratau, kad turiu priimti šią gimtadienio dovaną. Juk Hamletas – visų pasaulio aktorių svajonių vaidmuo. Kai man buvo 15 metų, norėjau būti aktoriumi.

Labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į tą trupę, ten susirinko ne tik puikių aktorių, bet ir gerų žmonių. Jie man kaip draugai ir kaip šeima.

Ką duoda tau, kaip muzikantui, teatras?

Man daug davė ne tiek teatras, kiek E. Nekrošius ir darbas su juo. Jis yra toks, kad specialiai nemokydamas yra mokytojas. Iš jo aš išmokau ieškoti. Jis kiekvieną mažiausią detalę išstudijuoja šimtais aspektų. Gali paimti šaukštą ir perskaityti per naktį 100 puslapių, viską, kas pasaulyje parašyta apie šaukštus, ir kitą rytą ateiti su 100 naujų idėjų, ką su juo galima padaryti. Iš jo išmoksti to kruopštaus ieškojimo. Dabar aš jau net mokausi nesigilinti taip kaip jis, nes tai jau pradeda kartais kenkti, nebelieka spontaniškumo, studijuoji kiekvieną natelę. Būdamas šalia žmogaus, kuris turi dovaną, tu ir savyje atveri tam tikrų dalykų.

am2

Į „Hamleto“ premjerą susirinko unikali publika – krūva pankelių, jie sėdėdavo visur – ant laiptų, ant scenos. Kaip jauteisi jiems vaidindamas?

Manęs jie netrikdė. Trikdo labiau tie, kurie sėdi žinovų veidais, tiriamais žvilgsniais, nuo tų atsiriboti sunkiausia. Iš tikrųjų jie nieko nežino, tik sėdi žinovų veidais.

Populiarumas – pavojingas dalykas. Sunku likti savimi.

Buvau nuo to išgelbėtas. Aišku, kai tau 19 metų ir visi plekšnoja per petį bei sako: „Jėga!“ Kai tave užgriūna šlovė, nežinai, ką daryti, kaip stovėti, kaip žiūrėti. Mane išgelbėjo kariuomenė. Iš ten už butelį viskio buvau išleistas į kino filmo „Kažkas atsitiko” filmavimą Vilniaus Kalnų parke. Tačiau iš karto po filmavimo grįžau į kariuomenę. Todėl po filmo premjeros, ta akimirka, kai smogė pirmoji populiarumo banga, buvau toli nuo jos, ir todėl nepraradau pusiausvyros.

Kas, tavo manymu, yra kūryba?

Kūryba – tai sąlyginė laisvė, kurią galime ir turime poreikį išgyventi. Visi mes siekiame absoliučios laisvės. Kūryba – galimybė patirti laisvę. Kūryba – tai šauksmas tavyje, kylantis dėl vidinės tavo priešpriešos. Žmonės, kurių nekankina priešpriešą, yra arba bepročiai, arba šventieji. Priešprieša – vienas iš kūrybos variklių. Juk dažnai mus smaugia klausimai, bet nerandame atsakymų, arba dusina atsakymai, bet nežinome klausimų. Ne viską gi ir aš žinau, pats spėlioju, ieškau. Tik supratau, kad kūryba turi būti tikra, ne išprievartauta.

Kas tave įkvepia kūrybai, kas labiausiai palaiko, iš kur semiesi idėjų? Ar užklumpa kūrybinė sausra? Ką tada darai, ko imiesi?

Aš suvokiu gyvenimą kaip jūros bangas. Ir natūralu, kad yra tų periodų, kai rašai dainas, ir periodų, kai kaupi medžiagą naujoms dainoms. Aš to nevadinu sausra. Tiesiog rengiesi naujam žingsniui, ir tiek. Gyveni gyvenimą ir stebi tai, kas vyksta aplink bei tavyje. Ir po kurio laiko pamatai, kad vėl pilnas prisikaupei kažko, ką norėtum pasakyti. Tada pradedi rašyti dainas. Vieną dieną pajunti, kad albumas turėtų būti toks ir toks. Tada jau dėliojasi visa jo siužetinė linija ar dainos.

Specialiai įkvėpimo neieškau. Kai žmonės eina specialiai ieškoti įkvėpimo, man tas panašiau į savo silpnybių pateisinimą. Yra akimirkų, kai pasiklysti, kažką pamiršti, pameti, ir būna akimirkų, kai kažką prisimeni, randi, nušvitimo akimirkų. Aš nežinau, kaip veikia kūrybos mechanizmas. Anksčiau būdavo atsisėdi ir bandai parašyti dainą. Taip jau nebedarau. Ateina akimirka, ir ta daina tave susiranda.

Kūrėjas ir šeimos žmogus – kaip sekasi tai suderini? Kaip leidi laisvalaikį su šeima?

Važiuojame su vaikais į kiną, einame pasivaikščioti. Man gera būti namuose, paskaityti kokį skaitalą, išsivirti makaronų.

Su tokiu gyvenimo būdu tenka susitaikyti ir man pačiam, ir šeimai. Vaikai nuo vaikystės pripratę, kad dažnai būnu išvažiavęs, jiems tai nenuostabu, o žmoną prieš vesdamas aš perspėjau, su kuo ji susideda (juokiasi).

Kaip atlaikai kritiką ir ką ji tau duoda?

Internete kritikos apie save aš niekada neskaitau ir patariu ten niekam apie save neskaityti, nes ten ne kritika, o blevyzgos. O tikroji kritika tų žmonių, kuriems esi svarbus, ir jie visada pasako teisingai. Ar su pliuso, ar su minuso ženklu, visada žinai, kad tas pastebėjimas yra tai, ką tu ir jautei, bet kažkas tai įvardijo žodžiais. Tą priimi, priimi su džiaugsmu ir mokaisi iš to. O tų, kuriems tu nerūpi, kritika – spaudai, beletristikai, asmeniškai – tos kritikos nepriimi.

Koks tavo santykis su Dievu, religija?

Augau ateistų šeimoje. Tik močiutė, kaip ir visos močiutės, sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Mano tėvo Dievas buvo mokslas.

Nežinau, man atrodo, kad Dievas toks maloningas, kad duoda daugybę kelių, kuriais eidamas gali jį rasti.

Atsimenu tą akimirką, kai supratau, kad Jis yra. Tuo metu vienintelė įrašų studija buvo Sereikiškių parke, ir į ją nebuvo įmanoma pakliūti. 1988 m. susitarėme įrašyti kelias dainas Varšuvoj! Nuvažiavus ten, atsirado galimybė traukiniu nulėkti iki Prahos. Pamenu, snigo, buvo šlapia. Užėjom į Šv. Vito katedrą, ir mane pritrenkė jos aukštis, vargonų didumas. Giedojo kažkoks choras, ir aš pamačiau kad toks vyrukas, važiavęs su mumis, saugumietis, komjaunimo aktyvistas, stovi viduryje bažnyčios ir verkia. Sunku įsivaizduoti, kad Dievas yra Visuresantis. Bet tuo metu pajutau, kad jis ten kažkaip buvo.

Tada pradėjau ieškoti savo santykio su Dievu. Pradėjau mąstyti, ar reikia jo ko nors prašyti, ar jam ką nors sakyti, ar laukti. Jaučiu, kad jis visą laiką su manimi bendrauja.

Mėgstu gamtą, ramybę. Man Dievas yra visuose savo kūriniuose, mes patys esame jo kūriniai. Jei grožiesi paveikslais, pagiri ir jų tapytoją.

Artinasi Kalėdos. Ko tu linkėtum http://www.bernardinai.lt skaitytojams?

Aš visiems linkiu stebuklo.

Kada tau yra šventė?

Kai įvyksta stebuklas.

Ačiū.

Ir jums ačiū.

Reklama

0 Responses to “Interviu. Andrius Mamontovas: „Muzika ateina iš sielos“”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: