Pagarsėti tarp kultūrų ir civilizacijų

Lietuvai nukraujavus į airijas ir anglijas per vieną iš įspūdingiausių jos istorijoje emigracijų, stingant elementariausių ir gyvybiškai būtinų profesijų darbuotojų, gimstamumui esant ties katastrofos slenksčiu pakanka pagalvoti apie tai, kad prabėgus daugiau nei penkiolikai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vis dar yra šalis be padorios socialinės (sveikatos apsaugos, teisinės, švietimo…) sistemos, jog padarytum išvadą, kad iki ištirps ledynai tapti gerovės valstybe, ko gero, nebesuspėsime.

Tačiau aš taip negalvosiu.

Geriau nusistebėsiu, kad senučiukės su apytuščiu pirkinių vežimėliu veidas vis tiek panašus į angelo. Arba apsidžiaugsiu, kad ne vienas paprastas žmogelis dar neparduoda savo Tėvynės už didesnį kapšą svarų sterlingų, vis tiek gimdo ir augina vaikus, kantriai eina balsuoti į eilinius beviltiškus Lietuvos Seimo rinkimus, skrupulingai moka mokesčius, sąžiningai dirba savo darbą už infliacijos apgraužtus pinigėlius… Būtent dėl šitų žmonių aš dar tikiu Lietuva, tikiu, kad visa išeis į gera.

Na ir kas, kad pasaulio smėlio dėžėje su kibirėliu gamtinių atsargų ir gintarėliu ant delno atsidūrusią Lietuvą užstoja šalių, pertekusių naftos, nugaros – juk ne mažiau svarbus valstybės išteklius yra žmonės: jų žinios, novatoriškos idėjos, į darbą įdedamos jėgos. Deja, investuoti į valstybės žmones – tai ne išsiųsti juos į savaitės trukmės tobulinimosi kursus, investuoti reikia pradėti labai anksti.

Visų pirma pusė Seimo darbo dienos turi būti skiriama šeimų problemoms spręsti, o didžioji biudžeto dalis – ne parlamentarų įnoriams tenkinti ar šalies reprezentacijai, bet šeimoms, nes jos iš tikrųjų ir yra valstybė bei gerovės lopšys. Nebetaupoma vaikų, besilaukiančių moterų sąskaita – juk nuo to, kaip žmogus auga dar motinos įsčiose ir vėliau, priklauso jo sveikata, nuo vaiko socialinio saugumo, mokymo kokybės – valstybės ateitis. Puikiai suvokiama, kad tik dėmesingai užaugintos kelios raudonojo maro nepaliestos kartos pakeis postsovietinių grimasų sužalotą Lietuvos veidą. Rūpintis šeimomis nebeatrodo pernelyg nepopuliarus, paprastas ir naivus sprendimas. Tai suprantama kaip naujas kelias, kuriuo iš tiesų dar net nebuvo bandoma judėti, ir todėl ratai vos sukosi, o kartkartėmis net grėsmingai slydo atgal. Pagaliau autentiškas kelias iš Europos senbuvių įvairiausius nuo realybės atitrūkusius modelius besiskolinančiai ir tarp jų pasimetusiai Lietuvai!

Galvą guldau, kad paskelbus apie rimtą paramą normalioms šeimoms grįžtų net didelė dalis emigrantų. Turiu omenyje protingai funkcionuojančią ir motinystei bei tėvystei palankią socialinės rūpybos sistemą. Nors tik ką priimtos šio įstatymo pataisos, įsigilinus į jas tampa aišku, kad tai tik dar viena apgaulinga reklaminė rinkiminė kampanija, nes yra „papildomų sąlygų“, kurias atitiks nebent pirmo vaiko ketinančios susilaukti šeimos, tuo tarpu didžiosios dalies kitų šeimų padėtis praktiškai nepagerės, be kita ko, dėl infliacijos, sukto skaičiavimo bei net neslepiamo nenoro, kad ji pernelyg nepagerėtų, o vėl prieita prie šio įstatymo, manau, bus negreit – atseit, palopėm fasadą ir atstokit. Pavyzdžiui, galite pasidomėti, kokia juokinga yra vadinamoji parama daugiavaikėms Lietuvos šeimoms– kalba ten vis sukasi apie pasityčiojimu tegalimus pavadinti minimumus-minimalumus ar net jų dalį.

Investicija į šeimą nebeatrodo bereikalinga ir antinovatoriška – paskaičiuojama kad ir tai, kiek lėšų reikės skirti vaikų darželių košę paknaibydavusių, plastmasinių koldūnų prasivirdavusių paauglių – būsimų suaugusiųjų visapusiškam gydymui, taip pat kaip pakils nepervargusių tėvų darbo kokybė, kai jie nebebus priversti dirbti kaip pamišę, kad išlaikytų šeimas ir sumokėtų už būstą, be to, ir vaikus jis matys ne tik miegančius, tarsi bendravimo su tėvu vaikams nereikėtų ir šie būtų sotūs vien jo uždirbama duona. Jei moterys, pavyzdžiui, augins vaikus namie, jų vyresnieji broliai ar seserys po mokyklos turės šiaušti namo, jų nebeauklės gatvė ar televizorius – tad vargas tai šaliai, kuri pučiasi, kad skatina motinas dirbti ir mokėti socialinio draudimo įmokas! Užuot Europos Sąjungos projektų pinigais lopius skaudžias nusikalstamumo ir narkomanijos pasekmes, šalinamos to priežastys – pirmiausia elementaraus tėvų dėmesio ir priežiūros stoka. Pašalinus ją sumažėja ir rūkančių, girtaujančių, priklausomų nuo per ankstyvo lytinio gyvenimo su visomis jo pasekmėmis paauglių, jų savižudybių skaičius – ir visa tai, be jokios abejonės, atsiliepia ilgametei valstybės gerovei! Valstybė netgi ima suvokti, kad ir šalies vaikų mokytojams reikia kuo skubiau mokėti karališką atlyginimą, o ne kelis iškaulytus litus numesti paskutiniams.

Suprantama, kad žmogaus susiformavimui didžiausios įtakos turi ne tiek ugdymo įstaigos, kiek šeima. Todėl būtent motinos (ar tėvai) augina vaikus, kad perduotų jiems tikrąsias vertybes, užaugintų visapusiškai stabilius, sąžiningus lietuvius, kūrybingas asmenybes, priimsiančias Lietuvai reikalingus nestandartinius sprendimus. Teigiama tėvų įtaka karui keliuose vaikui dar žaidžiant su mašinytėmis gerokai efektyvesnė nei griežtas nepataisomą žalą gyvybėms padarančių pilnamečių baudimas. Tad vaikų darželiai – ne ką tepasikeitęs Sovietmečio palikimas – nueina į antrą planą, kadangi motinystė gerbiama, vertinama kaip kovos su tyliuoju tautos genocidu forma, laikoma tuo, kas ji ir yra, – DARBU, o ne „sėdėjimu namie“. Moterims, pageidaujančioms pačioms auginti savo vaikus, vėliau galbūt dirbti namuose ar pusę dienos ir laukti su šiltais pietumis jų sugrįžtant iš mokyklos, mokamas atlyginimas kaip už darbo valandas – nes ir asilui aišku, kad tai yra geriau, nei dabartinės „palankesnės sąlygos auginti vaikus“ – nemokamas mokyklinukų maitinimas ar nuolaida įmokai už darželį. (Valstybė, nemėgstanti veltėdžių, nuo motinoms mokamo atlyginimo netgi atsiskaičiuoja mokesčius, todėl motinos nebeturi būti „prisirišusios“ prie kokios nors darbovietės, kad „nusipelnytų“ minimalios pašalpos bei pensijos. Patenkinti ir darbdaviai, kurie, priimdami į darbą jauną moterį, jausdavosi taip, tarsi jų darbovietėje būtų atsiradusi tiksinti bomba. Nors išmokas motinai moka Sodra, kaži kuris čia darbdavys ploja katučių išgirdęs, jog moteris vėl susiruošė motinystės atostogų?)

Motina turi tokias pačias teises bei laisves, kaip ir visi piliečiai, – teisę mokytis, padirbėti, pailsėti, neapsikrovusi verkiančiais vaikais sutvarkyti neišvengiamus reikalus įvairiose įstaigose, apsilankyti pas gydytoją, retkarčiais nueiti su savo vyru išgerti kavos, susitikti su draugais, užsiimti kūryba, saviraiška ar širdžiai miela veikla – ir šios teisės įgyvendinimas užtikrinamas, pavyzdžiui, taip: porą kartų per savaitę kelioms valandoms pabūti su vaikais užsuka specialiai rengiami savanoriai ar socialiniai darbuotojai. Nes sąmoningai bei suinteresuotai visuomenei visiškai aiški pasekmių seka: laimingi tėvai – laimingi vaikai – laiminga visuomenė.

Moterys vėl nori būti moterimis ir motinomis, joms didelė šeima atrodo vertybė, todėl savaime išnyksta grėsmė Lietuvai it sviesto gabalėliui išsilydyti Europos Sąjungos tautų katile. Tuo pačiu išsprendžiama ir pensininkų, kuriems, kaip kalbama, nebus kas uždirba pensijų, problema, nebereikia baimintis darbo jėgos importo iš Azijos šalių. Gausių šeimų vaikai auga nesavanaudiškumo, supratingumo ir pagalbos vieni kitiems dvasioje – anksčiau ar vėliau tai neišvengiamai persikels ir į Seimą. Paradoksalu, bet didelės šeimos padeda spręsti net aplinkosaugos problemas – mokomasi taupyti, atskirti poreikius nuo įgeidžių, o ne beatodairiškai vartoti.

Valstybės parama šeimoms siekiama ne nuimti nuo tėvų atsakomybę rūpintis vaikų išlaikymu – kalbu apie suteikimą to, kas būtina ir privalu, ko mes pareikalautume už savo – mokesčių mokėtojų – pinigus, jei būtume tikri tikros demokratinės valstybės piliečiai. Kaip kartą taikliai pastebėjo viena interneto komentatorė, nereikia „didinti gimstamumo“, reikia sudaryti normalias sąlygas auginti vaikus – tuomet nereikės nė dirbtinai „didinti“. Sukama galva ne tik apie pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus, kadangi nebeapsimetama, jog nesuprantama, kad augant vaikui jo poreikiai irgi auga, kad jaunos šeimos neišgali įsigyti būsto, bet vis dėlto turi kažkur gyventi. Valstybės pinigai nebeleidžiami propagandai, kad kelis vaikus auginti fiziškai ir morališkai labai sunku, kad nedirbanti ir pati vaikus auginanti moteris yra beviltiškai iš „darbuotojų visuomenės“ konteksto iškrentanti namų šeimininkė bei našta valstybei – užtat nustoja tarpusi melaginga reklama apsišarvavusi kontracepcijos pramonė (paskui kurią įkandin kažkodėl vilkosi partnerystės mada, skyrybų bumas, abortų šleifas, išaugęs vėžinių susirgimų skaičius ir brangiai gydyto nevaisingumo procentas. Kodėl apskritai šalyje su tokiu gimstamumu abortai iki šiol neuždrausti – o gal tai valstybės lengvata neišgalinčioms daugiau vaikų auginti šeimoms?).

Išmintingas šeimininkas žino, kur reikia investuoti, tegu tai atsipirks ne iš karto, tačiau tam, kad Lietuvoje užaugtų toks šeimininkas, reikia jį pagimdyti ir užauginti – sveiką, blaiviai mąstantį, sąžiningą, dėkingą, besidalinantį ir kilnų. Tam galbūt prireiks visos visų mūsų sveikatos, proto, sąžinės, dėkingumo, dalinimosi ir kilnios širdies.

Žodžiu, tereikia norėti priartinti valstybės valdymą prie Konstitucijos deklaruojamų vertybių bei to, kas apibrėžiama jos straipsniuose:

„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (38 straipsnis).

„Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“ (39 straipsnis).

Atsigręžti į savo žmones, savo vaikus taip, kaip dar niekada nebuvo atsigręžusi jokia kita pasaulio valstybė, pagarsėti ypatinga pagarba šeimai tarp visų kultūrų ir civilizacijų – štai tokia Lietuva aš didžiuočiausi. Ir neketinu gyventi pagal valstybės brukamą modelį net jei parama šeimoms beviltiškai vėluos.

2007 m. lapkričio 21 d.

Reklama

0 Responses to “Pagarsėti tarp kultūrų ir civilizacijų”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: