JULIUS SASNAUSKAS OFM. TOKS VILNIUS

juliuss

Kaip ir kasmet, prieš šv. Kalėdas Vilnius pagerbia labiausiai miestui nusipelniusius žmones. Tarp kitų laureatų šiais metais bus pagerbtas ir br. Julius Sasnauskas OFM, kuriam šv. Kristoforo statutėlė bus įteikta specialioje nominacijoje „Už meilę Vilniui ir vilniečiams“.

Šia proga skelbiame prieš keletą metų žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“ publikuotą pokalbį su br. Julium apie jo Vilnių…

Nors per beveik septynis šimtus metų, prabėgusių nuo pirmojo Vilniaus vardo paminėjimo 1323 m., apie šį miestą primarginto popieriaus susidarytų didelė rietuvė, o ir pats esi apie jį nemažai rašęs, kalbėjęs, vis dėlto nuolat permąstome savo santykį su šituo miestu, jis keičiasi drauge su mumis. Koks šiandien yra tavo Vilnius?

Kaip Jonas Aistis rašė apie savo lauką, kelią, pievą, kryžių ir mėlyną šilo juostą, kad jam čia gera „gyvent ir mirti“, taip ir aš Vilniui galėčiau pasakyti, jog man gera jame ir su juo, kad jis gražiausias pasaulyje miestas, kad jį myliu ir svajoju, jog dangiškoje Jeruzalėje bent viena gatvelė ar tarpuvartė bus vilnietiška. Daug kas jam yra panašiai kalbėjęs, nieko čia nauja. Net atvykėliai pastebi jo grožį, originalumą. O jeigu čia gimei ir pragyvenai dešimtmečius, tai visai suprantama, kad esi pilnas gražiausių jausmų.

Ta Vilniaus istorijos atkarpėlė, kuri prabėgo pro mano akis, yra visai trumputė jam, menančiam karaliaus Mindaugo laikus. Keitėsi ir keitėsi ne tik miesto išvaizda, bet ir jo dvasia. Labai skaudų smūgį jam sudavė Antrasis pasaulinis karas ir pokaris, nušlavęs ištisus miesto kvartalus, o svarbiausia – sunaikinęs ar ištrėmęs vilniečių žydų ir lenkų bendruomenes, palaidojęs šimtmečiais kurtą šio miesto savitumą.

Būtų be galo įdomu nusikelti į aną, jau dingusį Vilnių, tačiau nenoriu manyti, kad gražus, tikras, teisingas yra tik anas Vilnius, o paskui jau visai kitas, tarybinis ar dabar kapitalistinis, – sudarkytas, bedvasis. Pastebiu, kaip jauni žmonės, jau ir tarybinio Vilniaus beveik nematę, atranda, pamilsta šį miestą, ima jį jausti ir branginti labai panašiai kaip praėjusios kartos. Žodžiu, užsimezga tie patys meilingi santykiai. Tai reiškia, kad Vilnius, nors ir keičiasi, netenka kažko brangaus, vis dėlto savo gelmėse tebėra tas pats. Kaip įsimylėjėlis norėtum sakyti – amžinas.

Ką Vilnius – „Šiaurės Atėnai“, „Lietuvos Jeruzalė“ – reiškė Tau ir koks jis buvo vaikystėj, jaunystėj, tremty, grįžus iš ten?

Gal tik savo mamas mylime jau gimdami, o visa kita – savo tėvynę, savo miestą ar kaimą, kitus žmones, turbūt ir patį Dievą – tenka pamilti iš lėto, žvilgsnis po žvilgsnio, susitikimas po susitikimo.  Mano vaikystės Vilnius, tuometinis Lenino prospektas ar Garelio gatvė, buvo pilnas nežinios, baugumo, paslapčių. Kaip ir viskas vaikystėje. Reikėjo su juo susidraugauti. Reikėjo drąsos pereiti į kitą gatvės pusę, užsukti į kitą kiemą, pasižiūrėti, kas yra už bažnyčios durų ar aname Vilnelės krante, arba kas matyti pirmąsyk užsilipus ant Gedimino kalno. Tie atradimai, pasirodo, buvę labai reikšmingi, nes daugelį jų prisimenu ligi šiolei, su visom smulkmenom, su spalvom, kvapais, jausmų nuotrupom. Vilniaus darėsi vis daugiau ir daugiau, vis įvairesnio, vis brangesnio, vis labiau stulbinamo. Taip ir dėliojasi mumyse mylimo miesto paveikslas.

Jeigu konkrečiau, tai ir vaikystėj, ir jaunystėj Vilniuje virė įdomus, margas gyvenimas, nebuvo pinigų, patogumų, dabartinių miesto pramogų, bet užtat menkniekiai tapdavo švente, lyg stebuklo laukdavai pirmojo sniego, garlaivio į Valakampius, prasikalusių kaštonų Kutuzovo aikštėje. O jeigu dar pavykdavo nuslinkti į kiną ar atvažiavęs cirkas išskleisdavo savo palapinę plynėje šalia Gorkio gatvės… Ypač gyvi ir gražūs buvo Vilniaus senamiesčio kiemai, pilni vaikų klegesio, saulės atokaitoje snaudžiančių senolių, šunų, kačių, visokiausių rakandų, pridžiaustytų skalbinių. Kelios dešimtys šeimų ankštuose butuose. Kiek veidų, kiek charakterių, kiek likimų! Prisimenu kai kurių savo kiemo gyventojų vardus, vieną kitą biografiją, kaip gaila, kad niekas tada nepatarė jų aprašyti, nufotografuoti, įamžinti kaip šio miesto istorijos. Tikra dovana, kad anais laikais tarp kaimynų visuomet pasitaikydavo ir kelios lenkų, žydų, totorių, žinoma, ir rusų šeimos. Oficialiojo internacionalizmo idėjomis neužsikrėčiau, bet nejučia formavosi Vilniaus būdo, tradicijų pajutimas, mokiausi nesibaidyti tų, kurie yra kitokie ir kuriems šis miestas taip pat priklauso.

Ilgainiui, žinoma, atsirado Vilniaus bažnyčios, negalėjai jų nepastebėti gyvendamas už kampo. Tos kelios, kurios tuomet veikė, nebuvo tokios įdomios ir masinančios kaip neveikiančios, rodos, niekieno, nevarstomomis durimis, amžinai tamsiais išdaužytais langais, lyg kažin kuo prasikaltusios šiam miestui, nubaustos. Paauglių nesulaiko jokios spynos ar grotos, taigi labai nesunkiai surengdavome ekskursijas ir į Šv. Jono, ir į Visų Šventųjų bažnyčias, į Bernardinus. Nors ir apiplėštas, išniekintas, ten buvo pasaulis, kuris viliojo ir blausiai švietė, kuris buvo lyg paslėpta alternatyva pionieriškai vaikystei.

Dėl tos alternatyvos, vis augusios ir išaugusios, paskui reikėjo skirtis su šiuo miestu. Su ta pačia Šv. Jono bažnyčia, tuomet Mokslo muziejumi, kur jau iš meilės tai vietai nuėjau dirbti sargu ir naktimis melsdavausi, kad Dievas sugrįžtų į savo namus. Prisimenu, kaip vėliau nesyk iki smulkmenų mėgindavau suplanuoti būsimą susitikimą su Vilniumi, kuria gatve eisiu, kur stabtelėsiu, į ką pažiūrėsiu. Aišku, viskas išėjo kitaip, bet miestas ir jame likę brangūs žmonės ištikimai laukė. Dar po kelerių metų ir Mokslo muziejus vėl tapo bažnyčia. Tai jau kita istorija.

Kas Tau Vilniuje gražiausia?

Kad nė nežinau, ką dabar išskyrus. Apie bažnyčias jau sakiau, jos ypatinga šio miesto dalis, tiek jo kūno, tiek dvasios. Jos kiekviename žingsnyje tave pasitinka, sveikina, pašnekina ar priverčia nutilti. Nuo Išganytojo kalvos, dunksančios tau po kojom, jos vienokios, lyg nuolat budintys miesto sargybiniai, o kai esi šalia, pamatai jų švelnumą, moteriškumą. Ačiū Dievui, kad teko gyventi tuo metu, kai Vilniaus bažnyčios ne uždaromos ir griaunamos, bet prikeliamos iš tamsos ir griuvėsių. Bernardinų atgimimas buvo didis stebuklas. Arba kaip jautriai ir rūpestingai vargdienių seserų vienuolija dabar atstatinėja Bonifratrų ansamblį, ten vėl gydomi žmonių gyvenimai. Vis laukiu, kada sugrįš miestui Augustijonai, Misijonieriai, Vizitietės. Jei būtų mano valia, atstatyčiau ir tas bažnyčias, kurios išnyko, buvo nugriautos, bent Šv. Juozapo, Jėzaus Širdies. Būtinai ir Didžiąją sinagogą. Kad nors koks ženklas toj vietoj atsirastų. Tai miesto istorija, kuri galėtų daug papasakoti. Na ir tiesos apie Vilnių atkūrimas. Kada nors tikrai atsiras daugiau entuziazmo ir daugiau lėšų tokiems darbams. Turėtų ateiti verslininkų, pasiturinčių miestiečių karta, kuriai rūpėtų ne tik išnaudoti sostinės galimybes, bet ir saugoti jį, puošti, jausti jam dėkingumą.

Ne vien bažnyčios Vilniuje vertos, kad nuščiūtum iš nuostabos. Kaune, pirklių mieste, lyg liniuotę pridėjus visos gatvės nubrėžtos. Griežtai ir tvarkingai. O čia jos vinguriuoja, sukasi, neria į siaurutį plyšį tarp namų. Šitiek laisvės ir polėkio. Arba Vilniaus kiemai, jeigu dar nesubjauroti stiklinių stogų, tarpuvartės, kai kur dar išlikusios medinės galerijos. Mėgstu dairytis po kojom į Vilniaus grindinį iš apvalių lauko akmenų, juos prieš karą lenkiškai vadindavo kocie glówki, kačių galvelėmis, tokie švelnūs, daugybės vaikščiotojų nugludinti. Šen bei ten pamatai seną kanalizacijos šulinio dangtį. Deja, tų grindinių mieste sparčiai mažėja, ko neužliejo asfaltu tarybų valdžia, dabartiniai šeimininkai pribaigia. Bet galima žiūrėti aukštyn, į stogų viršūnes, į Vilniaus debesis, bene Bulhakas sakė, kad jie čia barokiniai kaip ir bažnyčių bokštai.

Gal tai vis išorė. Turbūt tik išorė. Bet ji kažin kaip nuveda gilyn.

O kas labiausiai erzina?

Na, nieko negirdėto nepasakysiu. Erzina miesto valdžios nejautrumas, gal ir kvailumas, kai reikia spręsti Vilniaus istorinio, kultūrinio paveldo klausimus. Neįsivaizduoju, kaip Senamiestyje, prie pat Katedros, galėjo atsirasti tokia baidyklė kaip  „Klaipėdos“ viešbutis. Šiurpu nuo vitrinų per visą sieną gotikiniuose pastatuose Pilies ir Didžiojoj gatvėj. Arba ta nesibaigianti kičo alėja priešais „prancūzparkį“. Senamiestį tiesiog dusina baisus automobilių srautas, jie įžūliai ropščiasi ant šaligatvių, okupuoja kiemus, jiems nevaržomai leidžiama visur karaliauti. Pamėgink kokioj Krokuvoj pasivažinėti laisvai po senamiestį. Nežavi manęs ir vadinamieji Valdovų rūmai, lyg buldozeris grėsmingai įsirėmę į Katedros pastatą. Be visų kitų abejotinų šio sumanymo pusių, akivaizdu, kad randasi pavyzdys, kaip galima pateisinti bet kokią intervenciją net pačioj miesto širdy.

Žinoma, ne viskas leidžiasi reguliuojama draudimais ir leidimais. Statyboms ir remontams Vilniuje, bent senamiestyje, turėtų diriguoti tie, kurie puikiai išmano miesto istoriją, tradicijas, kurie jaučia jo dvasią, kuriems čia brangi kiekviena plyta ir akmuo. O dabar dažniausiai tai daro prašalaičiai, be jokių vilnietiškų šaknų, o kartais tiesiog vertelgos. Todėl tiek daug beskonybės ir šiurkštaus savanaudiškumo.

Koks tas tikrasis vilnietis? Kuriems vilniečiams – dideliems ir mažiems žmonėms, dar tebemindžiojantiems šio miesto grindinį ar jau regintiems jį iš aukštybių – tu suteiktum Vilniaus garbės miestiečio vardą?

Nebūtina gimti, užaugti Vilniuje, kad suprastum ir pamiltum šį miestą, kad susirištum su jo praeitimi ir dabartimi, tikrai taptum jo žmogumi. Tarp iškiliųjų XX amžiaus Vilniaus mylėtojų ir garsintojų – ne vienas iš kitur čia atkakęs ir pasilikęs žmogus. Ir jau visai nedaug lietuvių gali pasigirti esą trečios ar ketvirtos kartos vilniečiai. Po karo mano tėvai čia veržėsi studijuoti, virpančiom širdim, kaip į didžios svajonės ir pažado miestą. Viskas sekėsi labai sunkiai, todėl buvo brangu. Pokario studentai matė daugybę miesto žaizdų. Matė vokiečių belaisvius, varomus į darbus. Patys studentai buvo varomi valyti Vilniaus griuvėsių. Vargani bendrabučiai, maistas pagal korteles, romantiškos meilės istorijos. Universiteto aura. Tokios patirtys išugdė stiprius jausmus šiam miestui.

Ir dabar iš provincijos čia atplūsta tūkstančiai būsimų studentų. Ir jiems tai yra svajonių, dar nebūtų galimybių ir patirčių miestas. Kai kurie trokšta ir ieško gilesnio ryšio su Vilniumi. Kiti tik šiaip apsistoja, sukasi tarp pramogų, gastroliuoja po prekybos centrus, keikiasi rusiškai aukštaičių ar žemaičių tarme. Aišku, kvaila būtų reikalauti, kad Vilnius pavirstų tik kažkokiu tariamai tikrų vilniečių rezervatu. Kiekvienas čia gyvenantis turi teisę nemėgti šio miesto ar būti jam abejingas. Man tik gaila, kad prarandama proga praplėsti, praturtinti savo sielą. Šis miestas tikrai turi magiškos galios, ne veltui kelios tautos jo niekaip negalėjo pasidalinti.

O skirstyti garbės vardus visada yra labai keblu. Jeigu kas dar neturi savo mylimų vilniečių sąrašo, galima pasiskaityti prieš kelis metus išleistą Tomo Venclovos „Vilniaus vardų“ žinyną. Mano garbės vilniečių sąraše daug vardų, pradedant gimtąja pastoge, anuo Lenino prospektu ir Garelio gatve. Vilniaus pažinimo ir meilės pamokas patyliukais daugiau kaip dešimtmetį dėstė architektė Zita Vanagaitė. Žinau, kad sovietmečiu Vilnius nebūtų išlikęs Vilniumi, jeigu ne Vladas Drėma, Sigitas Lasavickas, Aldona Liobytė, Rapolas Mackonis, Vincas Žilėnas, daugelis kitų. Tai didelių nuopelnų vilniečiai. Bet ir mažieji, nepastebimieji turi savo šventas vietas Vilniaus panteone. Vis pagalvoju apie tokią beveik užmirštą Šv. Zitos tarnaičių draugiją, kitados kukliai veikusią prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Vieną paskutiniųjų zitiečių palaidojau Rasų kapinėse. Buvo čia atklydusi Pirmojo pasaulinio karo metais iš bado apimtų Adutiškio apylinkių. Tikra šventoji, kurią net iš Lukiškių enkavedistai paleido. O kai klausiau, koks jai buvo šis didžių jos vargų miestas, ji sakė: „Gražus tas Vilnius. Meilus“. Kaipgi jos nepriskirtum garbės vilniečiams?

Miestas – puikybės kupino žmogaus rankų kūrinys, gėrybių ir linksmybės pritvindyto Edeno surogatas, gamtos – Sutvėrėjo grožio, išminties ir darnos atspindžio – antipodas ar Dievo namai, Jo tautos prieglobstis, Jo pergalės ženklas? Senajame Testamente miestas vienur metaforiškai įvardijamas kaip Dievo sužadėtinė, kitur, žiūrėk, jį ištinka Jo dešinė, o Naujajame Testamente Jėzus verkia dėl Jeruzalės… 

Senajame Testamente tikrai aptinki žinią apie miesto nuodėmę ar bent dviprasmybę. Babelis, arba Babilonas, Ninevė, Sodoma ir Gomora. Daug kur Biblijoje miestas asocijuojasi su pagonių pasauliu, su agresyviu, sutelktu blogiu, su puikybės padiktuotu žmogaus ar tautos troškimu savo kūryba pranokti Dievą. Kai kurie pranašai pliekė net Jeruzalę kaip nuodėmių irštvą. Jeremijas visa širdimi myli sostinę, bet čia pat skelbia jai pražūtį. Pats Dievas savo miestui tai paguodos žodžius kužda, tai leidžia sugriūti. Tie santykiai sudėtingi, čia ne šiaip kokia „meduolio ir bizūno“ pedagogika, bet tikros, aistringos, pavydžios meilės apreiškimas. Biblijoje atsiranda ir Augustino vėliau išplėtota dviejų miestų teorija – žemiškojo, pilno puikybės, ir dangiškojo, kuriame apsigyvena nuolanki ir ištikima tauta. Vis tiek įdomu, kad apokaliptiniai tekstai apie Dievo kuriamą ateitį kalba kaip apie naująją Jeruzalę, taigi miestą, o ne Edeno sodą ar lietuvišką kaimą. Ir jau visai kitokie negu Senajame Testamente yra apaštalo Pauliaus lankyti bei evangelizuoti miestai – Damaskas, Antiochija, Filipai, Korintas, Tesalonikai. Jie tampa Gerosios Naujienos placdarmu. Štai apie Korintą kartais sakoma, jog tai buvęs Niujorkas, Paryžius ir Monte Karlas kartu sudėjus, o Paulius prieš atvykdamas ten girdi regėjime Viešpaties žodžius: „Nebijok! Daugelis tame mieste yra manieji“.

Turbūt jau tada pastebėta, kad miestietiška gyvenimo sankloda teikia didesnes galimybes burti Dievo tautą. Puoselėti tarpusavio santykius, kurie pagrįsti ne „kūnu ir krauju“, ne giminės ar klano ryšiais, bet dvasia, Kristuje atsiradusiu nauju ryšiu. Miesto žmogus visose plotmėse pašauktas laisvei ir pasirinkimui. Draugystė – miesto dovana. Didžiosios draugystės istorijos, tiek gyvenime, tiek literatūroje, būtinai mezgasi miesto ar miestelio fone.

Tačiau miesto dviprasmybė ir toliau išlieka. Kad dabar šlovinu Vilnių, tai nereiškia, jog čia rojaus vieta. Nesu čia matęs daug pragaro paveikslų, bet aišku, kad visai šalia, pastebėtas ar nepastebėtas, yra ir nuodėmės Vilnius, tas lyg Biblijoje nežabotos žmogiškos puikybės, kvailumo, įvairiopos pagonybės miestas. Galima būtų klausti, ko čia daugiau, kas nusveria – Babelis ar Jeruzalė, tačiau man kiti dalykai atrodo svarbesni. Vien per praėjusį šimtmetį Vilniuje įvykdyta aibė nusikaltimų, pasėta daug neapykantos, priešiškumo, melo. Ištisa vilniečių bendruomenė atiduota mirčiai. Vardan Vilniaus dvi tautos pešėsi ir be gailesčio kenkė viena kitai. Kada žengi šio miesto grindiniu, ne tik palaima užplūsta. Ir dalis gėdos, dalis kaltės taip pat. Tie, kurie myli šį miestą, neišvengiamai suvokia savo pareigą ir atgailauti už jį. Kaip nors prisidėti prie jo kalčių atpirkimo, gydyti jo senas ir naujas žaizdas. Galbūt tai galėtų priminti Jėzaus ašaras prie Jeruzalės mūrų. Man ir kasdienės Mišios įgyja tą kryptį. Skelbti Kristaus malonės atsvarą mirties ir nuodėmės tikrovei šiame mieste. Kai vasaros rytmečiais susirenkame švęsti liturgijos Kristaus laiptų koplyčioje ir kai pabudęs Vilnius būna čia pat už durų, su ūžiančiais automobiliais, su bažnyčią aplenkiančiais vilniečiais, nuolat pagalvoju, kad mes prie altoriaus esame ir už juos, kad dangui prabilus galbūt panašiai kaip Paulius išgirstume, jog šis miestas tebepriklauso Viešpačiui. Todėl vertas maldos, rūpesčio, meilės pastangų.

Kodėl, kaip, Tavo nuomone, gimsta meilė miestui, tai malonės erdvei ir „nuodėmių kloakai“, širdį nuveriančios architektūros bažnyčių ir naujųjų stiklinių Babelio bokštų deriniui, bičiulystės ir susvetimėjimo buveinei?

Turėčiau klausti, o kaip gimsta Dievo meilė nupuolusiai žmonijai, mums kiekvienam, nuodėmės kūdikiams? Bet kas dabar išnarplios tą meilės anatomiją. Ar ji įmanoma, ar reali, atsakykime patys sau. Jei reikia padrąsinimo, turime ne vieną pavyzdį, kaip buvo sudėti gražiausios, ištikimiausios meilės posmai šiam miestui, tave pražudžiusiam ar ištrėmusiam. Kitąsyk ir mylima, ir nekenčiama sykiu.

Nežinau, ar galėčiau pamilti stiklinį, komercinį, meninės ir kitokios banalybės kupiną Vilnių. Guodžiu save, kad jis išsilaikys trumpiau negu bažnyčių bokštai ir kad jam, kaip ir Babeliui, jau seniai yra paskelbtas nuosprendis. Kita vertus, ir ten, už tų stiklų, gyvena ar dirba žmonės, vilniečiai, ten kažkaip mezgasi jų santykis, ir nebūtinai paviršutiniškas, su šiuo miestu, jie irgi tampa jo dalimi. Bepigu kasdien mėgautis senamiesčio grožybėmis ir suokti apie nemirtingą Vilniaus dvasią. Galbūt kaip tik ten, betoninėse naujųjų rajonų džiunglėse, šiandien glūdi anas dingęs kiemų ir tarpuvarčių Vilnius. Fotografas Algimantas Kunčius sykį yra metęs mintį, kai nostalgiškai klausiau, kur pasidėjo nuostabiose jo nuotraukose pagauti ano Vilniaus ir jo gyventojų paveikslai. Gal miesto dvasiai užčiuopti kaip tik reikėtų įsikurti Karoliniškėse, užuot įsikabinus senamiesčio, kur, beje, irgi per akis banalybių ir pižoniškumo, dar baisesnio susvetimėjimo. Ir taip pagalvoju. Gyvenau Šeškinėje. Atrodė, kad už bausmę. Bet ir iš ten širdy pasiliko dalykų, kurie dabar neatskiriami nuo Vilniaus stebuklo. Labai gerbiu žmones, kai jie pro savo miegamojo langą nematydami Katedros ar Gedimino pilies, sako, kad Vilnius jiems gražus ir mielas.

Ir dar. Jokio miesto niekada nepamilsi sėdėdamas automobilyje. Automobilis užmuša gyvą ryšį su miestu, iškraipo tikrąjį miesto laiką. Viešasis transportas – kitas dalykas, ten keičiasi veidai, gali juos stebėti ir spėlioti, kas jie ir kuo gyvena, klausytis pokalbių nuotrupų, ten kažkokia bendrystė, solidarumas, o ir miesto vaizdai bėga kitaip negu pro džipo langą. Bet užvis geriausia leistis pėsčiomis į kelionę po miestą. Jaunystėje buvau kitų išmokytas apeiti „didįjį“ ir „mažąjį“ ratą po Vilniaus senamiestį. Kiek visko pamatyta ir išgyventa per tuos pasivaikščiojimus. O jeigu dar būni ką nors pasiskaitęs ar nugirdęs apie tą gatvę ar pastatą, jeigu smalsu, jeigu pasitelki vaizduotę, išeina gyviausios meilės miestui pamokymai. Kažkada perskaičiau Stanislovo Moravskio prisiminimuose apie XIX a. pradžios Vilnių, kaip jam, jaunam studentui, skubančiam Šv. Jono gatve į paskaitas Universitete, kažkokia panelė pro langą metė rožės žiedą ant skrybėlės. Ir mano kasdienis maršrutas į „Mažąją studiją“ ten pat driekiasi. Rožių, tiesa, niekas daugiau nebemėto, tačiau kiekvieną sykį ten mintyse šypteliu, rodos, kad pats savo akimis būtum viską matęs. O kitoj Vilniaus vietoj persmelkia skausmas ar kaltė. Taip gyveni kartu su miestu, ir jis gyvena tavyje.

Anądien ekskursijų vadovai sakė, kad atsiranda vis daugiau vilniečių, norinčių pasivaikščioti po savo miestą ir jį geriau pažinti. Nuolat matau mamas ir močiutes, besivedžiojančias vaikelius Vilnios pakrantėmis Bernardinų sode. Tai geri papročiai, žadantys naujas įsimylėjimo galimybes.

Vilnius turi istorinę, kultūrinę reikšmę, o pastaruoju metu ryškėja ir dvasinis Vilniaus vaidmuo dangaus karalystės žemėlapyje – būti Gailestingumo miestu. Kodėl būtent Vilniuje galėjo ištrykšti Dievo gailestingumas? Kaip tokį unikalų Vilniaus pašaukimą galėtų skleisti jo žmonės? 

Kai dabar visur kartojama, kad Vilnius – Gailestingumo miestas, kitąsyk truputį neramu. Sau prisiskirti skambūs epitetai būna pavojingi, dažnai vedantys į pasipūtimą ir tuštybę. Iš dangaus tas pavadinimas nenusileido. Žinoma, yra gražu ir brangu, kad Vilnius pasklido po viso pasaulio bažnyčias tais dviem atvaizdais – Aušros vartų Gailestingumo Motinos ir Gailestingojo Jėzaus iš seselės Faustinos vizijų. Tačiau ne mūsų tai nuopelnas, ne dėl to pasklido, kad mes kaip nors išskirtinai spindėjom gailestingumu ar platinom po pasaulį tuos du kultus. Kiti, svetimtaučiai ir svetimšaliai tai padarė, ir tai nuostabu. Taip, galima dabar suvokti, prisiimti savo miesto misiją skelbti ir vykdyti dieviškąjį gailestingumą, tačiau tada laukia ne kokie fejerverkai, bet sunkus darbas, sutelktos pastangos, maldoje ir nuolankume gimę žodžiai bei sprendimai. Gal visko ir nežinau, nepastebiu, kas vyksta Vilniuje po Gailestingumo miesto vėliava. Kaip ir kitose bažnytinio ar nebažnytinio gyvenimo srityse norėtųsi mažiau deklaracijų, o daugiau reikšmingų judesių. Pagaliau tai irgi procesas, galbūt netrukus ims rodytis ženklų, kad ne tuščiai tą vardą iškėlėme.

Kaip Marijos žeme yra tituluojama ne viena šalis, taip ir Gailestingumo miestu galėtume pavadinti ne tik Vilnių. Bet jeigu jau ieškome savo unikalaus pašaukimo, reikėtų iš naujo perskaityti šio miesto, gal ir visos Lietuvos istoriją. Mes juk įpratę savo praeitį matuoti pergalėmis, turtais, kartais kančiomis, savo amžinu teisumu ir amžina priešų klasta. O ką kalbėtų mūsų istorija, perskaityta gailestingumo žvilgsniu? Ties kuriais įvykiais, ties kuriais žmonėmis apsistotume? Viskas būtų labai nauja ir netikėta. Manau, rastųsi galingas akstinas dvasiniam sujudimui. Suprastume, ko taip prašo ir laukia žemyn nuleistos Gailestingumo Motinos akys.

Kai kas patyliukais jau seniai yra viską perskaitęs ir supratęs. Kiekvieną rytą pakeliui į Bernardinus matau, kaip neišnyksta gėlės prie kuklaus paminkliuko Mečislovui Dordzikui, vaikinui iš amatų mokyklos, kuris 1931-ųjų pavasarį čia netoliese nuskendo per Vilnios potvynį mėgindamas išgelbėti keturmetį žydų berniuką. Tos gėlės ten amžinos, dažniausiai labai paprastos, kaimiškos, ne valdiškos puokštės. Kaip ir amžina puokštelė po Nukryžiuotojo kojomis ant Šv. Onos bažnyčios varpinės sienos. Vilniuje tikrai yra tų, kurie girdi, ką šis miestas byloja.

Turi sukaupęs antikvarinių atvirukų kolekciją su Vilniaus vaizdais. Kodėl juos renki? Kurie Tau brangiausi?

Aistra atvirukams ir apskritai senajai Vilniaus ikonografijai, taip pat Vilniaus albumams, vadovams po miestą, atsirado kartu su visais kitais vilnietiškais užsidegimais. Iš pradžių maniau, kad rinksiu tik Bernardinų bažnyčios vaizdus, bet negi gali sustoti, kai pamatai, pačiupinėji tuos nuostabius paveikslėlius. Dėliodamas, apžiūrinėdamas juos tarsi vaikštai po miestą–pasaką ar miestą–sapną, gauni iš jo žinią, pasveikinimą, atpažįsti jį ir neatpažįsti, nes štai tas namas jau kažin kada nugriautas, o ši gatvelė irgi pradingusi, nebėra ir moterėlių, parpuolusių ties Aušros vartais. Labai stipriai veikia ir įrašai ant atvirukų, paskubom išvingiuoti linkėjimai, adresai, faktas, jog kažkas tą popieriaus gabalėlį saugojo šimtą ar septyniasdešimt metų, ir jis dabar grįžta į savo miestą kaip senas jo draugas.

Kurie atvirukai brangiausi? Nežinau, daug jų labai gražių ir įdomių. Kiti ir kainuoja nemažai, nes retenybės, o atvirukų kolekcionavimas dabar madingas, yra paklausa, kainos keliamos. Svajoju, kad atsiras kada Vilniaus miesto muziejus, kuriam bus galima tą rinkinį ir visą kitą vilnietišką medžiagą perduoti. Keletą parinktų šio miesto vaizdelių noriu pateikti ir „Bernardinų“ skaitytojams. Kartu su linkėjimais, kad būtų gera gyventi Vilniuje.

Susirašinėjo Dalia Zaleskienė

Reklama

0 Responses to “JULIUS SASNAUSKAS OFM. TOKS VILNIUS”



  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s




Naujausi

Kategorijos


%d bloggers like this: