JULIUS SASNAUSKAS OFM. TOKS VILNIUS

Kaip ir kasmet, prieš šv. Kalėdas Vilnius pagerbia labiausiai miestui nusipelniusius žmones. Tarp kitų laureatų šiais metais bus pagerbtas ir br. Julius Sasnauskas OFM, kuriam šv. Kristoforo statutėlė bus įteikta specialioje nominacijoje „Už meilę Vilniui ir vilniečiams“. Šia proga skelbiame prieš keletą metų žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“ publikuotą pokalbį su br. Julium apie jo Vilnių...…

Reklama

Eglė Špokaitė. „Būti žmogumi – žymiai svarbiau nei būti balerina“

Pokalbis su primadona Egle Špokaite – nepaprastai paprastu ir visapusiškai gražiu žmogumi. Norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių – kur, kokioje šeimoje užaugote? Kokią save prisimenate vaikystėje? Gimiau dviejų inžinierių šeimoje, esu antras vaikas, turiu porą metų vyresnę seserį. Tėtis kilęs iš Varnių, mama iš – Seirijų, jie mokėsi Kaune, o paskui atvažiavo gyventi į Vilnių.…

Ramūnas Mizgiris OFM. Didysis gyvenimo stebuklas – išmokti nesavanaudiškai mylėti

Būti kunigu ir vienuoliu... Dažną gąsdinantis kelias. Visai smagu įsivaizduoti save kunigu ar vienuoliu dieną ar dvi, tačiau visą gyvenimą... Kita vertus, kai įsiklausai, kokiu keliu Viešpats kviečia pas Jį eiti, kai esi savame kelyje, – tai gyvenimas tampa ne įvykių fragmentais, bet gražiai nuausta juosta... Apie visa tai kalbiname kunigą pranciškoną Ramūną Mizgirį. Pradėkime…

Andrius Mamontovas: „Reikia tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime“

Kaip įvardytum šiandienę Lietuvos kultūros būklę? Kas apskritai turi keistis žmonių viduje, valstybės politikoje kultūros atžvilgiu, kad prasidėtų pastarosios atgimimas? Man atrodo, kad pati sistema, kaip mūsų valstybėje paskirstomos lėšos kultūrai, yra neteisinga. Taip buvo ir su lėšomis, skirtomis sukurti Lietuvos įvaizdžiui. Galų gale buvo sukurta kažkokia idėja, kurią užsienio ekspertai tiesiog išjuokė. Įsivaizduoju, kad…

Pokalbis

Jazminas lietaus vandeniu išsitrinko plaukus, prisidengė pečius blyškiais rūko šermuonėliais ir tebetvinksint skausmui klausosi prapliupusios lakštingalos. Prie veidrodžio prišalusios žvakės dar švenčia žiburių liturgiją. Taurių dugne prikepę mūsų pokalbio likučiai. Peršviečiamo baltumo lėkštėse – mudviejų susitikimo trupiniai. Gal dabar jau įsikalsiu į galvą: tik sumalti grūdai virsta duona, tik sutryptos vynuogės – vynu.

Neieškau savo vaikui lopšelio-darželio

Šį spontanišką rašinį įkvėpė Austėjos Landsbergienės straipsnis „Ieškau savo vaikui lopšelio-darželio“. Negaliu nerašyti dėl diskusijos, kurios mūsų inertiškoje visuomenėje labai trūksta, negaliu nerašyti, nes viešojoje erdvėje paskelbti ir tyrimais paremti, bet vienpusiai tekstai tampa pavojingi nelinkusiems gilintis piliečiams. Asmeniškai simpatizuoju autorei, taip pat puiku tai, kad ji, edukologė iš pašaukimo, gyvena tuo, kuo tiki. Kai…

Juodai dienai

Kelinta diena dairausi pro langus į paskutinio sniego porceliane katinų nuletentus kryžiaus kelius, žvilgsniu permetu saulėje tviskančius varveklius – nuvarvėti padžiautą savo krištolą – kurį laiką pasvarstau, ar įmanoma nutaikyti pamatyti, kaip jie sustingsta, po to vėl imu blizginti savo sidabrą – liūdesiu apsitraukusią sielą. „Žinot, ponia, juodas dėmes panaikina tik Jėzaus vardas, pageltonavimus nuėsdina…