Neimkite Dievo malonės veltui

Susirgo vaikai, tad šiemet Didžiąją savaitę švenčiau namie. Taigi sukinėju radijo rankenėlę ir ieškau Didžiojo penktadienio pamaldų transliacijos. Vienos iš sostinės radijo stočių vedėjas skaito nepadoraus turinio žinutes, patenkintas savimi mala apie visą miestą turbūt jau apėmusią džiugią Velykų nuotaiką – dieną, kai minima Kristaus mirtis ant kryžiaus! Prieš didžiąsias šventes dažnai pagalvoju, ką gi švenčia Dievo Įsikūnijimu ir Kristaus Prisikėlimu netikintys žmonės? Šeimos susirinkimą prie bendro stalo? Pavasario šventę? Dažytų kiaušinių dieną? Persivalgymo pilnatvę? Kokia tokio šventimo prasmė ir pagrindas? Ir pati nesuprasdavau to per nešventas Kalėdas bei Velykas, užtat sekmadieniais visada gaudavau tėvo keptą peršviečiamą lietinį blyną, kaip dabar suprantu, tai, matyt, ir buvo Švč. komunija.

Nuolatinė kompiuterio ar televizoriaus adoracija šiais laikais daugeliui įdomesnė už Švenčiausiojo Sakramento, tad kai atsiplėšę nuo „dėžių“ jie ateina švęsti į bažnyčias – reikia tik džiaugtis. Kur kas daugiau rūpesčio turėtų kelti eilinis laikas, kai pradėjus dalyti komuniją pro šventovių duris ima plūsti veržli it kalnų upė žmonių minia (ne vienas kitas nesusipratėlis), tarsi po spektaklio su numerėliais skubėtų pasiimti paltų iš rūbinės. Tiesa, kai kurie pakyla iškart po pamokslo, bet tokius ant pirštų suskaičiuotum. Kartais atrodo, jog visai neblogai būtų, jog prieš pradedant dalyti komuniją kas nors paaiškintų, kam ją galima priimti, o tuos, kuriems negalima, pakviestų prieiti prie kunigo, kad palaimintų. Kol vieni katalikai sprunka, kiti, dėl įvairiausių priežasčių nelabai galintys eiti komunijos, jos eina. Pigi šiais laikais komunija, bet ar pigiai ji kainavo Jėzui ir pirmiesiems krikščionims, ar ji pigi tiems, kurie pasirenka gyventi pagal Evangeliją šiandien? Reikia daugiau kalbėti apie nuodėmę, aišku, ne gotikos ar baroko stiliumi. Gal bijant moralizavimo gaidelių, o gal žūtbūt siekiant nesuerzinti potencialaus komunijos „vartotojo“ ir nesugadinti jam šventinės nuotaikos, apie nuodėmingumą kalbama vis tyliau. Bet kur „nėra“ nuodėmės, tikrojo gailestingumo nė nereikia.

Tikintiesiems trūksta asmeninio santykio su ganytojais, nes stinga pašaukimų ir kunigų, nors dvasinį vadovą patartina turėti kiekvienam sąmoningam katalikui. Tik neįsivaizduoju, kaip jie galėtų kiekvienam norinčiajam skirti bent po pusvalandį pokalbiui prie arbatos. Kai pamatai ilgam klausyklą užgulusią dvasingo veido moterėlę, gaila pasidaro kunigo, bet kai lieki vienas kapstytis savo sielos darželyje – ilgainiui supranti, kad taip irgi nieko nebus.

Skaudu, kad formaliesiems katalikams, sudarantiems neabejotiną daugumą, Bažnyčia tėra ritualines paslaugas įspūdingų dekoracijų fone teikianti įstaiga. Argi ne kaip anekdotai skamba istorijos, kaip sužadėtiniai važinėja po Vilniaus bažnyčias ieškodami prie jų vestuvinių kostiumų labiau derančio interjero? „Šliūbas imamas“, nes „taip gražiau“ (nors auką paaukoti kartais „pamirštama“), krikštijama dėl prietarų, vaikai prie Pirmosios komunijos leidžiami dėl to, kad „visi taip daro“, laidojama su kunigu iš baimės. O va Sutvirtinimo sakramentas ne toks populiarus – dauguma katalikų juk ne „sektantai“ bei „davatkos“, ir šiaip tuokiantis jis nebūtinas.

Praktikuojantys katalikai irgi nepėsti – turbūt tebesivadovaudami kvaila sovietine propaganda, palaikoma purvasklaidos, jog Bažnyčia skęsta prabangoje ir aukse, net pasiturintys per sekmadieninę rinkliavą į krepšelį skimbteli po du litu, tarsi ši Mišių dalis būtų tik atrakcija vaikams, o ne parapijos išlaikymo šaltinis. Lietuvių šykštumas, tiesa, turbūt užimtų garbingą antrąją vietą po pavydo, bet situacija komiška. Panaši į „pavogiau Bibliją, kad turėčiau iš ko melstis“, nes kapeikas metantieji puikiai žino, ką šiandien galima už jas nusipirkti, ir Dievas žino. Katalikiškų bendruomenių, palaikomų bičiulystės ir meilės, deja, labai nedaug. Besimeldžiančių pasaulietiškų katalikiškų bendruomenių – dar mažiau. Mokančių melstis katalikų išvis reta.

Prabėgus dviem tūkstančiams krikščionybės metų katalikais save laikantys žmonės vis dar taip pat sėkmingai tebetiki tūkstančiu ir vienu prietaru, vaikšto pas horoskopų sudarinėtojus, būrėjus ir ekstrasensus, meldžiasi Mamonai, Daiktams, Pilvui, Sveikatai, Darbui, Trejybei – Politikai, Sportui ir Orų prognozei, Kosminėms Vibracijoms, Sėkmei, Vaikui, Waldorfui, Ekologijai, Pagoniškų tikėjimų kokteiliui, Tikresnei nei kitos Komunijai, Sau ir Išskirtiniam Savo Dvasingumui bei kitiems stabams… Na bet Jėzus gi yra liūdnai tarstelėjęs – ar beras Žmogaus Sūnus žemėje tikėjimą?

Nepaisant visko likime ramūs ir nepraraskime vilties – Dievas, pradėjęs šventą darbą Bažnyčioje, šventųjų nusidėjėlių Motinoje, jį ir atbaigs. Ką daryti mums? Pulkim ant kelių, visi krikščionys…

Reklama

0 Responses to “Neimkite Dievo malonės veltui”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: