Sveiki atvykę į Vilniaus rajoną

Važiuojant namo keliu, prasidedančiu ties Aušros vartais, ima kaip pasiutusi, kaip per pasimatymą plakti širdis – melsva padūmavusi horizonto linija atsitraukia neįtikėtinai toli, per kelią laksto zuikiai ir lapės, o vietovės primena tai Prancūzijos vynuogynus, tai ryškiai žalias pusapvales Škotijos kalveles, juolab kad ant vienos jų tuoj vėl skabys žolę avių pulkelis.

Užaugus ant senamiesčio grindinio iš visų miestų Vilnius tebėra ir visada bus, perfrazuojant Hemingvėjų, „vienintelė, tikroji ir paskutinė mano meilė“. Tačiau vaikai auga dabar, o paukščių trelės, paskaninančios priešpiečius panamėj, žvaigždžių nesutalpinantis dangus, savi kaštonai ir alyvos, kieme žydinčias pačios sodintas tulpes laistanti dukra ir saldžiame ore mieganti kita – tai geriausia, ką galėjome joms duoti. Po dvylikos kvadratinių metrų komunalkės (tiesa, su aukštomis, lipdiniais išpuoštomis lubomis, dvivėrėmis durimis ir baltų koklių krosnimi, bet ir su bendrais nekūrenamais „patogumais“, narkomanų bei prostitučių pamėgta laiptine ir visuomeniniu transportu nuo penkių valandų ryto) čia mums rojus. Pamenu, kaip Aušros Vartų ir Liepkalnio Mergelės Marijos nevilties valandą prašiau namų, argi atsitiktinumas, kad jie atsirado būtent šia kryptimi?

Žmonės čia kaip ir visuose pasaulio kaimuose – gudresni, lėtesni ir paprastesni už miestiečius. Aišku, netrūksta visokių žmonių ir čia. Apsikrovusių tuo, kas ūkyje niekada jau nepravers, vagiančių bei pardavinėjančių mišką, deginančių žolę… Išdygs kaip iš po žemių ir be ceremonijų, užtat su botais bris į kambarį, nežiūrėdami, ar miega tavo vaikai arba gal tu su naktiniais, ilgai kalbės apie kitus, kol dar gyvi (užtat girs susiriesdami velionius), paskui gegužę uoliai giedos Mergelės Marijos litaniją prie žiemą vasarą nevystančiomis plastmasinėmis rožėmis papuoštų kryžių… Beje, ne tik jų, bet ir vos lietuviškai liežuvį apverčiančių seniūnijos valdininkų „Rytoj“ nieko nereiškia, panašiai kaip ispanų „Mañana“ ar italų „Domani“.

Motinos it atkartodamos Pietą ne paslaptis kodėl verkia sūnų, taip mažai kuo beprimenančių Dievo Sūnų, kad jau vėl Jį primenančių – jų veiduose kaip Turino drobulėje išryškėję skausmingi Jo bruožai.

Kunigas kalba tik lenkiškai, todėl nėra lietuviškų Mišių, o kai jos dar būdavo – ateidavo tik viena moteris. Todėl turbūt nieko nuostabaus, kad draugė pasakojo, tiesa, apie Nemenčinės apylinkes, kaip viena senutė įpykusi šaukė: „Jie ką, nori čia Lietuvą padaryti?!“. Todėl kiekvieną kartą išpučiu akis per Švč. Mergelės Marijos litaniją, kai pasigirsta kreipinys – Lenkijos motina, melski už mus! Buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse meldžiamės kaip ir dera: čionykštės moterys – lenkiškai, aš – lietuviškai.

Tačiau kaimų pavadinimai – ne lenkiški, o dangus neabejotinai arčiau nei kur kitur Tėvynėje, nes čia pat – aukščiausios Lietuvos vietos, Juozapinės ir Aukštojos kalnai. Nežinau, ar taip gali būti, bet net ir klimatas čia šiek tiek primena kalnų, regis, šitam rajonui tenka daugiau nei paprastai audrų su žaibais, kritulių ir saulės. „Ten, už kalno“, – pasakodama moja ranka kaimynė, o mums virš galvos suka ratus vanagas.

Tik trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus ištisi kaimai – vieni kitiems giminės, o visos moterys – Marijos. Čionykščiai tebevažinėja į svečius arkliais, semia vandenį iš svirtinių šulinių, bobutės veža parduoti prie Halės milžiniškas avietes, o išeidamos kur toliau užkiša pagaliuku duris! Iš trobos kampo žvelgia šventieji, veikia tik radijo telefonas, tris kartus per savaitę iki vartelių atvažiuoja autolavkė su atverčiamu geltonu šonu, kur nupieštas riestainis, joje galima įsigyti mėsos, silkių, žirnelių, miltų, saldainių, pieno (retas kuris belaiko karvę), o kartais – net šviežių braškių. Močiutės, pavyzdžiui, perka limonado ir čipsų (sau!). Beje, pardavėjai po ranka guli mielas reliktas šiais visuotinio nepasitikėjimo laikais – skolų sąsiuvinis, į kurį tvarkingai įrašoma pavardė ir suma, jei kas pritrūksta duonai kasdieninei. Moterys vaikšto su įmantriai apie galvą apvyniotomis skaromis ir saulės išblukintomis suknelėmis, o „tarkovskiškame“ peizaže ant skalbinių virvės vėjai plaka raudoną megztinį…

Kad būtum vilniečiu nereikia turėti buto senamiestyje, net nebūtina gimti šiame mieste. Vilnietis – tai diagnozė, kurios simptomai – chroniška senų kiemų nostalgija ir lietaus jausmas. Už bažnyčių bokštų siūlu užsikabinusio tikėjimo, neįmanomybės pagimdytos vilties bei laimingos nelaimingos meilės mistika.

Reklama

0 Responses to “Sveiki atvykę į Vilniaus rajoną”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos

Reklama

%d bloggers like this: