Santo subitissimo

jonas_paulius_IIMažai jus pažįstu, Jonai Pauliau Antrasis. Deja, nesu parašiusi jums nė vieno laiško, ką jau kalbėti apie kokią audienciją. Galvoje sukasi keletas faktų iš jūsų autobiografinių knygų, keli kilometrai filmuotų gyvenimo ir laidotuvių kadrų, kasmet vis nuolankesnis Velykų sveikinimas „Urbi et Orbi“, kurį žiūrėdavo tėvas. Mus sieja viena data – 1978-ieji, tai mano gimimo data, ir tais metais jūs buvote išrinktas popiežiumi, bei koks puslitris lenkiško kraujo – ne kažin kas.

Priklausau vadinamajai Jūsų kartai, nors nestoviniavau Vilniaus gatvėse, laukdama papamobilio 1993 metais, nedalyvavau Mišiose atšventintoje Arkikatedroje nei Vingio parke ir dar nesupratau, kaip svarbu nuvažiuoti į jaunimo dienas Italijoje 2000-aisiais, bet apie tai geriau nekalbam, gerai?

Dabar man aišku, kas meldėsi už jaunimą ir išmeldė, kad atrasčiau gyvenimo prasmę Kristuje bei iš ožkos virsčiau avele jūsų su tokia meile ganytos Kaimenės. Beveik ne per vėlai aš Jį, Grožį, pažinau, beveik.

Šventumo „populiarinimo“ darbą, kurį pradėjo per šv. Teresėlę, Dievas atbaigė jumyse. Altorių garbė dar niekada nebuvo taip ranka pasiekiama – per jus šventas Petras, ko gero, apskritai bus palikęs Rojaus vartus pravirus – pabodo rakinėti vis naujiems šventiesiems ir palaimintiesiems. Kaip žmonės gyvendavo ir mirdavo anksčiau, nematę, kaip jūs apkabinate savo kryžių – nuolankiai, bet laisvai, tais gūdžiais laikais, kai Bažnyčios daktare jūsų paskelbta Teresėlė dar nebuvo pagydžiusi Bažnyčios?

Su didžiuliu kruopštumu ir tikru rūpesčiu parengta kaip niekada daug vizitų, kreipimųsi bent keliomis kalbomis, gausybė Bažnyčiai mirtinai reikalingų dokumentų, malda ištisas naktis prieš ir po susitikimų karščiausiuose vietose, viso pasaulio nešiojimasis širdyje – per jus kaip per ploną baltą popierėlį labai jau persišvietė Dievo braižas… Ir greta – asmeninis santykis su kiekvienu sutiktuoju, gyvenimo džiaugsmas, kūryba… Kone aiškiausiai ir šilčiausiai jus matau pasakojime, kaip buvote paskirtas vyskupu, – jus iškvietė iš žygio baidarėmis su draugais, o po įšventinimo paprašėte leidimo žygį tęsti.

„Tu taip arti, kad net skauda.
Ir vis tiek
vaikštau su savo svajonių
sakalu ant rankos
ir nepažįstu tavo
erškėčių žemės.
Kažkas nudažė
mudviem akis
ta pačia spalva“.

H. Nagys, „Sesuo“, 1976 m.

Kažkas, kurį jūs jau regite veidas į veidą. Spalva, kuri yra atspindys Jo apsiausto. Ta pačia, kuri nudažo visų, įsižiūrėjusių į Jį, akis.

Reklama

0 Responses to “Santo subitissimo”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: