Koks grožis esi, Viešpatie

Koks gražus Tu, Viešpatie.

Koks akinamas saulės blyksnyje viršum sniegynų, koks neaprėpiamas dangaus kraštelyje, koks aksominis našlaitės žiede, naminis keptų svogūnų kvape. Koks neįmenamas Tu hieroglife, besisklaidančiame virš arbatos puodelio, ir nesuvokiamai gailestingas tam, kas iš tikrųjų aš esu.

Tu atsidavęs kaip glėbyje miegantis vaikas, Tu supratimo kupinas tarstelėjimas pokalbio nuotrupoje. Kartais Tu esi gera knyga. O kartais Tu skaičiuoji paprasto savo pižamos rašto langelius ligoninės palatoj.

Koks šviežias Tu pyrago kąsnyje ir kokia taika Tu medžių žalumoj rožinę aušros valandą. Koks puošnus Tu voratinkliu apnerto rasoto krapo karpinyje ir koks saldus avietės sunkoje. Koks karališkas kupolo išgaubime ir tobulas skliauto kryžiuje. Koks teisingas Tu savo sukurtame šaltyje ir lede, atlaidus purviname Vilniaus sniege, maloningas blizgutyje ant pageltusios vatos tarp lipnia juostele suklijuotų stiklų.

Bet, reikia pripažinti, kartais slėpynes Tu žaidi klasiškai.

Tu moki be garso kvatotis drauge su manimi paryčiais skaitydamas draugo žinutę ir įprastu judesiu pasikabini skrybėlę ant kėdės atlošo spengiant vienatvei. Tu visada dainuoji žiūrėdamas į akis. Atskiriu Tavo balsą iš dešimties tūkstančių, nes giedodamas psalmę Tu nesimaivai.

Dieve, gali mane pradžiuginti kaip išsvajotas pieniškas šokoladukas po aštuoniolika kapeikų vaikystėj ir aptvindyti sielą linksmybe kaip liūtyje žydintis laukinių alyvų krūmas. Tik Tu gali sau leisti tapti toks silpnas mano laisvėje ir būti toks stiprus mano silpnume.

Tu esi aš nuo Tebūnie iki Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Aš esu Tu tik nuo …teesie tavo valia… iki …kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams…

Kartais Tu pamerki akį virš piktai pasišiaušusio pakaušio arba smeigi į širdį kaip dviašmenis kalavijas. Kartais ateini kaip šilkinė paguoda, kai skauda, beprotiškai skauda meilę, o kartais neateini. Vis tiek paskutinę valandą prie tavo Kryžiaus liksime tik mudu, Viešpatie.

Tu esi Prisikėlimas ir Gyvenimas.

Dieve, noriu, kad mano siela šoktų Tau taip, kaip šoka Špokaitė, − iš meilės ir džiaugsmo, su romia aistra ir akiplėšiškai kukliai, su nuoga drąsa ir beprotišku pasitikėjimu. Kaip šoko visų šventųjų sielos, tegu ir sumokėję tamsiosios nakties kainą už tai, jog nenorėjo nuliūdinti Tavęs − pasitenkinti staipymusi beprasmiškame pasaulio kordebalete.

lasai

Reklama

0 Responses to “Koks grožis esi, Viešpatie”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: