Eglė Špokaitė. „Būti žmogumi – žymiai svarbiau nei būti balerina“

Pokalbis su primadona Egle Špokaite – nepaprastai paprastu ir visapusiškai gražiu žmogumi.

Zenekos nuotrauka

Norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių – kur, kokioje šeimoje užaugote? Kokią save prisimenate vaikystėje?

Gimiau dviejų inžinierių šeimoje, esu antras vaikas, turiu porą metų vyresnę seserį. Tėtis kilęs iš Varnių, mama iš – Seirijų, jie mokėsi Kaune, o paskui atvažiavo gyventi į Vilnių. Iš pažiūros – pati normaliausia dviejų inžinierių šeima. Tėtis visą laiką norėjo dainuoti ir, man atrodo, tuo metu sprendėsi klausimas, ar jis keis profesiją. Nepakeitė dėl įvairių priežasčių. O mama studentaudama buvo šokėja, ir manau, kad, kai aš atsiradau, tas laikas dar buvo labai gyvas. Štai tokioje šokančių ir dainuojančių inžinierių šeimoje aš gimiau. Visą vaikystę praleidau Vilniuje ir Dzūkijoje. Laikau save vilniete ir dzūke.

Gyvenome mes sunkiai, pradžioje dvi didelės šeimos glaudėmės viename bute, Žirmūnuose, turėjome savo kambarėlį, taip laukėme išsvajoto buto ir galiausiai tėvai persikraustė į Viršuliškes. O aš tada pradėjau eiti į pirmą klasę ir lankyti Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Mane tas persikraustymas paskatino susimąstyti apie gyvenimą Senamiestyje ir naujuosiuose rajonuose: apie skirtingą bendravimą ir net gyvenimo būdą. Nesakau, kad gyventi naujuose rajonuose yra blogai, ne visi ten gyvenantys turi galimybę ar net noro iš ten kraustytis, tačiau vienintelė mano vaikiška svajonė kažką materialaus pasiekti gyvenime buvo dirbti ką nors tokio, kad galėčiau persikraustyti į Senamiestį

Galima perteikti žymiai daugiau nei jausmus. Pasaulėjautą, kažkokius filosofinius dalykus, ilgalaikę būseną, apie kurią gal žodžiais turėtum kalbėti visą gyvenimą, o pasakai keletu judesių.

Ar šeima palaikė Jūsų troškimą tapti balerina?

Tėvai nenorėjo, kad tapčiau balerina. Jie svajojo, kad įgyčiau rimtą profesiją. Mokiausi neblogai, galvą turėjau ant pečių, ir jiems atrodė, kad turiu galimybių gyventi lengviau… O baleto artisto profesija nėra lengva. Todėl reikėjo juos įtikinėti. Man atrodo, jie ir dabar to nepripažino. Mano tėvai – labai skirtingi žmonės. Tėtis gal ir priima tai, ką pasirinkau, nes pats norėjo ir galėjo dainuoti, bet dirbo įvairiausius kitus darbus, o aš galbūt įgyvendinau jo neįgyvendintas svajones. Mama – pragmatiškas žmogus, jai iki šiol turbūt atrodo, kad pasirinkau per daug sunkų kelią. Ji iš arti matė, kiek man tai kainavo, ir mato, jog dabar reikia keisti profesiją, nors ji žino, kad aš susitvarkysiu.

Kas tada Jūsų pašaukimą patvirtino?

Turbūt niekas niekada to pašaukimo ir nepatvirtina. Manau, net jei visas pasaulis sako, kad gerai pasirinkai, tu vis tiek turbūt nesi toks užtikrintas. Nors aš ir neabejoju savo pašaukimu.

Labai skiriatės iš kitų balerinų. Viską po kruopelytę susirinkai pati, ar esi dėkinga lietuviškai baleto mokyklai?

Manau, kad esu pati tikriausia, su visais pliusais ir minusais, lietuviško baleto atstovė. Nors dabar ta mokyklai smarkiai keičiasi. Dabar ji gal šiek tiek techniškesnė, ir joje atsirado daugiau stilių eklektikos, įvairių mokyklų samplaikos. Kai aš mokiausi, buvo justi stipresnė rusų mokyklos, būtent Sankt Peterburgo atšakos, artimos europinei mokyklai, įtaka. Tokia mokykla lėmė ryškesnį asmenybių atsiskleidimą nei įprastoje rusų mokykloje. Mūsų šalis maža, todėl kaip tas trečias vaikas šeimoje turi kažkuo išsiskirti, kad tave pamatytų. Mes neturime tiek daug gerų mokytojų ir nėra galimybės iš didelio skaičiaus vaikų išsirinkti pačių gabiausių, be to, dėl mažos konkurencijos nekyla bendras mokyklos lygis.

Dainiaus Mačikėno nuotrauka

Dabar jau turbūt yra atėjęs metas daryti apibendrinimus – kas šokant svarbiausia? Puikių duomenų ir technikos tikrai neužtenka, kad žiūrovą net šiurpas nukrėstų nuo grožio. Kodėl viena balerina pravirkdo žiūrovus, o kita – ne?

Niekas tiksliai negali pasakyti. Kažkas joje yra, ir niekas iki šiol to nemoka įvardyti. Vienas iš labai svarbių ir paprastų dalykų, kurį galima lengvai įvardyti, yra muzikalumas. Šokant tai taip svarbu. Kartais sceninis dvasingumas painiojamas su muzikalumu. Tai, ką išgirsti muzikoje, perteiki per save, turiu omenyje ne vien ritmikos pojūtį, o pačios muzikos jausmą ir girdėjimą.

Ar tam, jog balerina gerai sušoktų savo vaidmenį, ji turi gerai pažinti gyvenimą, tapti asmenybe?

Nors yra labai daug siužetinių baletų, filosofijų, kurias reikėtų nagrinėti, man tai nėra labai įdomu – nei Stanislavskio sistema, nei kažkokių situacijų iliustracija – bet, antra vertus, gyvenimo patirtis duoda tai, kad brandus žmogus galbūt per save kitaip perteikia ne mintis, bet pačius pojūčius, atsiranda jausmas. Svarbu sceniškumas, teatrališkumas, ir, kaip gyvenime žmogus žino, ką kur pasakyti, taip ir scenoje – teatro gyvenime. Metai ir branda tai duoda. Bet nemanau, jog reikia gyvenimiško patyrimo, kad sušoktum Aną Kareniną. Aš tikiu, jog gali atsirasti labai jauna mergaitė, visiškai nepatyrusi tokių situacijų, tačiau puikiai jas galinti sušokti iš Dievo duoto pojūčio, intuicijos, atkurti tai daug teisingiau nei iš patirties.

Vienas iš svarbių dalykų – suprasti, kad profesija yra tik maža maža gyvenimo dalis ir tikrai ne pati svarbiausia.

Pavyzdžiui, kai kurių man labai gerai žinomų klasikinės muzikos kūrinių tam tikros vietos atitinka kažkokius vidinius pojūčius, žodžius, kuriuos nori sušokti, jausmus, kuriuos gali perteikti. Ne emocijas, nes tai sudėtinga, galima labai suklysti ir apsirikti, bet potyrį. Nes šokis neturi būti taip tiesiogiai suprantamas, kaip žmonės kartais įsivaizduoja: pavyzdžiui, jeigu man skauda, tai liejasi ašaros… Tai aštuonioliktas–devynioliktas amžius, pernelyg tiesmuka. O šiuolaikinio baleto perdavimo principas yra šiek tiek kitoks, nes kūnu tu nebūtinai gali perteikti vien tik jausmus. Galima perteikti gerokai daugiau nei jausmus. Pasaulėjautą, tam tikrus filosofinius dalykus, ilgalaikę būseną, apie kurią gal žodžiais turėtum kalbėti visą gyvenimą, o pasakai keletu judesių.

Kaip kovojate su „šalutiniais reiškiniais“ – įtampa ir kartkartėmis neišvengiamai užklumpančia kūrybine sausra?

Kuo daugiau šoku, tuo daugiau įsitempiu. Aš labai jaudinuosi. Kovoti su scenine įtampa yra milijonai būdų, atrandu vis naujų, senus atidedu. Labiausiai tą įtampą suvaldyti turbūt padeda susikaupimas. Turi žinoti, kad tą įtampą valdai, nes, jeigu nebevaldai, tampa baisu, apima panika.

Kovojant su štiliu darbe turbūt reikia ieškoti, už ko užsikabinti. Vienas iš svarbių dalykų – suprasti, kad profesija yra tik maža maža gyvenimo dalis ir tikrai ne pati svarbiausia. Nors iš šono gali pasirodyti, kad darbas yra labai didelė ir labai svarbi mano gyvenimo dalis, bet, patikėkite, taip nėra.

Michailo Raškovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

O kas Jums yra svarbiau?

Būti žmogumi – žymiai svarbiau, nei būti balerina.

Ar esate patenkinta tekusiais paskutiniais vaidmenimis?

Neformuoju repertuaro, todėl nesiimu kritikuoti, galbūt paskutinius dešimt metų būčiau rinkusis kitus spektaklius, bet nuo baleto artisto tai nepriklauso, bent nuo manęs niekada nepriklausė. Net jei ir pati rinkčiausi, ne visada tai būtų teisinga, nes žmogus gali ir klysti, todėl kad tu nežinai, ką gali padaryti. Dažnai jeigu tau netikėtai pasiūlo tai, ką tu neįsivaizduoji galintis padaryti, ir tu padarai, tai būna labai įdomu.

Vienu metu teatre, kai visai neturėjau naujų vaidmenų, jau buvo labai sunku. O iš paskutinių darbų man labai įstrigo pažintis su jaunu kūrėju Kirilu Simonovu: „Kopelija“, „Dezdemona“ bei „Romeo ir Džiuljeta“, kurį šokome jo teatre Petrozovodske, jo trupėje, ir festivalyje Suomijoje – išskirčiau šiuos tris darbus, kurie vienas po kito ėjo beveik kasmet. Kai atrodė, kad jau viskas, kad jau nieko dėl savo metų nebeturėčiau tikėtis, tarsi prasidėjo antras kvėpavimas.

Visų pirma Kirilas labai kultūringas žmogus, šiuolaikiškai mąstantis rusas iš Karelijos, o tai keista, nes aš visą laiką daugiau žvalgiausi į Vakarų pusę, man artimesni būtų to pasaulio šokio žmonės. Bet, matyt, taip yra dėl to, kad abu esame iš Pabaltijo (Karelija yra netoli Sankt Peterburgo), esu baigusi Sankt Peterburgo mokyklą, o jis yra tikras klasikinės Sankt Peterburgo mokyklos atstovas… K. Simonovas yra nemažai dirbęs Vakaruose, jaunatviško požiūrio – neturi to rusiško konservatyvumo, kad mes – patys geriausi ir mums nieko nereikia, jis yra atviras vakarietiškam baleto stiliui, taip pat tai labai įdomus žmogus, mes su juo labai daug bendravome per tuos metus ir apie profesinius dalykus, ir ne tik. Jis man yra daug padėjęs. Geras draugas ir bendramintis menininkas, galima būtų daug įdomių darbų kartu nuveikti.

„Kopelijos“ premjera – labai įdomi, sudėtingas darbas. Tai klasikinis baletas, pastatytas šiuolaikiškai, moderniai, tik muzika likusi klasikinė. „Kopelija“ – pirmasis Lietuvoje pastatytas baletas, turintis savo statymo tradicijų. Būdamas menininkas, jis norėjo statyti šį spektaklį labai moderniai, nors, be jokios abejonės, jis gali statyti ir grynai klasikinio stiliaus baletus, tačiau jis pasirinko tarpinį variantą, kad būtų ir pagerbtos tradicijos, bet kartu, kad tai būtų labai šiuolaikiškas baletas. Nauji baletų pastatymai yra prabanga, todėl originalūs baletai statomi retai, dažniausiai nusiperkami ir pakartotinai rodomi jau esantys pastatymai. Todėl artistai retai dirba su pačiu kūrėju, daugiau su jo asistentais, tiesiog techniškai viskas išmokstama, ir tiek, kūrybinis darbas nelabai vyksta. O kai yra originalus pastatymas, kūrėjais tampa visi, atlikėjai – iš dalies taip pat, ir tai artistui yra labai įdomu bei labai retas dalykas. Šito originalaus pastatymo daugiau niekas neturi, jis buvo kurtas specialiai mūsų artistams.

Michailo Raškovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

Ar dar šoksite kitą sezoną?

Nežinau, atrodo, šoksiu. Bijau ką nors pasakyti. Gyvenime atėjo toks laikotarpis, kai staiga nebegali eiti pagal kažkokį planą, reikia kažkiek laiko gyventi gana stichiškai, ir paskui vėl pradėti kažką planuoti. Dabar gyvenu be planų.

Kas palaiko Jus dabar?

Labai sunkus klausimas. Gal pati didžiausia parama yra mano mokykla. Ji suteikia daug šiltų žmogiškų jausmų, nes tai yra maži vaikai, šimtai mažų vaikų. Be to, mokykla į mano gyvenimą įneša dar ir tam tikros tvarkos.

Ką įrašyti į tų vaikų tabula rasa Jums atrodo svarbiausia?

Visų pirma – meilę šokiui. Galiausiai prieiname prie esminio pokalbio, kad baletas – tai labai disciplinuotas ir sunkus darbas, jiems kol kas dar tik darbelis, kur reikia būti labai susikaupus, dėmesingam, ir tai nėra vien tiktai džiugus malonumas, bent jau klasikinis baletas. Mokomės šokio džiaugsmo per didelį susikaupimą. Mokyklą lanko 260 mergaičių (berniukai tik du) nuo ketverių iki maždaug penkiolikos metų amžiaus, dar yra atskira suaugusių moterų grupė. Vasarą ruošiamės važiuoti į stovyklą, kur būsime vienos, be tėvų, tik patys mažiausi su tėveliais. Galų gale mes būsime kartu, nes man vienas iš smagiausių dalykų per jungtines spektaklių repeticijas tas, kad sueina įvairaus amžiaus mergaitės, ir tu matai, kaip mažytėms įdomu bendrauti su vyresnėmis, arba kaip vyresnės padeda mažytėms, arba kaip vidutinio amžiaus mergaitės gali parodyti didelėms, kaip reikia šokti, nes jos daro tai geriau (juokiasi).

Mūsų mokykla savo atmosfera pritraukia daug gabių vaikų ir mokytojų. Kol kas nevadinu to pedagogine veikla. Ta mokykla yra prie mano charakterio pritampantis džiaugsmingas dalykas, turiu noro organizuoti, vadovauti ir būti didelėje smagioje kompanijoje. Nors šiemet turėjau ir vieną rimtą penkių skirtingo amžiaus mergaičių klasę, jaučiausi atsakinga už jas kaip mokytoja ir jos labai gerai išlaikė egzaminus, dabar yra baleto mokyklos mokinės, jau nebe mano, o kitų mokytojų. Tai, sakykim, buvo arčiausia tikrojo baleto mokymo. Rezultatas buvo toks geras, kad kaip mokytoja tikrai galiu pasidžiaugti mokinėmis. Svarbu ne tik tai, kad jos gerai pasirodė, nes tai ir sėkmės dalykas, bet kad jos pasirodė geriau, negu buvo galima tikėtis, ir tai reiškia, jog jos ne tik išmoko to, ko aš jas mokiau, bet ir matyti jų talento, gabumų, charakterio savybių pažanga. Tai man buvo labai labai didelis džiaugsmas.

Pakalbėkime apie spektaklius vaikams…

Manau, kad kurti spektaklius vaikams labai sunku, ir niekas nenori jų kurti. Mes savo mokyklėlėje irgi sugalvojome statyti spektaklį, jį statė Živilė Baikštytė, ir aš manau, kad ji tikra šaunuolė, kad to ėmėsi. Suaugusiesiems statyti yra daug lengviau, o vaikams, ypač jei dar vaikai dalyvauja… Pavyzdžiui, aš iš vaikystės atsimenu, kad labai nemėgau vaikiškų spektaklių, labiau mėgau spektaklius suaugusiesiems. Ir, manau, kad daugelis vaikų panašiai jaučiasi atėję į spektaklius. Surasti ribą tarp to, kas per banalu, ir to, kas per gudru, yra labai sunku. Nors negalima sakyti, kad spektaklių vaikams visiškai nereikia, kad veskime vaikus tiktai į spektaklius suaugusiesiems. Naujasis baletas „Kopelija“ labai įdomus tuo, kad jis dėl įvairių dalykų yra labai artimas ir vaikams, ir suaugusiems, ir vieni, ir kiti ten kažką suranda, bet tokie atvejai reti. Gal suaugusiesiems sunku suprasti, ko tam vaikui reikia, gal reikia labai daug bendrauti su skirtingo amžiaus vaikais?

Mes rinkomės Verdžio „Metų laikus“, ir, manau, teisingai padarėme, nors mūsų mokyklėlės vaikai buvo labai įvairaus amžiaus. Norėjome, kad spektaklis būtų gana rimtas, jo muzika sudėtinga ir siužetas abstraktus, rinkomės jį, nes jo muzika ir tema rimtesnė, nei atrodytų tinkama tokio amžiaus vaikų kontingentui ir tokio tipo mokyklai, kur įtraukiame šokti absoliučiai visus, o ne tik gabiausius – juk kai kurie iš jų mokosi tik pirmus metus, niekada nematę scenos… Mes tai darėme specialiai, nes manėme, kad kokius nors „Tris paršiukus“ statyti būtų banalu ir jiems tai bus neįdomu. Tiesiog vaikams patinka tai, ką daro suaugusieji, jie galbūt kitaip į tai pasižiūri, kita tenai mato, bet jiems tai patinka.

O kas temdo suaugusiųjų baleto padangę?

Visų pirma toks labai banalus ir paprastas dalykas kaip finansų trūkumas, kad galėtume šiek tiek išrankiau rinktis, ką veikti. Viena iš problemų yra vadovų rotacijos nebuvimas. Visiškai nėra profesionalių baleto kritikų, nes jų nerengia Muzikos akademija. Išeina vienas kitas kritinis straipsnis, kuris yra grynai informatyvus, o darbų analizės nėra. O artistams, baletmeisteriams to labai trūksta, nes tai būtų labai didelė pagalba. Viena iš didžiausių problemų ugdant jaunąją kartą ta, kad vienintelė mokykla, kuri rengia baleto artistus, vienintelė mokymo įstaiga yra pavaldi žmonėms, kurie nėra šokio specialistai. Nors mokykla nemerdi, joje dirba puikūs specialistai, ji egzistuoja, išleidžia puikius artistus, geriausi išvažiuoja į Vakarus. Lietuvos baleto trupę kol kas dar sudaro lietuviai baleto artistai, bet ateityje gali kilti problemų. Kitų šalių artistų invazija į Europos šalių trupes yra labai didelė, ir nemažai šalių jau priimti įstatymai, kad didžioji dalis trupės turi būti sudaryta iš tos šalies artistų. Tai yra daroma sąmoningai, kad išliktų nacionalinė artistų trupė.

Ko reikia, kad Lietuvos menininkai galėtų oriai gyventi ir kurti?

Aišku, Lietuva – tai ne kokia Olandija, kur, kiek mačiau, yra labai palankios sąlygos menininkams. Ir ar iš principo Lietuva galėtų tokia tapti, ar viskas priklauso tik nuo aplinkybių ir laiko? Ir kai pasižiūri, kokie žmonės kuria įstatymus, tai manau, kad negalėtume, niekada taip nebus ir nereikia to laukti. Kiekvienas turi suktis pagal išgales, manyčiau, kad visada skursime, ir tas skurdas nebūtinai bus finansinis. Kartais būna ir kūrybinis skurdas dėl galimybių nebuvimo, dėl provincialumo, požiūrio į save, kompleksų. Bet turbūt visada bus ir tų iškilių menininkų, kurie, nepaisydami situacijos, kurs gerą meną ir neskurs. Jei žmogus labai talentingas, mūsų šalis jam yra per maža, terpė per daug skurdi, ir reikia labai „išsišokti“, kad pasaulis nustebęs pamatytų, jog Lietuvoje, pavyzdžiui, yra baletas.

Žmonės gal apskritai ištroškę lengvų pramogų, baletas su savo nagrinėjamomis problemomis jiems per sunkiai virškinamas…

Visa laimė, kad pats baleto žanras yra tokia sritis, kuri kartais balansuoja ant ribos tarp meno ir popkultūros (juokiasi). Mes galime įtikti ir ryškumo, ir meniškumo ištroškusiems žiūrovams, galime laviruoti, dramos teatrui jau sunkiau…

Kalbino Dalia Zaleskienė

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Advertisements

0 Responses to “Eglė Špokaitė. „Būti žmogumi – žymiai svarbiau nei būti balerina“”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos


%d bloggers like this: