Andrius Mamontovas: „Reikia tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime“

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linijaKaip įvardytum šiandienę Lietuvos kultūros būklę? Kas apskritai turi keistis žmonių viduje, valstybės politikoje kultūros atžvilgiu, kad prasidėtų pastarosios atgimimas?

Man atrodo, kad pati sistema, kaip mūsų valstybėje paskirstomos lėšos kultūrai, yra neteisinga. Taip buvo ir su lėšomis, skirtomis sukurti Lietuvos įvaizdžiui. Galų gale buvo sukurta kažkokia idėja, kurią užsienio ekspertai tiesiog išjuokė.

Įsivaizduoju, kad turėtų būti taip: kiekvienoje šalyje yra žmonių, kurie toje srityje kai ką jau yra nuveikę, ir patarimo bei idėjų reikia visų pirma kreiptis į juos. Ne į tuos, kurie paskirti ar konkurse gražiai pristatė savo projektą, bet kurie jau yra įgyvendinę reikšmingų dalykų. Jeigu mes pasikliautume tokiais žmonėmis, viskas būtų kitaip. Kol tą suvoksime, turbūt turime suaugti.

Kokios pagalbos, Tavo manymu, menininkams labiausiai reikia?

Negaliu kalbėti už menininkus, nes priklausau populiariosios kultūros sričiai. Bet kiekvienam kuriančiam žmogui labai svarbu pasidalyti savo kūryba su kitais. Svarbu būti išgirstam, pamatytam, gauti grįžtamąją reakciją apie jo kuriamą meną, apie tai, ką jis daro, apie jo poziciją, pagaliau oponentų atsakymus. Vienas svarbiausių dalykų ir būtų galimybė pristatyti save. Žmonėms turėtų būti sudarytos sąlygos pristatyti save koncertų, parodų salėse, scenoje ar kino ekrane. Mano nuomone, didžiausia pagalba turėtų būti galimybė naudotis tam tikrais informacijos šaltiniais, per kuriuos gali duoti žinią apie save. Nemanau, kad dailininkui reikia skirti pinigų dažams, jis ir taip juos perka, bet jeigu esi kūrėjas, negali užsiimti ir savireklama, ir čia tiems žmonėms reikalinga pagalba. Norėtųsi infrastruktūros, kuri galėtų padėti išeiti į viešas erdves. Aišku, yra meno rūšių, kurioms reikia konkrečios paramos, – pavyzdžiui, skulptorius juk nenusipirks jam reikalingų medžiagų, reikalingas finansavimas garsiems režisieriams, nuolat kuriantiems ir reprezentuojantiems Lietuvą. Visiems tokiems žmonėms, kurie ką nors įrodė, valstybė turėtų suteikti sąlygas kurti. Kartais atrodo, kad pas mus skiriami pinigai tiems, kurie dar nieko neįrodė, o tiems, kurie įrodė, siūlomas tik viešumas, tačiau turėtų būti atvirkščiai: viešumas turėtų būti pasiūlytas jauniems, o tiems, kurie jau įrodė, ką sugeba, – finansavimas. Kai kas apversta aukštyn kojomis. Finansuoti reikia ne meną, o talentą.

Kultūros sostinė turbūt ir yra geras pavyzdys, kaip mes bandome aprėpti viską, būti šiuolaikiški, neva europietiški, kas, mano manymu yra mitas, o reikėtų tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime.

Atrodo, valdžia kultūrą apskritai laiko išlaikytine, beprasme našta…

Visoms sritims iš valstybės biudžeto skiriama pinigų, tik klausimas, kiek jų pasiekia tikrąjį tikslą. Matome, jog kultūrai skirtos lėšos švaistomos beprasmiškai, be rezultato, ir tada jau piktinamės, esą geriau juos skirtų vaikų namams, kad vaikai turėtų ką valgyti.

Pasaulyje pilna pavyzdžių, kaip menininkų darbai tampa traukos centrais – Barselonoje šimtą metų statoma Gaudžio katedra ar Eifelio bokštas Paryžiuje, kad ir koks jis būtų baisus (juokiasi), – jų važiuojama pamatyti, tai sutraukia daugybę lėšų iš turizmo.

Ir gera idėja visada yra paprasta.

Kaip čia yra – gal jauniems žmonėms trūksta kūrybiškumo, kaip išnaudoti tai, ką turime, nes stuburą perlaužė sovietmetis?

Aš neskirstau žmonių į jaunus ir senus, man jie visi yra žmonės, ir tiek. Iš sovietų mes paveldėjome iniciatyvos stoką. Sovietų laikais būdavo duodamas įsakymas visiems žygiuoti į dešinę ar į kairę, ir kelios kartos žmonių atprato mąstyti, ką jie gyvenime nori veikti, nes viskas buvo nurodyta ir sudėliota į lentynėles. Dabar atsivėrė daug galimybių, tarsi iš skurdžios sovietinės parduotuvės būtume patekę į supermarketą ir akys lipa ant kaktos, nes negali pasirinkti, kadangi nebežinai, nebemoki pasirinkti, ko tu nori. Dabar galima gyventi ir taip, ir anaip, įvairiais būdais save realizuoti, visko norisi, o apsistoti ties kažkuo vienu ir svarbiausiu mes dar neišmokome. Kultūros sostinė turbūt ir yra geras pavyzdys, kaip mes bandome aprėpti viską, įtikti visiems, būti šiuolaikiški, neva europietiški, kas, mano manymu, apskritai yra mitas ir nereikėtų to siekti, o tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime. Mes ieškome toli to, kas yra šalia, to, kas ir taip yra, ko nereikia ieškoti, ir kyla chaosas. Kad valdininkai paskiria pinigų ne tam, kam reikia, ko gero, yra tiktai pasekmės to chaoso, kurį savyje turime. Ir tai normalu – mes per greitai tikimės, kad tik ką nusimetę socializmo pančius iš karto tapsime kapitalistais ar dar kažkuo. Greitai tikri pokyčiai neįvyksta, o tik žingsnis po žingsnio. Esame per jauna šalis, kad galėtume vadintis kultūros sostine. Manau, jog tam esame dar nesubrendę. Liūdniausia, kad kažkam svarbu uždėti paukščiuką ir pasistatyti naują namą už Vilniaus, o finale, tiek prisireklamavę, jog esame Europos kultūros sostinė, matome varganą neoninių lempučių užrašą ant Mindaugo tilto ir praktiškai niekaip kitaip to nematyti. Dėl to yra liūdna, net ne pikta. Man norėtųsi, kad Vilnius dar nebūtų buvęs kultūros sostine, kad jis tą galimybę gautų po dešimties–dvidešimties metų, kai būsime subrendę, ir daugelis dalykų jau bus nusistovėję, o tai įvyks per kelias kartas.

Kokių dar minčių Tau sukelia „Vilnius – kultūros sostinė 2009“ reiškinys?

Esu prie skeptiškai nusiteikusiųjų, nes visa tai įsivaizdavau kiek kitaip. Aišku, kiekvienas žmogus turi teisę įsivaizduoti kitaip, savaip, kaip turi atrodyti kultūros sostinė. Aš įsivaizduoju, kad kultūros sostinė – tai parodymas ne tik Europai ar pasauliui, bet ir patiems sau to, ką turime geriausio, to, kas yra laiko patikrinta, išbandyta, kas pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už Lietuvos ribų. Ir būtent šito labiausiai ir pasiilgstu. Būkime atviri, Lietuva neturi didžiulio kultūros palikimo, išsaugotų tradicijų, bet yra tie keli perlai, kurie turėtų žibėti, kuriais turėtume didžiuotis. Aš įsivaizduoju, jeigu Barselona būtų kultūros sostinė, tikrai matytume Salvadoro Dali ar Pikaso paveikslų kolekcijas. Kiek mes patys žinome apie savo kultūrą? Kiek žmonių, pavyzdžiui, yra matę M. K. Čiurlionio paveikslų originalus? Pasirodo, buvo surengta jo paroda, bet apie ją daugelis net neišgirdo, užtat apie vadinamąjį vamzdį sužinojo visi, ir tik dėl jo kainos. Nežinau, ar toks buvo autoriaus sumanymas, bet šis meno kūrinys tapo puikiu paminklu mūsų valdininkijai, anot J. Erlicko, vamzdžiu, per kurį nežinia iš kur, nežinia į kur pumpuojami pinigai (juokiasi).

Kalbu ne apie tai, kad turėtų būti daugiau reklamos. Kiekvienas svarbus renginys turėtų būti įvykis, tačiau nėra. Vien faktas, jog 2009 m.Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine, yra įvykis, bet mes to įvykio nejaučiame. Apmaudu, kad yra tik daug renginių, bet nėra įvykio.

Turime nuostabių dailininkų, fotografų. Turime Eimuntą Nekrošių, kurio spektaklių Lietuvoje nematome, nes jų rodymas čia neatsiperka. Ir tai yra absurdiška. Užpernai Peterburge visas festivalis „Baltijskij Dom“ buvo skirtas E. Nekrošiaus spektakliams, iš Lietuvos į Peterburgą buvo atvežti visi jo spektakliai ir dešimt dienų iš eilės sausakimšose salėse rodomi. Pirmiausia tai turėtų vykti čia, pas mus. Toks įspūdis, kad buvo pasukta eksperimento keliu. Aš suprantu, jog naujiems menininkams irgi reikalinga erdvė, bet jei esame kultūros sostinė, pristatome savo kultūrą, turėtume pristatyti tai, kas jau yra įvykę ir laiko patikrinta. Tie visi eksperimentai turėtų būti tik prieskonis, pabarstymas ant pagrindinio patiekalo, o atrodo, kad yra atvirkščiai. Tad gal šiek tiek gaila. Gaila, nes turime progą, nuostabią galimybę… Ir kaip visada daug ką galima spręsti iš tam tikrų ženklų – į Vilnių nuo Naujųjų metų nustojo skraidyti lėktuvai iš pagrindinių Europos miestų, mes netekome ryšio, atskristi į Vilnių be persėdimų nebeįmanoma. Dabar esame viena iš sunkiausiai ir nepatogiausiai pasiekiamų Europos sostinių. Tai kaip galime būti Europos kultūros sostinė? Pas mus žmonės iš principo atvažiuoti negali. Nuvažiuokite į Rygą ir pamatysite, kiek ten turistų – jų ten yra daugiau. Skaudu, kai galvoji, kodėl mums nesiseka, bet sėkmė lydi tuos, kurie teisingai išsidėlioja prerogatyvas ir eina teisingu keliu. Jei eini teisingu savo keliu, tave lydi sėkmė, nes gyveni pagal prigimtį.

Nieko, ką darau, nevadinti darbu. Nei poilsiu, nei darbu, man viskas yra sudėtinė gyvenimo dalis.

Kaip pavyko projektas su gatvės muzikantais? Kokia tai buvo patirtis, ką ji atskleidė?

Gatvės muzikos dienos nebuvau sumanęs kaip kultūros sostinės renginio, tiesiog norėjau, kad toks dalykas vyktų, ir dėsiu visas pastangas rengti jį ir toliau, nes tai labai paprasta. Be to, šis renginys susilaukė didžiulio atgarsio, prisidėjo neįtikėtinai daug žmonių. Tai ypač svarbu šiemet, kai buvo tiek daug svečių iš užsienio. Muzikantų buvo pilnos gatvės, neįtikėtinai daug. Manau, daugelis tai pajuto, nes prie Vilniaus prisijungė 46 Lietuvos miestai ir miesteliai. Kartais net galvoju, gal per greitai taip atsitiko, norėjau, kad tai prasidėtų nuo kelių gitaras brązginančių entuziastų, kad tai po truputį išaugtų į didelį dalyką, bet, matyt, žmonės jau buvo tam pribrendę. Tai paprastas būdas bendrauti vieniems su kitais. Vienam išeiti groti į gatvę yra gana didelis išbandymas, turi iš tikrųjų peržengti save, o tai nėra taip paprasta, kaip atrodo, ypač tokiam intravertiškam mūsų nacionaliniam charakteriui. O kai išeina visi – kažkaip drąsiau, ir visi suvokia, jog tu neturi būti profesionalas ar kažką ypatingo parodyti, kad gali išvis pagaliu per pagalį daužyti, ir tai bus muzika. Man ir yra smagiausia, jog tai – kažkoks gaivališkas dalykas… Žinau, kad žmonės jau rengiasi, repetuoja kitiems metams, ir tie, kurie pernai buvo žiūrovai, šiemet jau gros… Žodžiu, jaučiausi palaimintas, kad tą idėją pavyko įgyvendinti.

Gatvės muzikos diena man įdomi ir kaip paprastam praeiviui, smagu pamatyti daug įdomių žmonių, miestas tą dieną tampa kažkoks kitoks. Londonas, Dublinas, Praha, Paryžius – tai miestai, kuriuose grojama ar dainuojama ant kiekvieno kampo, juose yra gatvės muzikos kultūra. Tu gali prasėdėti visą dieną prie Paryžiaus Pompidu centro, ir tau nereikės eiti į jokius koncertus ar spektaklius, pamatysi ir cirką, ir akrobatų, ir ugnies rijikų, ir šokėjų, ir muzikantų, ir dainininkų, ir kitą kartą lygis gal net bus aukštesnis nei uždarose erdvėse. Tiesiog sėdėsi lauke ir puikiai leisi laiką, tapsi miesto dalimi, nes būtent muzika ir sujungia miestą bei jo gatvėmis vaikštančius žmones į vieną visumą. Užsienyje gatvės muzikantams kultūrinė aplinka yra palanki, pas mus ji sužalota, Lietuvoje gal niekada ir nebuvo didelės gatvės muzikos kultūros, nors vis dėlto šiokia tokia buvo. Sovietų laikai daug ką nutraukė, ir mums ne tiek reikia kažką atkurti, kiek pradėti iš naujo. Nes kai viskas sugriūva, tada ir yra puiki proga viską pradėti iš naujo.

Kūryba ir popsas

Kurti ar nekurti – štai klausimas… Kūrybos fenomenas: kodėl žmonės kuria?

Žmonės kuria, kai nebegali tylėti. Kaip yra pasakyta: jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Aš tuo principu vadovaujuosi: kol galiu nerašyti, tai ir nerašau. Jeigu neturiu ką pasakyti, tai ir nenoriu šiaip tuščiažodžiauti ar kažką kalbėti, kad palaikyčiau tęstinumą. Tai būtų neteisinga. Tiesiog yra dalykų, kurie mane paliečia, ir apie tai parašau dainą. Kurti – tai ne kankintis, o atvirkščiai – išsilaisvinti. Kai parašai dainą, pajunti palengvėjimą, nes išreiškei tam tikrą mintį, jausmą ar idėją, kuri tave spaudė, beldėsi kažkur viduje, ir tau pagaliau pavyko atidaryti duris ir, ačiū Dievui, tai išėjo. Tu nusiraminai, ir ta daina dabar bus galimybė kitam išleisti kažką iš savęs ar kaip tik kažką į save priimti.

Ar kūryba apskritai gali tapti darbu? Ar kūryba netampa darbu, jei kuri kasdien ir iš to gyveni? Antra vertus, kūrybai reikia darbo, kitaip ji virsta chaltūra…

Aš nežinau, ką reiškia darbas. Man žodis darbas asocijuojasi su kažkuo priverstiniu, ką esi priverstas daryti, kad išgyventum, ir aš labai norėčiau niekada nevadinti to, ką darau, darbu. Žinoma, menininkai yra patys laisviausi žmonės, nes jie gali tiesiog gyventi savo gyvenimą ir iš to pragyventi. Todėl jeigu pragyveni iš savo kūrybos, iš tikrųjų esi palaimintas žmogus: gyveni tuo, ką darai, ir darai tai, kuo gyveni. Aš niekada negalvojau, kad tai yra darbas. Darbas – tai sunešti instrumentus į sceną prieš koncertą, štai kas yra darbas, bet rašyti dainas nėra darbas. Ateina žodžiai, ieškai jiems vietos, tai procesas. Vėlgi, žodis darbas yra tiktai žodis, jis nieko nepakeičia, galima galbūt ir taip viską pavadinti. Bet iš principo aš tiesiog noriu gyventi gyvenimą ir nevadinti to darbu. Nieko, ką darau, nevadinti darbu. Nei poilsiu, nei darbu, man viskas yra sudėtinė gyvenimo dalis.

Chaltūra yra greito rezultato siekimas. Ji atsiranda tada, kai rezultatas tampa svarbesnis už procesą. Kai norisi greičiau tapti žvaigžde, greičiau turėti atributų, kurie neva privalomi populiariam žmogui, gimsta vadinamasis popsas, greito vartojimo produktas, padarai mėsainį, kurį galima greitai parduoti, bet kuris greitai ir užsimiršta.

Ar esame pasmerkti prastam popsui? O gal kitokio popso ir negali būti, nes jis skirtas vartoti, greitas maistas su skonio stiprikliais, tik iš pažiūros panašus į valgomą?

Populiarioji kultūra ir popsas man yra du skirtingi žodžių junginiai. Popsas – tai štampuotas produktas, nebūtinai muzika, tai greito maisto restoranai, tam tikros televizijos laidos, realybės šou… Tai greitai, pigiai ir dideliais kiekiais parduodamas produktas.

Kičas nebūtinai sutampa su popsu, kičas gali būti ir menas. Kičas, privestas iki kraštutinumo, tampa menu. Be to, kičas kaip išraiškos priemonė yra labai veiksmingas ir gana smagus dalykas. Aš žaviuosi Q. Tarantino filmais, kur iš kičinių klišių – tekstų, išraiškų, filmavimo būdo – yra sudedamas naujas žanras, tai jau tampa menu. Iš to galima spręsti, kad talentingas žmogus bet kokiomis priemonėmis gali kažką išskirtinio sukurti.

Populiarioji kultūra – tai viskas, kas populiaru. A. Mocartas taip pat yra populiarioji kultūra, nes jis yra labai populiarus. L. Bethovenas irgi yra populiarioji kultūra, nes jis populiarus šimtmečiais. Manau, kad viskas, kas atsiranda vadinamajame underground’e, rūsiuose, vienišų atsiskyrėlių menininkų dirbtuvėse, jeigu tai būna pripažinta viso pasaulio, tampa populiaru. Natūralu, kad kiekvienas geras dalykas vertas tapti populiarus, vertas būti išgirstas ir anksčiau ar vėliau tampa populiariąja kultūra. Muzikos pasaulyje labai daug pavyzdžių, kaip vadinamosios underground’inės grupės tapo populiarios ir pardavė milijonus albumų. Pavyzdžiui, „Pink Floyd“ grojo psichodelinę eksperimentinę muziką, tačiau tapo viena geriausiai perkamų grupių per visą istoriją. Arba „Bitlai“. Jie tiesiog darė, ką norėjo, taip pat daug keistų eksperimentų, bet tai tapo populiariąja kultūra, nes žmonės tai priėmė, daugeliui tai buvo suprantama.

Yra žmonių, kurie bando atkartoti kažkieno sėkmės formulę, yra žmonių, kurie patys bando rasti savo receptą. Man visada atrodo vertingiau, kai žmonės eina savo keliu – nesvarbu, kokį žanrą pasirenka. Tai yra vienas iš kriterijų, pagal ką aš atsirenku: noriu matyti ne kopiją, o originalą.

Man visada atrodo vertingiau, kai žmonės eina savo keliu – nesvarbu, kokį žanrą pasirenka. Tai yra vienas iš kriterijų, pagal ką aš atsirenku: noriu matyti ne kopiją, o originalą.

Kokie muzikos vadybos reikalai Lietuvoje?

Jeigu atvirai, aš nežinau Lietuvoje nė vieno gero muzikos vadybininko. Nė vieno. Yra pora, kurie arti to, bet pas mus yra kažkaip taip: jei žmogus tampa populiaraus atlikėjo vadybininku, jis labai greit susireikšmina ir pats tampa vos ne didesne žvaigžde už tą atlikėją. Mūsų šalis nėra didelė. Aš jau daug metų esu scenoje ir pažįstu visas koncertines agentūras ir visus leidėjus, spaudos, radijo redaktorius, programų direktorius, žurnalistus. Prieš kelerius metus atleidau visus savo vadybininkus, nes jie man trukdė, stabdė mano judesį, ir kai pradėjau pats rūpintis, tai supratau, kad man tai sekasi geriau. Aišku, čia galbūt kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Jeigu esi jaunas atlikėjas ir dar neturi kontaktų, nežinai, nuo ko pradėti, kur eiti ir t. t., kartais reikia vadybininko, bet kartais galbūt užtektų gero patarimo, ką daryti, ir tu pats puikiai tai padarytum. Manau, kad jei žmogus yra iniciatyvus, jis vis tiek vienaip ar kitaip pasieks savo tikslų. Vadyba reikalinga didžiulėje šalyje, tokioje kaip Rusija ar Amerika, kur yra daugybė klubų, daug galimybių keliauti, koncertuoti, ten niekaip neišsisuksi be kelių vadybininkų, be agentų, bet Lietuvoje man tai atrodo kaip žaidimas. Jeigu noriu suorganizuoti kokį koncertinį turą, tai skambinu į kurią nors koncertinę agentūrą ir klausiu, ar jie apsiimtų tą padaryti.

Visada skamba kaip sėkmės receptas – jis sutiko vadybininką, kuris jį kažkur nuvedė… Aišku, viskas vyksta per tam tikrus asmeninius kontaktus, yra žmonių, kuriuos tu sutinki, kurie tau padeda, atidaro tam tikras duris ar tave pakviečia. „Foje“ išgarsėjo neturėdama vadybininko. Bet vienas mano draugas parekomendavo mane Dovydui Bluvšteinui, kad jis paimtų mus groti į festivalį „Lituanica’86“. Po to festivalio jau mus kvietė ir vieni, ir kiti. Aišku, būna kažkokių kertinių momentų, kai reikia, kad visi apie tave žinotų. Bet muzikiniame pasaulyje tai per daug sureikšminta. Visi įsivaizduoja, jog „ateis vadybininkas ir prastums mane į žvaigždes“. Bet tai netiesa, nes, kad būtum išgirstas, visų pirma turi ką nors sukurti.

Nesu jaunų atlikėjų globėjas, tiesa, vasarą skelbiau konkursą, kad jie atsiųstų man savo muzikos, ketinau kai kuriuos pasiimti į turą po Lietuvą, kad jie galėtų pagroti didelei auditorijai. Bet kai jie manęs klausia: „Kaip mums prastumti savo kūrybą, kaip mums išgarsėti?“, mano atsakymas visada yra vienas: „Sukurkite gerą dainą.“ Kai sukursi gerą dainą, ta daina tau atidarys visas duris. Kai aš parašiau „Laužo šviesą“ ir apie ją išgirdo keli žmonės, jie apie ją papasakojo dar dvidešimčiai, tie – dar šimtui, mes padarėme įrašą, kažkas jį persirašė ir iš to žmogaus persirašė visi kiti. Mes visada labai daug kalbame, kaip pateikti, kaip prieiti ir t. t., ir turėtų būti tribūna, į kurią galėtum ateiti ir parodyti, ką turi, bet kuriančiam žmogui svarbiausias klausimas turėtų būti: „Ką aš noriu pasakyti?“ Tačiau jeigu jaunas atlikėjas galvoja, kaip jau kitą dieną eiti raudonu kilimu, toks žmogus nieko gero nesukurs. Lietuvoje yra atlikėjų, kurie už pinigus nusiperka apdovanojimų ir paskui jais didžiuojasi, bet taip nieko vertingo ir nesukuria. Tuomet ir galvoji, kokie tokio žmogaus prioritetai, ar jis tikrai gali vadintis kūrėju. Jeigu žmogus turi tikrą ambiciją susieti savo gyvenimą su kūryba, jis apie kūrybą visų pirma turėtų ir galvoti. Dažniausiai geras vadybininkas būna koks nors geras draugas, kuris už tave nuėjo ir paprašė, kad tave kažkur priimtų, įleistų, išklausytų. Geriau, kad tas vadinamasis vadybininkas užaugtų kartu su tavimi, tai bus jūsų bendras pasiekimas, bus didesnė vertybė, negu ateis kažkoks patyręs, neva dirbęs su daugeliu, ir tik susakys tau punktus, kuriais tau reikia sekti, kad taptum „greito maisto restoranu“.

Ką manai apie populiarią lietuvišką muziką, kokio lygio ji dabar yra? Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvos muzikantų arba pataikauja publikos skoniui, arba bando jį „pritempti“ prie savo toli gražu ne profesionalios muzikos: skurdžios prasmės tekstai, banalūs garsų sąskambiai…

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje… Yra žmonių, kurie vaikšto į greito maisto restoranus, yra tokių, kurie maistą gaminasi namuose, o dar kiti eina į prabangius restoranus. Su menu, kūryba yra tas pat. Yra žmonių, kuriems meno reikia tik kaip fono ausims ir akims, kitiems tik kaip pramogos, kas šiaip nėra blogai… Bet, tarkim, man pramoga jau tada geriau nueiti į prabangų egzotišką restoraną, negu į hamburgerinę. Kiekvienas pasirenka pagal save.

Žinoma, atsirado daug vadinamojo pigaus produkto, bet tai natūralu. Žmonės piktinasi, bet vis tiek klauso. Tai tada prisipažink, kad mėgaujiesi tuo, jog piktiniesi, kad iš to gauni malonumą, kaip aš sau pripažinau žiūrėdamas „Artotloną“, kur žmonės darė visiškus niekus, bandydami įtikinti, jog meno kūrinio pateikimas ir yra meno kūrinys. Be abejonės, piktintis iš tikrųjų visiškai nėra prasmės, nes jei tau nepatinka tokia muzika ir nesi muzikantas, tai tu jos tiesiog gali neklausyti, o jeigu esi muzikantas, tai sukurk ką nors, kas turi vertę. Visada yra pasirinkimas.

Ačiū Dievui, atsitiko ta krizė, nes žmonės pradėjo žiūrėti, už ką jie moka pinigus, į kieno koncertą ar spektaklį jie perka bilietą. Jie gerai pagalvoja, ar nori eiti klausytis atlikėjų, besikraipančių pagal fonogramą, ar nori klausytis gyvos muzikos, prasmingų tekstų. Tai jaučiama labai stipriai. Tarkim, šią vasarą aš turėjau apie 30 koncertų atvirose erdvėse visoje Lietuvoje, ir, pasirodo, ir šiemet žmonės puikiai susirenka į koncertus su bilietais. Ačiū Dievui, kad savivaldybės nebeturi pinigų nemokamiems renginiams, ačiū Dievui, jie nevyksta, nes tai buvo didžiausias peilis visam koncertiniam gyvenimui. Žmonės atprato koncertą priimti kaip tam tikrą vertybę. Ateini, kažkas groja, tu pažiopsai, pageri alaus, o santykio tarp žiūrovo ir atlikėjo nebėra. Jeigu perki bilietą, žinai, kad eini klausytis ir atėjęs klausaisi. Kalbu ne apie pinigų surinkimą iš žmonių, bet apie tai, kad žmogus apsisprendžia klausytis. Tas bilieto pirkimas yra ne tik uždarbis atlikėjams ar koncerto išlaidų apmokėjimas, bet tai yra ir tavo, kaip žiūrovo, tam tikro apsisprendimo momentas: nusprendei, kad nori nueiti į šitą koncertą ir jo pasiklausyti, jame dalyvauti. Dėl to koncertai su bilietais yra visiškai kitokie nei nemokami.

Kaip populiarioji lietuviška muzika atrodo Europos kontekste?

Europos kontekste mūsų nėra. Nesvaikime, kad mes kažką reiškiame. Nėra mūsų. Nėra. (Juokiasi). Lietuviškas teatras Europos kontekste yra, o populiariosios muzikos – nėra. Estų muzikos taip pat nėra. Latviai vienu momentu turėjo „Brainstorm“, dabar jų kažkaip nebesigirdi. Tarybų Sąjungos laikais jie turėjo Laimą Vaikulę, Raimondą Paulsą, mes net ir tada neturėjome tokių muzikos žvaigždžių. Todėl visų pirma priimkime faktą, kad mūsų dar nėra, mes turime atsirasti. Lietuvos masteliais yra kai ką reiškiančių žmonių, bet pasaulio kontekste mūsų nėra. Tai, kad parodo vieną kitą klipą per MTV Lietuvoje, visiškai nėra rodiklis. Deja, nors ir liūdna. Buvo vilčių, kad atsiradęs čia pasaulinio garso televizijos kanalo filialas pajudins vandenis, tačiau nė velnio niekas nepajudėjo. Mes taip dažnai stebime žaidimą: atlikėjai scenoje vaidina žvaigždes, o žiūrovai vaidina, kad klauso. Nebijokime pripažinti, jog esame maži, kad kiti geresni už mus. Čia kaip atvažiuoja miestietis į kaimą ir kaimo bernai jį sumuša, nes nori atrodyti už jį geresni, arba šalia jo jaučiasi menkesni. Išaukime pagaliau iš to. Mes stengiamės užpūsti kitų žvakes, įsivaizduodami, kad tada mūsiškė degs ryškiau. Nė kiek ryškiau ji nedegs, ji degs taip pat. (Juokiasi). Viskas prasideda, kai pripažįsti, kad tiesa yra tokia ir tokia, ir atsispirdamas nuo to judi.

Ką gi daryti, kad Europos kontekste atsirastume?

Nieko nereikia daryti. Visi dalykai arba yra, arba nėra. Mes turime teatrą – tai yra. Nereikia specialiai nieko daryti, kad jis būtų. Turime kelis originalius, labai savitus, talentingus ir stiprius režisierius, ir jų dėka Lietuvos teatras egzistuoja pasauliniame teatro žemėlapyje. Pasaulio dailės žemėlapyje turime M. K. Čiurlionį, Š. Sauką dar keletą garsių vardų, pasaulio operos žemėlapyje – V. Urmaną. Rusijos kino žemėlapyje turime Donatą Banionį, Remigijų Adomaitį, Juozą Budraitį, Ingeborgą Dapkūnaitę. Pasaulio populiariosios muzikos žemėlapyje mūsų nėra. Pradėkime nuo to, kad pripažinsime tai. Jeigu užsidedi rožinius akinius ir įsivaizduoji, jog kažką reiški, tai negali judėti į priekį, taip ir stovi su tais rožiniais akiniais.

Aš, tarkim, visada save laikiau ir laikau Lietuvos atlikėju. Rašau dainas žmonėms, kurie kalba lietuviškai, kad ir kur jie gyventų. Mano angliškos dainos niekada nebus tokios geros, kaip aš jas galiu parašyti lietuvių kalba, nes tai yra mano kalba: žinau, apie ką kalbu, su kokiais žmonėmis kalbu, jaučiu lietuvišką auditoriją.

Tavo nuomonė apie lietuviškas radijo stotis, televiziją – kiek situacija pasikeitė per pora pastarųjų dešimtmečių, turiu omenyje transliuojamų laidų kokybę, vedėjų profesionalumą, muzikos atranką…

Buvo pakilimas pačioje pradžioje, tol, kol neatsirado komercija. Pakilimas buvo didžiulis. Tarkim, kai atsirado M-1 ir transliacija vykdavo ne visą parą, o nuo šešių vakaro iki pirmos nakties, mes su draugais susėdę laukdavome tos šeštos valandos, kai įsijungsime radiją ir pradės groti M-1. Todėl kad 1990–1991 metais tai buvo svarbiausia lietuviška stotis, ten buvo visa nauja muzika, ten dirbę didžėjai atsinešdavo įrašų, ištraukdavo ir paleisdavo retų dainų, išgirsdavai tai, ko net nežinojai esant. Dabar tai iš dalies bando daryti Opus3. O paskui atsirado komercija. Atėjo reklamos davėjų, kurie žiūri į stoties reitingą, ir radijas, taip pat televizija nuo tada nustojo transliuoti žmonėms ir pradėjo transliuoti reitingo skaičiukui. Dauguma laidų, net žinios transliuojamos reitingo skaičiukui. Laidos kūrėjai, atrodo, negalvoja apie žmones ar kaip padaryti laidą geresnę, o tik ar užaugo reitingo skaičiukas ir kaip padaryti, kad jis dar augtų. Ir, aišku, tai iš karto nužudė radiją. Radijas tapo komercinis. Lietuvos radijo stotys negali sau leisti groti mažai žmonių grupei patinkančios muzikos, todėl visos jos pradėjo groti tai, kas tinka visiems, todėl pasidarė visos vienodos.

Kas lietuviškos muzikos orbitoje teigiamo?

Teigiamas poslinkis yra tai, kad nebereikia aprobuoti savo programos Kultūros ministerijoje, kuri įvertintų dainų idėjinį lygį ir leistų koncertuoti (juokiasi).

Ką galėtum pasakyti apie klubų kultūrą Lietuvoje?

Į klubus vaikščiojau prieš dvidešimt metų, labai seniai. Ar būtų kur nueiti, galiu spręsti tik iš to, kai mane kviečia koncertuoti į klubus. Lietuvoje yra keli klubai, kuriuose visada mielai groju, o yra tokių, kuriuose pabandau pagroti ir daugiau nebegrįžtu. Dabar yra labai daug klubų, kurie orientuojasi į neva auksinį stilingą jaunimą, įrengia „prabangų“ interjerą, leidžia „stilingą“ muziką, o iš tikrųjų visa tai šnipštas. Susirenka kokie „marozai“ arba kažkoks mistinis „naujasis elitas“. Pastarieji moka save gražiai pateikti, visi tokie „šaunūs“, pabrėžtinai „šaunūs ir šiuolaikiški“, o po tuo nieko nėra. Visiška tuštuma. Gražus popieriukas, į kurį suvyniotas niekas, arba gabalėlis š…

Jei groju Vilniuje, tai groju „Tamstos“ klube, žmonės, kurie ten dirba, daro tai nuoširdžiai, prižiūri klubą, parenka repertuarą… Jei mane kviečia groti į klubą, kur vaikšto žmonės su šampano taurėmis, aš atsisakau. Ne mano tai vieta. Aš nenoriu kankinti savo gerbėjų atitempdamas juos į tą vietą, net jeigu ten man moka daugiau. Kita vertus, ir gerai, nes yra šioks toks pasirinkimas, tik norėtųsi jo platesnio. Atsiranda naujas klubas ir pamatai, kad arba jį atidarė kažkokie žmonės, kurie prieš tai kūrė kitą klubą, arba jei tai nauji kūrėjai, tai jie eina tuo pačiu keliu, kaip ir visi kiti. Tai neteisinga, norisi kažkokių naujų idėjų. Berlyne yra vieta, kur maistą pateikia iš medicininių „antelių“, dubenėlių, mėgintuvėlių (juokiasi). Gal tai nėra mėgstama vieta, bet tu iš karto atkreipi dėmesį. Kartais norisi padaryti kitaip. Padaryti kreivai, bet kitaip. Arba Amerikoje mačiau klubą, kur visą laiką, kiekvieną dieną, yra Kalėdos: eglutė, Kalėdų Senelis, lemputės… Amžinos Kalėdos. Kartais pagalvoju: jei Lietuvoje kas atidarytų klubą, norėtųsi, kad visada būtų Kalėdos.

Man ta „elito kultūra“ atrodo vis pigesnė ir pigesnė. Tie raudoni kilimai Lietuvoje atrodo taip pigiai. Tie elito vakarėliai yra baisūs. Kai pavartau žurnalus, kur nusifotografavę „elitiniai“ žmonės su taurėmis, neva reikšmingai besišypsantys į kamerą, – man gaila jų, jie gaišta savo laiką, iš tikrųjų jie gaišta savo gyvenimą, jie negyvena jo, jie tik patys sau vaizduoja, kad jį gyvena. Bet mes turbūt turime tai pereiti. Ilgai buvome uždaryti nuo spalvoto Holivudo pasaulio ir natūralu, kad kai atsidarė sienos į tą pusę, visiems norisi tai, ką anksčiau matė filmuose, dabar išgyventi, pajusti prabangos skonį. Čia pat supranti, jog mums reikia dar šiek tiek laiko, kad nusistovėtų vertybės. Pažiūrėjus į visą viešąją erdvę dabar negalima išskirti jokių vertybių. Per kiekvieną naują televizijos sezoną gali stebėti, kuri iš televizijų blogiau galvoja apie savo žiūrovą, kaip ji pradėjo dar blogiau galvoti apie savo žiūrovą, siūlydama vis bukesnes laidas. Tai skaudu. Aišku, pasirenki mygtuką „Off“. Žurnalistai dažnai gieda dainelę, jog rodo tai, ko nori žiūrovas, bet kai kurie žiūrovai, pavyzdžiui, kaimo vietovėse, kur televizorius yra vos ne vienintelis langas į pasaulį, net neturi pasirinkimo, jie net nežino, kad gali būti kitaip.

Aš noriu, kad žmonės nebijotų to, kas jie yra, nebijotų turėti savo nuomonės, jos išreikšti, nebijotų būti savimi, eiti prieš srovę.

Daugelis garsių dainininkų, tokie kaip Džonas Lenonas, Bono, mikrofoną naudojo kaip ruporą savo pažiūroms deklaruoti, siekdami pasaulį padaryti geresne vieta gyventi. Atrodo, šių senų gerų tradicijų sekimas nesvetimas ir Tau – paklausius naujausių Tavo albumų atrodo, kad tam tikra misija Tau svarbesnė net už patį dainavimą. Kaip ją apibūdintum?

Taip, tokia misija yra. Nors misija – labai garsus žodis, tiesiog viena iš linijų, kurią aš visada palaikau, netgi nelabai sąmoningai – man visą laiką norisi, kad žmonės nebijotų to, ką jie jaučia, nebijotų daryti tai, ką jie jaučia, kad turėtų daryti. Aš labai noriu, kad žmonės nebijotų to, kas jie yra, nebijotų turėti savo nuomonės, nebijotų jos išreikšti, nebijotų būti savimi, eiti prieš srovę. Visada kryptingai ėjau į tai: kad žmonės nebijotų nebūti bandos dalimi. Pastaruoju metu daug kas mano, jog lendu į politiką ar panašiai… Tačiau aš visą laiką turėjau tokią nuostatą visais gyvenimo klausimais: visada esu už tai, jog reikia eiti savo, o ne kažkieno kito keliu, nekartoti kito žmogaus nuomonės, kad ir kaip įspūdingai tai skambėtų. Norisi kalbėti savo žodžiais. Man patinka gryni žmonės, kurie yra tokie, kokie yra, nesvarbu, ar tai intelektualas, ar paprastas žmogus. Man patinka tikri žmonės, tą visada jauti, ar žmogus tikras, ar ne. Šiandieniame pasaulyje visi nori atlikti viską teisingai, gerai, „teisingai“ atrodyti, atitikti geriausius kanonus – tai didžiausia pasaulio liga. Visi nori sėkmės. Kartais manau, jog žmonėms net nebesvarbu sulaukti sėkmės, jiems tik svarbu gerai atrodyti, jie susitvarko išvaizdą, perka automobilius, kad kiti manytų, jog jiems sekasi gyvenime. Ir tada supranti, jog tie žmonės negyvena jokio gyvenimo.

Kaip yra geriau kurti madą, negu ja sekti, taip ir geriau kalbėti savo žodžiais ar eiti savo keliu, nes tada viskas sekasi. Kai neši tik tau skirtą nešulį, jis nėra sunkus, jei neši svetimą – jis tampa sunkus. Aišku, nereikia, kad žmonės galvotų tik apie save, reikia galvoti apie tuos, kurie yra aplink, bet daryti reikia taip, kaip jauti, o ne kaip kažkas liepia ar įteigia jausti, kaip esą yra teisinga. Kartais jauti, kad turi daryti va šitaip ir ne kitaip. Aš ir pats to mokausi, bei norėčiau tikėti, kad viena ar kita mano daina padeda kam nors kitam apie tai bent jau pamąstyti.

Andrius Mamontovas ir „Foje“

Kas tau yra „Foje“ – jaunystė, praeitis… ar vis dar stipriausia konkurentė?

Tai buvo puikus ir svarbus mano gyvenimo etapas, taip. Svarbūs visi tie dalykai, kurie įvyko, svarbios tos dainos, visa tai nulėmė mano tolesnį gyvenimą, tą gyvenimą, kurį aš gyvenu dabar. „Foje“ iš esmės gyvavo tol, kol truko Lietuvos išsivadavimas. Mes esame to laikotarpio grupė. Kad jinai skambėtų taip, kaip ji skambėjo tada, reikėtų sugrąžinti ir tą laikotarpį. Bet jis nebegrįš. Mes esame to laiko dokumentas (juokiasi). „Antis“ irgi, tik nesuprantu, kam jiems prireikė atsikurti. Man atrodo, jie ir patys nelabai supranta. Jeigu A. Kaušpėdas būtų įrašęs savo solinį albumą, kad ir su tais pačiais muzikantais, viskas atrodytų šiek tiek kitaip. Nori ar nenori, grupės pavadinimą sieji su tam tikru laikotarpiu. Aš visada sakau: žmonės, ar jūs gerai pagalvojate? Jeigu jūs dabar pamatytumėte „Foje“, ji tikrai nebūtų tokia įspūdinga, kaip buvo tada. Tikrai tikrai nebūtų. Grupė, su kuria aš dabar groju, yra tikrai geresnė, groja geriau ir atitinka šį laikotarpį. Aišku, senos dainos visada kelia tam tikrą nostalgiją, yra susijusios su paauglystės metais, kai tranzavai į koncertus ar pirmą kartą įsimylėjai, visi mūsų pirmi kartai susiję su kažkokiomis dainomis. Mano paauglystės laikotarpio grupė buvo „Hiperbolė“, jos dainos tada skambėjo ypatingai ir daug reiškė, bet aš labai gailiuosi, kad nuėjau į „Hiperbolės“ koncertą, kai jie buvo atsikūrę, man atrodo, 1998 metais. Aš ten išklausiau kokias penkias dainas ir išėjau. Ir supratau, jog „Foje“ tikrai nenoriu atkurti, nenoriu, kad mano gerbėjai išgyventų tokį jausmą, kokį aš išgyvenau. Tai, kad vis dar skamba seni įrašai, yra vienas dalykas, bet pamatyti gyvai… Tai ne tas pat, nebėra santykio, kokį turėjai tada, ir aš jokiu būdu nenoriu sugriauti šito. Kad „Foje“ atsikurtų, turi būti labai svari priežastis, tai turėtų sustabdyti karą ar kažkas panašaus, kad dėl kokio nors kilnaus tikslo nebūtų gaila sugriauti to, kas buvo, bet tokio aš nematau. Rengti labdaringą koncertą šiais laikais, kai ir taip jų pernelyg gausu, būtų visiškas nuvertinimas.

Pastaruosius dešimt metų visą laiką jaučiau, kad esu priverstas konkuruoti su „Foje“ dainomis, konkuruoti pats su savimi. Kiekvieną kartą man išleidus naują albumą, jį lygindavo su kokiu nors buvusiu „Foje“ albumu. Tik pastaruoju metu kažkaip pajutau, kad gal man jau pavyko išsikovoti poziciją, jog esu atskiras atlikėjas. Žmonės nebesitiki, kad bus taip pat. Natūralu, jog augi, tavo tekstai keičiasi, problemų ratas tampa kitoks, skirtingais gyvenimo laikotarpiais tave jaudina kiti dalykai. Kai žmonės tave lygina su tavo praeitimi, galvoji: ar čia tu pablogėjai, ar žiūrovai sustojo ir nebesivysto, yra prisirišę prie kažko vieno. Nors, aišku, ir „Foje“ laikais taip būdavo. Kai po „Laužo šviesos“ sėkmės įrašėme dainą „Geltoni krantai“, tai fanų verdiktas buvo, kad „Foje“ mirė (juokiasi). Mes, lietuviai, apskritai esame intravertai, inertiški, labai lėtai pakeičiame savo nuomonę, esame gana konservatyvūs, pas mus viskas juda lėtai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Dabar tu išleidai albumą, apie kurį pasakė, jog jis blogesnis už buvusį, bet kai išleisi dar vieną, tai kas nors sakys, kad tas, kuris buvo prieš jį, buvo geresnis. Dėl to aš niekada rimtai į tai nežiūriu, nes visada pats puikiai žinau, ar galiu didžiuotis savo darbu, ar kažko nepadariau iki galo, nes visaip būna.

Pusiausvyra pasaulyje visada yra tokia pati, gal geografiškai persislenka į kitą pasaulio vietą, bet pusiausvyra nesikeičia, tai gamtos dėsnis.

Tai vis dėlto „Foje“ tapo Tavo gyvenimo takoskyra, gyvenimas skilo į iki „Foje“ ir po?

Taip iš tikrųjų išėjo. Bet po „Foje“ iš karto mano gyvenime prasidėjo laikotarpis su „Hamletu“, buvo daug gastrolių, tai tęsiasi iki šiol – jau dvylika metų šis spektaklis važinėja po pasaulį. Aišku, tie pirmi dveji – treji metai teatre buvo labai sunkūs, nes pakliuvau į visiškai kitą aplinką, ten buvo kiti santykiai, kita etika, kitos nuotaikos, ir kol susigaudžiau, kaip reikia išsidėlioti savo jėgas, prioritetus, buvo iš tikrųjų sunku. Bet užtat nejutau jokios tuštumos, tai ją užgožė. O „Foje“ tapo baigtu dalyku, prie kurio aš jau nebenoriu grįžti. Sunkiausia yra pasikeitimas. Kai žmogus vaikšto vienu upelio krantu ir nori į kitą upelio krantą, sunkiausia yra peršokti. Ir kad peršoktum, turi pasiryžti ir stipriai atsispirti, nes kitaip įkrisi į vandenį. Kaip ir krizė: perėjimas iš vienos tvarkos į kitą visada yra chaosas. Pasikeitimo momentai visada yra sunkūs, bet tai nereiškia, kad šie periodai blogi, tik jie susiję su tam tikru chaosu, kuris atsiranda ir tavyje.

A. Sutkus, lietuvių fotografijos klasikas, yra pasakęs, kad nebefotografuoja, nes jo personažas mirė. Kaip yra su Tavo klausytoju? Juk Tu irgi visada rašei dainas sielai, o šiais laikais ją daugelis nugrūdę į tolimiausią kampą…

Norėčiau tikėti, kad mano klausytojų nemažėja. Gal mąstančių žmonių procentas visą laiką yra toks pat, tiesiog vieni keičia kitus. Manau, jog pusiausvyra pasaulyje visada yra tokia pati, gal geografiškai persislenka į kitą pasaulio vietą, bet pusiausvyra nesikeičia, tai gamtos dėsnis.

Kokie Tavo artimi ir tolimi planai?

Man labai įdomu muzika filmams. Filmas „Nereikalingi žmonės“ susilaukė sėkmės Šanchajuje, A klasės kino festivalyje, kur visiškai netikėtai gavau prizą už geriausią muziką filmui. Tai yra didžiausias apdovanojimas, kokį kada nors gyvenime esu gavęs, kalbant apie visokias statulėles. Festivalio komisijai vadovavo pasaulinio garso režisierius Wong Kar-Wai. Tai buvo didžiulis impulsas ir įvertinimas. Kartu su Mariu Martinsonu, tame pačiame festivalyje gavusiu prizą už geriausią režisūrą, dabar dirbame prie naujo filmo, kurį pradėsime filmuoti lapkričio mėnesį Honkonge, dirbsime su kinais ir japonais. Aš ir vaidinsiu, ir rašysiu muziką. Ši sritis man labai įdomi. Ne todėl, kad noriu save išbandyti įvairiose srityse, bet kartais jauti, jog tai skirta tau. Dėl to ir pas E. Nekrošių sutikau vaidinti, nes jaučiau, kad tai mano vaidmuo. Nors paskui keli režisieriai kvietė ir į kitus spektaklius, bet aš nėjau, nes mano pašaukimas nėra būti šimtaprocentiniu aktoriumi. Tačiau man patinka dalyvauti įdomiuose sumanymuose, dirbti su talentingais žmonėmis. Po Šanchajaus Maris parašė scenarijų, kuris man patiko, ir mes jau kurį laiką kalbamės, dalijamės idėjomis, vyksta parengiamieji filmavimo darbai. Pamatysime, koks bus rezultatas, bet aš labai laukiu to proceso.

Naujam albumui kol kas neturiu jokių minčių ir jų iš savęs nespaudžiu. Yra kažkokių miglotų vizijų, kurios dar neišryškėjo, kai tik išryškės – iškart įrašysiu ir išleisiu. Šitas procesas visada nenuspėjamas. Kai tau yra septyniolika ar aštuoniolika metų ir parašai pirmąsias savo dainas, tai padarai remdamasis visų tų metų patirtimi. Kitais metais, kad įrašytum naujas dainas, turi tik vienus metus naujai patirčiai sukaupti. Bėgant metams palieti daug temų. Jeigu nesinori kartotis, norisi naujo jausmo, naujo impulso, kartais tenka ilgiau palaukti, kol pribręsti naujam kūriniui.

Kalbino Dalia Zaleskienė

Intrviu ruoštas žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“

Advertisements

0 Responses to “Andrius Mamontovas: „Reikia tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime“”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos


%d bloggers like this: