Šeimos Karaliene, melski už mus

Jauna šeima ilgesniam laikui nebrangiai išsinuomotų 2 kambarių butą ar namo dalį Vilniuje arba Nemenčinėje (telefonas redakcijai žinomas).

Tokių skelbimų internete ir „Alio reklamoje“ – šimtai, mažiausiai šeši iš jų galėtų būti artimų mano draugų, tiek, kad jau būtų galima steigti nuomojamų butų paieškos agentūrą. Turiu omenyje tą kartą, kuriai apie trisdešimt, tuos, kurie pasirinko nepalikti savo vaikų auginti giminaičiams ir neišvažiavo Anglijon, sąžiningai dirba ir nėra supermenai. Už visų šių skelbimų, iš pažiūros tokių korektiškų ir bejausmių, slepiasi tie patys dalykai: nerimo jūroje besistengianti nepaskęsti viltis, daug nervinimosi ir baimės, nuolatinis kraustymasis, bandymas bent kiek patogiau ir jaukiau įsikurti tarp svetimų sienų, „čemodannoje nastroenije“ ir vėl medžioklė – gal pasirodys skelbimas su „įkandama“ kaina ir suspėsiu pirmas paskambinti аrba gal kas iš pažįstamų išvažiuos į užsienį ir norės kam nors palikti prižiūrėti butą… Nes mokėti vos ne iki keturženklės sumos išaugusią nuomą keturių asmenų šeimai, kai dirba tik vyras ir priešokiais, kai suminga vaikai, žmona, kažkodėl nesinori…

Perėjus skambučių pagal skelbimus skaistyklą (atlaikius žeminančią visokiausių „Kuo dirba vyras?“, „Kiek vaikų?“, „Kokio jie amžiaus?“ ugnį) beveik išeitų gyvenimas pagal Evangeliją be kompromisų – ilgiau negu reikia nepasilikti vienuose namuose, neimti su savimi dvejų marškinių (kad reikėtų persivežinėti kuo mažiau daiktų) ir visko tikėtis iš Dievo (kuris paskutinę minutę pasirodo parapijietės ar močiutės kaimynų pavidalu ir niekada nepalieka varge savo vaikų). Taigi va, beveik būtų galima taip gyventi, jei ne vaikai. Tie, kurie nesupranta, ko verkia mama, kodėl visą jų trumpą gyvenimą namais buvęs butas staiga paliekamas, kodėl prasidėjo alergija naujuosiuose tarpiniuose namuose ir kodėl tėvas neleidžia jam su flomasteriais priartėti prie sienų arčiau nei per du metrus. Juokinga, bet jau ir graudu matant mažąjį karts nuo karto vis besikraunantį į maišelius žaisliukus – žaidžiantį „kraustymąsi“. Nors Afrikos vaikai, aišku, gyvena blogiau, neturi nei žaislų, nei maišelių jiems susidėti, nei ko valgyti, o jų būstas – iš dėžių (ten klimatas ir valdžia bent jau leidžia tokius statytis). Beje, turbūt neatkreipėte dėmesio į subtilią smulkmeną, kad skelbime nenurodyta, jog šeima turi vaikų. „Alio“ puslapiuos tai – „sunkinanti aplinkybė“. Ydingas ratas: kažkam naudingas tebesipučiantis butų kainų burbulas, nuomotojų godulys ir baimė, kad niekais nueis euroremontas, niekuo negalintys padėti artimieji… Turbūt nereikia kalbėti apie tai, ar visada įmanoma ir sveika (kartais dėl vietos stokos, o kartais norint išsaugoti „besišlifuojančią“ jauną šeimą) dalintis buitį su tėvais, kurie apskritai gal gyvena kitame mieste. Kraustytis į mažesnį miestelį? Vėl nuoma ar paskola, tegu mažesnė, bet mažesnės ir galimybės naujoj vietoj susirasti sugebėjimus ir poreikius atitinkantį darbą. Nekalbant apie tai, kad psichologai gyvenamosios vietos ar mokyklos pasikeitimą vaiko gyvenime prilygina artimojo mirčiai arba skyrybų traumai, teigia, jog vaikas, abejingumu išmokęs nuolat malšinti išsiskyrimo skausmą, gali nesugebėti užaugęs prie ko nors prisirišti. Visa laimė, Dievo malonei nėra negalimų dalykų, ji gali užgydyti bet kokio gylio žaizdas.

Turbūt nereikia svarstyti, ar įmanoma nusipirkti butą Vilniuje (su vidutiniu uždarbiu net pasiimti kosminę paskolą neberealu – jei jūs ir „leistumėtės apgaunami“ banko bei per 40 metų pasiryžtumėte sumokėti beveik dvigubą kainą, kuri su palūkanomis sudarytų beveik p u s ę  m i l i j o n o litų už vieno ar poros kambariukų butą sename blokiniame name, buvusiame bendrabutyje arba palaikės naujos statybos dėžutėje, – puiki investicija, ar ne?).

Nuo nulio pradedantiems jauniems žmonėms Lietuvoje užsidirbti tiek, kad galėtų įsigyti savo būstą, beveik 99 procentais atvejų – beviltiška. Vaikus gimdo irgi ne „materialinę gerovę susikūrę“ penkiasdešimtmečiai. Ir tyrimai rodo, kad Lietuvoje skurdžiausiai gyvena jaunos šeimos, auginančios vaikus. Tai ką gi joms daryti? Tik prašau neužsiminti apie savivaldybės kompensuojamą paskolos dalį (10 procentų paskolos dydžio kompensacijų limitas „išsemiamas“ turbūt jau sausio mėnesį) ar lengvatinėmis sąlygomis nuomojamus būstus (jų eilėje reikia laukti kokius penkerius metus. Beje, vienai gražiai devynis vaikus auginančiai šeimai toks būstas nebuvo suteiktas, nes ji neatitiko savivaldybės nustatytų rėmų – turėjo per daug turto. Dviejų kambarių butą, kuriame visi iki šiol laimingai ir gyvena – vienuolika žmonių!). Statybos Vilniaus rajone įšaldytos, o ir iš ko statytis, kur statybų metu gyventi? Lošti loterijoje? Motinai eiti dirbti „numetus“ vaikus auklei, kurios atlyginimas dabar – nuo 800 litų? „Priduoti“ į vaikų siaubą – darželį, kad sirgtų tris savaites per mėnesį – o kas bus su juo namie, kai sirgs? Tegu augina močiutė? O kas, jei ji dar dirba, ją pačią reikia prižiūrėti ar jos nebėra? Arba pensijos ji gauna tris šimtus litų ir yra reikalinga paramos? Antrus ir trečius vaiko gyvenimo metus per mėnesį tebemokami devyniasdešimt keli litai. Aha, taigi auklė, plius nuoma (arba paskola), plius komunaliniai patarnavimai, plius maistas, plius sauskelnės, plius rūbai, batai ir vadovėliai, plius benzinas, jei gyvenate, tarkim, atokiuose soduose ar sodyboje už Vilniaus, minus vaikas? Kuo ne realybės šou „Robinzonai“? Už šios neišsprendžiamos lygties su daugybe nežinomųjų lygybės ženklo – dar vienas suluošintas suaugęs žmogus. O kas užaugs iš „gyvųjų našlaičių“, paliktų tėvų, nežinojusių, ko griebtis, kad išbristų iš skurdo, ir tapusių pabėgėliais iš l a i s v o s Lietuvos?

Neįtikėtina, bet atrodo, kad apskritai šiandien šeimos yra tapusios naujaisiais raupsuotaisiais. Rakštis darbdaviams (bet kada gali išeiti „į dekretą“ ar dažnai sergant vaikams „imti biuletenius“), triukšmingas trukdis kaimynams. Sako, jog kliuvinys besimeldžiantiems bendrauti su Dievu net per šv. Mišias, nors pati iš savo parapijos žmonių niekada to nesu girdėjusi (še tau ir „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“ (Mt 18, 5) arba „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk 10, 14). Todėl širdy nusistebi, kai eilėje prie kasos tavo vaiką ima kalbinti nuo jo žvilgsnio „išsilydžiusi“ įspūdingų paauglių porelė, traukianti toli gražu ne Biblijos skaityti.

Šeimos tempia toliau, pačios nežinodamos ko laukia ir ar sulauks. Ekstremaliomis sąlygomis, turbūt kaip ir visais laikais, augina vaikus bei atsako tyla į iš visų pusių žeriamus gyvenimą palengvinsiančius „paprotinimus“ efektyvių apsisaugojimo priemonių klausimu. Pasirodo, kiek turėti vaikų nėra tik šeimos reikalas. Bažnyčios pozicija minėtų priemonių klausimu labai aiški, tačiau, rodos, net tarp tų, kurie kiekvieną sekmadienį eina į Mišias, reta kuri šeima nėra į šį požiūrį numojusi ranka – ką tie kunigai supranta, bepigu jiems kalbėti, kai nereikia rūpintis būstu ir auginti tiek vaikų, kiek „Dievas duos“. Nors Bažnyčia kaip alternatyvą siūlo natūralius šeimos planavimo metodus, kaži koks procentas tikinčių šeimų jais naudojasi? (o jei naudojasi, tai vaikų tikrai nori turėti daugiau, nei tie, kurie gyvena apsilipdę kontraceptiniais pleistrais ir jaučiasi esą saugūs. Nuo ko saugūs? Nuo mylimo vyro? Ar baubo vaiko?). Ak ta suskilusi XXI amžiaus krikščionies tapatybė, išsirankiojanti iš tikėjimo tik patogius dalykus, besiraminanti tuo, jog Bažnyčios mokymo nereikia suprasti paraidžiui. Tarsi ji nebebūtų amžinųjų vertybių gynėja, Kristaus Kūnas, Jo Sužadėtinė, vedama Šventosios Dvasios. Tačiau šis mažas akmenėlis į Bažnyčios daržą, ko gero, yra suklupimo akmuo, po kuriuo pakastas didelis nepasitikėjimas Dievu. Galų gale, juk turėti vaikų – iš esmės šeimos pašaukimas, dovana, anot popiežiaus Benedikto XVI, – „palaima“.

Projektų skirstant Europos ir Lietuvos pinigus prioritetas – irgi ne šeimos, kurias visokeriopomis programomis brandinant ir palaikant neaugtų alkoholikai bei narkomanai, būtų mažiau skyrybų, nebereiktų veidmainiškai panikuoti ir kartoti nuvalkiotų frazių, jog „Europa sensta“, o „gimstamumas Lietuvoje katastrofiškai mažėja“. Gydyti reikia ne tik pasekmes, bet ir priežastis, kurių šaknys – sužeistoje šeimoje.

Popiežius Benediktas XVI ragina Europą žvelgti į vaikus ne kaip į trukdį, o kaip į ateities viltį ir meldžiasi už visas pasaulio šeimas. Turbūt atsakymas, kaip gyventi, slypi ten, kur ir visuomet, – už debesų, nes be Jo žinios bei minties niekas šeimų gyvenimuose juk ir nevyksta. Jis per Senojo Testamento psalmininką duoda viltį: „Buvau jaunas, ilgai gyvenau, bet nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Ps 37, 25). O per Jėzų – dar didesnę: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 32-33).

Reklama

0 Responses to “Šeimos Karaliene, melski už mus”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: