Ramūnas Mizgiris OFM. Didysis gyvenimo stebuklas – išmokti nesavanaudiškai mylėti

Būti kunigu ir vienuoliu… Dažną gąsdinantis kelias. Visai smagu įsivaizduoti save kunigu ar vienuoliu dieną ar dvi, tačiau visą gyvenimą… Kita vertus, kai įsiklausai, kokiu keliu Viešpats kviečia pas Jį eiti, kai esi savame kelyje, – tai gyvenimas tampa ne įvykių fragmentais, bet gražiai nuausta juosta…

Apie visa tai kalbiname kunigą pranciškoną Ramūną Mizgirį.

Pradėkime nuo tradicinio klausimo apie vaikystę, apie tėvelius…

Gimiau Kretingoje, užaugau katalikų tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Tėveliai buvo paprasti darbininkai: mama dirbo valgykloje, plovė indus, o tėtis – elektriku, tiesė ir taisė elektros linijas. Dabar jie yra pensininkai. Dar turiu trejais metais jaunesnį brolį, kuris yra vedęs ir augina tris vaikus.

Iš vaikystės prisimenu tėvelių darbštumą, tarpusavio sutarimą, meilę mums, savo vaikams. Manau, kad tai kyla iš jų tikėjimo. Yra ir daug kitų gražių vaikystės prisiminimų. Pamenu nuostabius kiemo draugus, su kuriais kartu eidavome į mokyklą, žaisdavome, žvejodavome, uogaudavome.

Nuo devynerių metų prie viso to dar prisidėjo knygų skaitymas. Mat tėveliai man patarė užsukti ne tik į sporto aikšteles ar miškus, bet ir į mokyklos biblioteką. Pirmoji perskaityta knyga, kuri mane ir uždegė knygų skaitymu, buvo Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“. Po to – knygos iš serijos „Drąsiųjų keliai“, Žiulio Verno ir kitos. Būtent knygos ir buvo pagrindinės įvairiausių mano vaikystės svajonių įkvėpėjos: užaugus tapti jūrininku, sportininku, girininku…

Brangus liko ir pasirengimas Pirmajai komunijai. 1980 m. vasarą mus, nedidelę grupę vaikų, komunijai slaptoje dėl sovietų baimės rengė sena moterėlė. Prisimenu, kartą ji mums atnešė nespalvotą Šventojo Rašto įvykiais iliustruotą knygą. Ji man padarė didelį įspūdį, norėjosi atidžiau apžiūrėti, todėl senutė leido man jį parsinešti kelioms dienoms į namus.

Žinoma, praktinio tikėjimo pagrindus suteikė mama ir tėtis. Nors vaikystėje sekmadieniais į bažnyčią ne visada norėjosi eiti, tačiau Dievo buvimu neabejojau. Ryto maldas kalbėdavau eidamas į mokyklą, o vakaro – kartu su šeima, namuose, prieš eidamas miegoti. Taip pat su visa šeima giedodavome Mergelės Marijos litaniją gegužės mėnesį, o spalio mėnesį kalbėdavome rožinį.

Kaimynystėje gyveno liuteronų šeima. Esu jiems dėkingas, nes iš jų pirmą kartą – atrodo, tada buvau šešiolikos metų – gavau paskaityti Naująjį Testamentą. Jau anksčiau norėjosi pamatyti ir perskaityti visą tą knygą, iš kurios kai kurias ištraukas sekmadieniais bažnyčioje skaitydavo kunigas. Bet tais laikais religinė literatūra buvo retas dalykas.

Tiek Tu, tiek brolis augote toje pačioje šeimoje, tačiau jis pasirinko vesti ir pasaulietinę karjerą, o Tu pasirinkai kunigystę ir vienuolio gyvenimą. Kaip atpažinai savo pašaukimą?

Į vienuolyną atėjau būdamas dvidešimt dvejų metų. Apie savo gyvenimo pašaukimą susimąsčiau po vieno įvykio.

1992 m. liepos mėnesį broliai pranciškonai iš Kretingos ir keletas misionierių iš Prancūzijos suorganizavo Giruliuose jaunimo stovyklą, kurioje ir man teko dalyvauti. Pirmosiomis stovyklos dienomis kartu su kitais jaunais žmonėmis maudėmės, tiksliau – šokinėjome per bangas audringoje Baltijos jūroje. Besipuikuodamas, jog moku gerai plaukti, net nepajutau, kaip srovė mane taip nunešė nuo kranto, kad kojomis nebesiekiau dugno.

Bandymai priartėti prie kranto nedavė jokių rezultatų – nei tolstu, nei artėju prie jo. Jėgos pradėjo sekti, tačiau puikybė neleido šauktis kitų pagalbos. Tuo metu kažkas iš vyrukų, pastebėjęs mano bergždžias pastangas, suprato, kas vyksta. Jis priplaukė man pagelbėti, tačiau ir jį pagavo srovė. Supratęs, kad situacija nebekontroliuojama, susitaikiau su neišvengiama mirtimi.

Nuovargiui imant viršų mirties baimė lyg ir pasitraukė, tik buvo gaila, kad nugyvenau vos dvidešimt dvejus metus ir beveik vien tik dėl savęs, nepastebėdamas kitų. Be to, tą dieną buvo mano mamos gimtadienis, vadinasi, jai padovanosiu nekokią dovaną. Dar šmėkštelėjo mintis, jog panašiai žmonės skęsta sausumoje, pasaulyje, dvasinėse audrose. Tad, prisiminęs dvasinius dalykus, šūktelėjau: „Viešpatie, gelbėk!“

Sukaupęs paskutines jėgas pagaliau galėjau kojomis siekti dugną. Tačiau stovėti jėgų nebeturėjau, jaunimas išvilko mane ant kranto. Man į pagalbą atskubėjęs jaunuolis taip pat išsigelbėjo. Atgavęs jėgas grįžau į stovyklą kaip naujai gimęs: stebėjausi pušyno grožiu ir paukščių čiulbesiu, atrodė, kad anksčiau visa tai neegzistavo.

Kitos dvi savaitės stovykloje buvo svarbios – įdėmiai klausiausi konferencijų apie krikščionybę, sąmoningai dalyvavau maldose. Mąsčiau ir apie įvykį jūroje, prisiminiau mintį apie skęstančius ir besiblaškančius pasaulio audrose, nepažįstančius tikėjimo žmones. Kaip jiems padėti?

Supratau, kad galiu kitiems padėti pasirinkdamas tiek šeimos, tiek kunigystės pašaukimą. Abu pašaukimai yra svarbūs ir reikalingi Bažnyčiai, Kristaus mistinio Kūno nariams. Kiekvienas žmogus yra šaukiamas eiti gyvenimo keliu skirtingai, tačiau kiekvieno pašaukimo esmė yra gyvenimas dėl kito.

Vis dėlto po mėnesio abejonių ir maldos apsisprendžiau tapti kunigu. Rugsėjo pradžia. Seminarijoje jau buvo prasidėję mokslo metai. Tuometinis Kretingos klebonas br. Astijus patarė palaukti vienerius metus. Nors pranciškonai jau antri metai kaip buvo sugrįžę į mano gimtąjį miestą, tačiau mąstydamas apie pašaukimą nepagalvojau, kad galėčiau būti vienuolis. Ši mintis atėjo šiek tiek vėliau.

Neįstojęs tais metais į seminariją, toliau dirbau Kretingos „Laisvės“ fabrike. Pradėjau dažniau vaikščioti ir į bažnyčią, ypač ketvirtadieniais į jaunimo šv. Mišias. Iš arčiau susipažinau su broliais pranciškonais. Vieną dieną br. Astijus pasiūlė pagalvoti ir apie vienuolišką gyvenimą.

Tada man atrodė, kad būti vienuoliu labai sudėtinga – nesugebėsiu atlaikyti asketiško gyvenimo. Tačiau savaitę pamąstęs nusprendžiau, kad jeigu pasišvenčiau Dievo tarnystei, tai Viešpats duos dvasinių bei fizinių jėgų ir vienuoliškam pašaukimui. Taip 1992 m. lapkričio pabaigoje atėjau pas pranciškonus.

Kaip jau minėjau, pirmiausia apsisprendžiau tapti kunigu. Tad šios minties neatsisakiau ir atėjęs į vienuolyną. Kunigystė praplėtė mano vienuoliškąjį pašaukimą, suvokimą apie tarnavimą kitiems, pagilino Šventojo Rašto pažinimą, nes rengiantis homilijoms tenka perskaityti nemažai komentarų, atidžiau pažvelgti į tekstą.

Tiesa, šv. Pranciškus Asyžietis nebuvo kunigas, bet sėkmingai liudijo Kristų, net buvo vadinamas alter Christus (lot. „kitas Kristus“). Suprantu, kad priėmęs Kunigystės šventimus kunigas yra alter Christus, tačiau nebūtinai juo yra širdimi. Tad Kunigystės sakramentas visų pirmiausia mane praturtino atsakomybe – nesinori apvilti Kristaus ir Bažnyčios.

Būta abejonių?

Abejonės yra neatsiejamos nuo tikėjimo kelionės. Tačiau nebuvo ilgai užsiliekančios minties, kad reikia viską mesti ir grįžti atgal į pasaulį. Kažką keisti arba keistis reikia turbūt kasdien. Tiesa, prieš keletą metų bandžiau pakeisti vienuolyną – pereiti iš pranciškonų pas Betliejaus brolius, tai yra pereiti iš apaštalinio vienuolyno į kontempliatyvųjį. Pusantrų metų trukęs „perėjimas“ man parodė, kad turiu likti pranciškonu ir čia ieškoti maldos bei veiklos sintezės.

Šeimoje sutuoktiniai turi ilgai mokytis priimti vienas kitą. Bendrystė visuomet yra ne tik dovana, bet ir išbandymas. Veikiausiai panašiai yra ir su vienuoliška bendryste. Visi Lietuvos pranciškonai labai skirtingi, apdovanoti skirtingomis dovanomis. Būti kartu veikiausiai nėra paprasta. Kas padeda išsaugoti bendrystę?

Man būti brolijoje nėra sunku. Žinoma, nėra tobulos bendruomenės. Kiekvienas iš mūsų esame kitokio prisilietimo vaisius, nuo kurio „skonio“ ir priklauso brolijos darna, misija. Svarbu leistis kito keičiamam, nebijoti išgirsti kritikos savo atžvilgiu ir tai, kas gera, pasilaikyti. Kiti yra lyg veidrodis, atspindintis tave: pamatai savo trūkumus ir, turint gerą valią, galima pradėti keistis bei taip prisidėti prie bendruomenės tvirtėjimo.

Bendruomeninis gyvenimas – susitikimai, rekreacijos, bendra malda ir pastoracija, namų kapitulos, – yra svarbu, bet to neužtenka, reikia asmeninės maldos, darbo su savo širdimi. Medžio augimo esmė yra šaknis, nors ji ir nematoma. Medis apmiršta, jei šaknis nesiekia giluminių šaltinių.

Džiugu, kad mūsų provincija yra gana jauna, lanksti. Būdami skirtingi, mes gerai sutariame, vienas kitą papildome ir taip praturtiname prie mūsų vienuolynų susibūrusias pasauliečių bendruomenes. Yra gera, kai kažko negalėdamas atlikti visada gali paprašyti ir susilaukti kitų brolių pagalbos.

Ką būtų galima taisyti? Turime „neužmigti“: neprarasti evangelinio radikalumo, neiti į kompromisus, nepasiduoti veidmainystei, gilinti asmeninį santykį su Jėzumi. Po II Vatikano Susirinkimo nemažai Vakarų pasaulio pranciškonų sumiesčionėjo, prarado sūrumo (plg. Mt 5, 13), todėl šiandien pamažu nyksta ir dejuoja, kad visuomenė jų nebegirdi, sunku jai skelbti Evangeliją, suprask, kalta sekuliari visuomenė.

Mums irgi tas gresia. Sovietmečiu netekome pranciškoniškų šaknų. Atgavę laisvę, mokėmės pranciškoniško gyvenimo Vakarų Europoje, Izraelyje ir Šiaurės Amerikoje. Daug ką iš ten parsigabenome, deja, ne vien tik gerų, bet ir paviršutiniškų dalykų.

Daugelis žmonių mano, kad vienuolynas – tai pabėgimas nuo gyvenimo. Nuo ko ir prie ko tu „bėgai“ į vienuolyną?

Jeigu žmogaus tikslas einant į vienuolyną – pabėgti nuo gyvenimo, tai jis ilgai vienuolyne neišbus. Vienuolynas irgi yra gyvenimas. Jei žmogus neranda vietos pasaulyje arba netinka šeimos gyvenimui, tai jis netiks ir vienuoliškam gyvenimui. Aš manau, kad vienuolio ar kunigo pašaukimas leidžia daugiau laiko skirti Evangelijos skelbimui, prisidėti – tiek malda, tiek ir veikla – prie atsikėlimo tų, kurie miršta dvasine mirtimi.

Ką šiandien reiškia sekti šventuoju Pranciškumi? Ar tai reiškia viską išdalyti ir basam išeiti gyventi į dykumą?

Aš nežinau, ką reiškia šiandien sekti šv. Pranciškumi, bet dėl to nejaučiu asmeninės pašaukimo krizės, nes stengiuosi sekti Kristumi. Be to, aš nematau esminių skirtumų tarp pranciškonų ir kitų apaštalinių vienuolijų. Yra asmenybių skirtumų, jų prigimtinių dovanų, kurios kartais sudaro įspūdį, kad tai ir yra tos vienuolijos išskirtinumas. Pats Pranciškus sakė broliams, jog Viešpats jums parodys, ką turite daryti. Taigi, darome, ką galime, kaip Viešpats įkvepia, arba, tiksliau pasakius, darom kai ką prasmingo tiek, kiek įsileidžiam Jėzų į savo gyvenimą.

Pranciškonus neretai užsipuola, kad jie esą dažniau sukiojasi ne tarp vargšų, o tarp turtingųjų. Bet ar ne tokių pačių kaltinimų susilaukdavo ir Jėzus, bičiuliavęsis su muitininkais ir nusidėjėlėmis? Antra vertus, žmonės ilgisi solidarumo.

Vargšai ir turtingieji – visi Dievo vaikai, visiems mums reikalinga vienokia ar kitokia pagalba. Tad neturtas ar skurdas – mūsų ordine jau nebevartojami žodžiai, pats ordino generolas, kuris lankėsi prieš porą metų Lietuvoje, sakė, kad ir jam tie žodžiai nėra patys svarbiausi. Tad guodžiamės tuo, kad ne neturtas svarbiausia, o meilė. Bet meilė neturėtų virsti sentimentalumu. Meilė, kaip ir solidarumas, yra konkretus gestas, šiandien dažniausiai paliktas asmeninėms brolių iniciatyvoms.

Skelbi postiles ir sekuliariose interneto svetainėse. Ar tai bandymas eiti į gyvenimo tirštumą, pasiekti ir tuos, kurie yra atokiau nuo Bažnyčios?

Internetas šiandien yra svarbi vieta, kur galima pasidalyti Dievo žodžiu. Jau nuo Pranciškaus laikų broliai neapsiribodavo bažnyčios sakyklomis, bet eidavo ir į miesto aikštes skelbti Evangelijos. Tad Bažnyčia, Kristaus mistinis Kūnas, yra plati sąvoka. Visais laikas buvo sunku pasakyti, kur yra riba, skirianti Bažnyčią ir miesto aikštę, sakralią ir sekuliarią erdvę. Juk kalbame apie žmones, apie jų sielas, kurios yra matomos tik Dievui.

Ši misija man pačiam padeda geriau pažinti krikščionybę, Bažnyčios istoriją ir tradiciją: atrandu jos grožį, simbolių prasmę. Gaila, kad seminarijoje mūsų daug ko nemokė, mat po II Vatikano Susirinkimo buvo nuspręsta kai ko atsisakyti kaip nereikalingo balasto. Mano galva, buvo išmesta daug ir gerų dalykų. Džiugu, kad dabartinis popiežius Benediktas XVI stengiasi viso to neužmiršti, todėl, rengdamas sekmadienio postiles, būtent juo dažniausiai ir remiuosi.

Kaip Tu sau ir tiems, kurie kreipiasi, atsakai į didžiuosius būties klausimus: kodėl žmonės gyvena, kodėl miršta?

Į didžiuosius būties klausimus atsakė Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Tik išdrįsdami su Jėzumi eiti gyvenimo keliu, mes galime patirti šį atsakymą. Gyvename dėl kitų, kad pakeltume ir padrąsintume silpnesniuosius. Mirštame tam, kad daugiau nebemirtume, nes pereiname iš gyvenimo į Gyvenimą. Ir šis perėjimas prasideda jau šiandien, būnant vienybėje su Kristumi.

Vis dėlto daugeliui su kūniškąja mirtimi apsiprasti sunku… Kita vertus, ar ne baisesnė dvasinė mirtis?

Gyvenimas su Jėzumi Kristumi išvaduoja iš mirties baimės. Tai nereiškia, kad dingsta mūsų žmogiškasis ribotumas, tačiau giliai širdyje atsiranda ramybė ir pasitikėjimas Viešpačiu. Žinoma, dvasinė mirtis dažnai pasiglemžia žmogų jau čia, žemiškoje kelionėje: žmogus nužengia į pragarą. Svarbu neprarasti vilties. Juk Dievas – ne koks nors dievas, bet Dievas, turintis žmogišką veidą ir mylėjęs mus iki galo, jis niekada mūsų nepalieka ir visada laukia žmogaus, nužengusio į tamsą, šauksmo.

Šį išlaisvinimą iš dvasinės mirties gražiai vaizduoja velykinės Rytų ikonos: Jėzus nusileidžia į mirties pasaulį, kur sutinka Adomą ir Ievą bei visus mirties naktyje laukiančius žmones; per savo mirtį jis paima už rankos Adomą ir visus laukusius žmones bei veda juos į šviesą. Nebijokime ištiesti rankos, leiskimės Kristaus pagaunami ir iškeliami iš dvasinės mirties.

Kančia žmogaus gyvenime – kodėl ji yra, ar ji turi būti ir kodėl?

Iš tiesų nėra lengva kalbėti apie Dievo meilę, kai kenčia nekalti žmonės. Kodėl yra kančia ir kam jos reikia, aš nežinau. Palyginti su Dievo pažinimu, mūsų pažinimas yra apribotas laiko ir erdvės, žodžiu, mūsų supratimas labai menkas. Kaip gyvūnas, žvelgdamas iš savo pasaulio, vargiai suvokia žmogų ir jo pasaulį, taip ir žmogus nepajėgia iki galo suvokti antgamtinio pasaulio, kurio prasmė tik ir tegali suteikti prasmę žmogaus kančiai.

Žinome tik tiek, kad egzistuoja laisva valia – pati didžiausia Dievo dovana žmogui. Mes galime rinktis gėrį ir blogį. Esame patys atsakingi už savo pasirinkimus. Blogio šaknis – neatšaukiamas nupuolusių angelų pasirinkimas sukilti prieš Meilę. Kalbėdami apie angelus, mes įžengiame į dvasinį lygmenį, apie kurį žinome nedaug, tad ir tolesni svarstymai, kodėl ir kaip galėjo kai kurie angelai, Dievo kūriniai, tapti demonais, mums tampa per sudėtingi.

Tikiu, kad atsakymas yra, o kol kas kiekvieno mūsų atsakymas – gyventi taip, kad sumažintume, o ne padidintume kančią pasaulyje, tai yra turime padėti Dievo meilei įžengti į istorijos eigą. Neišsigąskime kančią ar nesėkmes patyrę asmeniškai, bet drąsiai kartu su Jėzumi neškime gyvenimo kryžių, aukokime šį skausmą už kitus ir taip įsiterpkime į didįjį Kristaus kentėjimą. Drąsos toliau eiti gyvenimo keliu gali įkvėpti tik tikra, nekintanti viltis, kad, nepaisant visų kančių, sergėjami nesugriaunamos Dievo meilės galios bei jos dėka, mano asmeninis gyvenimas ir visa žmonija turi prasmę ir reikšmę.

Bažnyčia gyva kankinių krauju – o gal mums šiandien Lietuvoje kaip tik labiausiai ir trūksta tikrų kankinių, kurie drįstų iki galo plaukti prieš srovę?

Kankinių užtenka ir šiandien, nebūtinai tiesiogiai dėl Jėzaus vardo nukentėjusiųjų. Plaukti prieš srovę – tai nepasiduoti smurtui, banalybei, nevilčiai, veidmainystei. Ar jų trūksta šiandien Lietuvoje? Manau, kad ne. Sutinku jų kalėjime, per išsiskyrusiųjų sielovadą, asmeninius pokalbius, išpažinčių metu, „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėse.

Šių laikų žmonijos stigmos – pyktis, depresija, susvetimėjimas ne tik pasaulyje, bet ir šeimose… Šias žaizdas gali išgydyti tik meilė. Kaip imti ir pradėti mylėti? Kaip konkrečiai turėtų atrodyti Dievą ir savo artimą bei save mylinčio žmogaus gyvenimas?

Didysis gyvenimo stebuklas – išmokti nesavanaudiškai mylėti. Visos nesantaikos ir dvasinės ligos kyla iš to nemokėjimo. Praėjusiame amžiuje gyvenęs austrų psichiatras Viktoras Franklis šį sugebėjimą nesavanaudiškai mylėti gražiai pailiustravo akies pavyzdžiu. Ar kada nors atkreipėte dėmesį į paradoksą, kad akies sugebėjimas matyti pasaulį priklauso nuo jos nesugebėjimo matyti savęs? Kada akis mato save ar dalį savęs? Tik tada, kai serga. Jei mane kamuoja katarakta, matau ją kaip rūką, o jei susergu glaukoma, matau vaivorykštinę drignę aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi sugebėti nematyti savęs.

Taip pat yra ir su žmogumi. Kuo labiau žmogus nemato savęs, pamiršta save atsiduodamas kitam, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau realizuoja save. Tik savimaršą lydi jautrumas, tik atsidavimą – kūrybiškumas. Tačiau vien savo jėgomis, be maldos, vargu ar tai galima pasiekti.

Nesavanaudiškai, ne su tam tikrais išskaičiavimais mylint kitą ir matant, kad kitas dėl to yra laimingas, mano laimė arba meilė sau ne mažėja, bet didėja. Tačiau meilė kitam prasideda nuo šalia esančio žmogaus, jeigu per socialines ar kitas veiklas neatrandu laiko savo šeimos nariams ir neišmokstu pabūti vienumoje su Viešpačiu, knyga ar gamta, tada iš tiesų kažkas yra ne taip. Visų juk neišgelbėsi.

Kaip pakomentuotum keistą reiškinį: šiuolaikinis katalikas – neretai nesimeldžiantis, iš Bažnyčios mokymo kas priimtiniau išsirankiojantis žmogus…

Taip, gyvename visuomenėje, kur „šiuolaikinis katalikas“ taip pat vadovaujasi šūkiu: „Pasidaryk pats!“ Tai modernaus žmogaus mąstymas, paremtas individualizmu ir sinkretizmu (gr. mokymas apie susimaišymą). Jei užėjęs į prekybos centrą gali pasirinkti, ko nori, tai kodėl tas pats principas negalėtų tikti ir konstruojant savo tikėjimą? Nežinau, kaip čia geriau pagelbėti „šiuolaikiniam katalikui“. Turėtume jam padėti ugdyti tikėjimo sąmoningumą, atskleisti Bažnyčios mokymo gelmes ir grožį.

Nepažįstantiems Dievo ar silpno tikėjimo žmonėms nieko nėra baisiau, nei viena šventai suokiančius, o kita darančius katalikus. Kaip vaikščioti tiesoje? Antra vertus, kaip nuolankiai susitaikyti su tuo, kad mūsų žmogišką prigimtį yra persmelkusi nuodėmė?

Veidmainystę labiau negu kitas nuodėmes kritikavo Jėzus. „Palaiminti tyraširdžiai“ (Mt 5, 8). Čia kalbama pirmiausia apie skaidrumą, nuoširdumą, teisingą intenciją. Pavyzdžiui, mes sakome „tyras vanduo“, vadinasi, tai permatomas ir skaidrus vanduo. Žodžiui „tyraširdis“ priešingas žodis yra „veidmainis“.

Iš tiesų, mes dažnai norime sublizgėti savo ir kitų akyse, bet ne Dievo. Šv. Ignacas Antiochietis, gyvenęs II amžiuje, sakė, kad geriau būti krikščionimi apie tai niekam nesakius, negu sakyti, jog esu krikščionis juo nebūnant. Besirengdami išpažinčiai turėtume savęs paklausti: „Ar mano veiksmai atitiko žodžius, žodžiai – mintis ir mintys – Dievo mintis?“

Kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą mes sakome: „Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo Karalystė, teesie Tavo valia“. Tai yra ne tik malda, bet ir mūsų teisingos intencijos atnaujinimas: visa tai, ką darau, noriu daryti tam, kad būtų pašventintas Jo, o ne mano vardas, kad ateitų Jo garbė, o ne mano, kad būtų Jo valia, o ne mano.

Su nuodėme, nesvarbu, kad ir kokia ji būtų, mes neturime susitaikyti. Turime su ja kovoti ir Jėzaus vardu ją nugalėti, išrauti su šaknimis. Šis nuolankus ir nuolatinis darbas, kaip ir ravint darže piktžoles, nėra lengvas, bet jis daro širdį tyrą, teikia jai ramybės ir džiaugsmo.

Gyvas ryšys su Jėzumi – ką tai reiškia praktiškai?

Kasdienių darbų ir rūpesčių sūkuryje trumpa malda, dviem trimis žodžiais prisiminkime Jėzų, kuris visada yra su mumis, Emanuelį (hebr. „Dievas su mumis“), tik mes dažnai nutolstame nuo jo. Dykumos tėvai tai vadino strėlinėmis maldomis, atodūsiais. Jos gali būti labai įvairios. Svarbu, kad jos būtų ištariamos mūsų širdyje su meile ir pasitikėjimu.

Jėzus sako, kad atleisti turime ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus. Kaip atleisti, kai atleisti labai sunku? Ką reiškia atleisti? Kaip tai sustiprina žmogaus orumą, o ne jį sugriauna? Ar gailestingumas nepanaikina teisingumo?

Iš tiesų tenka girdėti skaudžių gyvenimo istorijų, kai sunku atleisti kitam. Atleidimo kelionė gali užtrukti ilgai. Svarbu pasiryžti ją pradėti. Pradžioje bus tik teorinis suvokimas, kad turiu kitam atleisti. Ir tai jau yra daug. Nuoširdus, iš visos širdies atleidimas bus jau ne tiek mano paties, kiek Dievo subrandintas vaisius.

Ši kelionė neapsieina be kovos. Kiekvieną kartą, kai sukyla priešiškumas kitam, – nesvarbu, ar jis yra šalia, ar toli, dar gyvas ar jau miręs – laiminkime jį, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, laimink jį (ją)“. Galbūt bus nelengva tai ištarti arba ištarsime nenuoširdžiai, tačiau vis dėlto tai yra vienas iš svarbiausių ginklų einant atleidimo keliu.

Turime į viską pažvelgti per amžinybės prizmę Dievo žvilgsniu: kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, vienaip ar kitaip sužeistas, kuriam reikia Jo malonės. Kai tai suvokiame, tada tampa gaila ne tiek mūsų pačių, kiek kitų. Juk dažnai tas, kuris mane pažemino ar sugriovė mano gyvenimą, yra sužeistas labiau negu aš. Kol visos mano viltys yra sudėtos į tai, kas praeina ir kinta, tol būsiu neramus ir besiblaškantis.

Paskutinė popiežiaus Benedikto XVI enciklika pavadinta „Meilė tiesoje“. Tiesa, arba teisingumas, be meilės neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir meilė be tiesos. Vadinasi, teisingumas galimas ir čia, žemėje, tačiau jis turi būti susietas su meile. Gailestingumas ir teisingumas turi eiti kartu. Tik tada teisingumas netampa kerštu. Yra svarbu pasakyti tiesą sau ir kitam, tačiau po to svarbu neužstrigti vienoje vietoje, bet eiti toliau.

Ką reiškia praktikuoti dorybes? Kas padeda netapti drungnam? Šventasis – kas tai? Neretai šventieji pirmi „nukrypdavo“ nuo Bažnyčios mokymo…

Kasdien tenka iš naujo apsispręsti dėl šventumo. Juk niekada negaliu pasakyti, kad jau esu tobulas, pasiekęs visų dorybių viršūnę. Šventumas yra tikslas, kai nenuleisdamas rankų sieki tapti dieviškosios prigimties dalininku. Tai ir apsaugo nuo drungnumo.

Sakyčiau, kad šventieji nenukrypdavo nuo Bažnyčios mokymo, bet greičiau praturtindavo Bažnyčios mokymą, nes atskleisdavo dieviškojo Apreiškimo gelmes.

Žmonės kaip avys be piemens blaškosi po įvairiausias egzotiškas religijas, jogas, okultizmo ir „Naujojo amžiaus“ judėjimų apraiškas. Bet juk praktiškai visų tų ypatingų patirčių, siūlomų šių pseudotikėjimų, galima rasti Bažnyčioje, jei tik ji iškeltų jas iš savo lobyno? Gal ir mes, žmonės, kurie ir yra Bažnyčia, turėtume labiau domėtis Bažnyčios mokymu, bent jau perskaityti savo popiežiaus enciklikas?

Ne visos patirtys yra vienodos. Pagrindinis skirtumas tas, kad pseudotikėjimai žmogiškąjį „aš“ padaro dievišku stabu. Be to, jie siūlo greitai pasiekiamą tobulumą arba, kaip šiandien madinga sakyti, dvasingumą, nes atsiliepia į modernaus žmogaus šūkį: „Man reikia dabar!“ (angl. I need now!). Bažnyčia mano, kad tikri dalykai gimsta ne per dieną. Bet žmogus nebemoka laukti.

Iš tiesų kitas svarbus momentas yra tas, kad Bažnyčia asocijuojasi su tamsa, ašarom, klūpėjimu ant šalto ir kieto grindinio, nesibaigiančiais draudimais, viduramžių klaidomis, kunigų veidmainystėmis, kitaip sakant, Bažnyčia – miręs reikalas. Žinoma, tai paviršutiniškas supratimas, suformuotas sekuliarios žiniasklaidos. Tačiau mes, kurie prieiname prie Bažnyčios lobyno, turėtume pirmiausia savęs paklausti, ar viską padarėme, kad jis būtų žmonėms žinomas ir prieinamas. Pavyzdžiui, Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“ jau seniai neberasite katalikiškuose Lietuvos knygynuose, o ir pati leidykla „Katalikų interneto tarnyba“ jos nebeturi; taip pat neįmanoma gauti nei didžiojo Katalikų Bažnyčios katekizmo, nei jo Santraukos. Žmonės iš tiesų domisi, ieško, deja…

Be abejo, yra ir žmonių, kurie nesidomi. Mūsų pareiga juos sudominti. Visko gyvenime neperskaitysi, yra gana daug paviršutiniškos katalikiškos literatūros, kuri ne tiek kalba apie esmę, kiek nusuka į nesuprantamus išvedžiojimus. Reikėtų išrinkti iš ten tai, kas geriausia, ir tuo dalytis su kitais. Žinoma, yra gilios ir suprantamos literatūros, tad nebijokime žmonėms pasiūlyti patiems paskaityti.

Antra vertus, perskaityti encikliką ar net Bibliją dar nieko nereiškia. Kol žmogus pats neišbandys, nepasuks tikėjimo keliu, tol jis ir nesupras krikščionybės didybės bei grožio. Juk keliui būdinga tai, kad jį galima pažinti tik juo pasukus, juo einant.

Ką žmogus turėtų daryti, kad tvarka įsiviešpatautų tiek jo vidiniame, tiek išoriniame gyvenime, kad jo sieloje pasibučiuotų taika su teisybe? Kas atneša tikrąją ramybę į žmogaus širdį?

Žmogus slepiasi įvairiose fantazijose, dirbtinėse užuovėjose, sukurtose masėms skirtų informacijos priemonių arba paties žmogaus galvoje. Blaškomasi, praleidžiamas laikas šiaip sau, kad tik pabėgtum nuo savęs ir tikrovės. Kol nesistengsime gyventi dabartyje, tol ramybės nebus.

Sureikšminame tai, kas nėra reikšminga, o reikšmingi dalykai lieka nepastebėti. Kai nebėra didžiosios gyvenimo prasmės – Dievo, nebepastebime kitame žmoguje dieviškojo atvaizdo, nyksta dosnumas, atsidavimas, ištikimybė, atsakomybė. Tik atsigręžę į Kristų, tikrąją ramybę, mūsų širdys nurims ir daugelis aplink mus išsigelbės.

Krikščionio kasdienybė – kokia ji?

Ji gali būti labai skirtinga, priklauso nuo pašaukimo. Tai, kas vienija, – ištikimybė mažuose dalykuose, sugebėjimas įžvelgti Dievo veikimą kasdienybėje, nepatingėti pasimelsti, nes dažnai būna, kad užtenka laiko viskam, išskyrus maldą.

Su broliu Ramūnu Mizgiriu OFM susirašinėjo
Andrius Navickas ir Dalia Zaleskienė

Intrviu ruoštas žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“

Reklama

1 Response to “Ramūnas Mizgiris OFM. Didysis gyvenimo stebuklas – išmokti nesavanaudiškai mylėti”


  1. 1 Jurate 2011 sausio 24 03:04

    labai labai aciu uz Jusu atsakymus, taip pat klausimus.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos


%d bloggers like this: