Archive for the 'Interviu' Category

JULIUS SASNAUSKAS OFM. TOKS VILNIUS

juliuss

Kaip ir kasmet, prieš šv. Kalėdas Vilnius pagerbia labiausiai miestui nusipelniusius žmones. Tarp kitų laureatų šiais metais bus pagerbtas ir br. Julius Sasnauskas OFM, kuriam šv. Kristoforo statutėlė bus įteikta specialioje nominacijoje „Už meilę Vilniui ir vilniečiams“.

Šia proga skelbiame prieš keletą metų žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“ publikuotą pokalbį su br. Julium apie jo Vilnių…

Nors per beveik septynis šimtus metų, prabėgusių nuo pirmojo Vilniaus vardo paminėjimo 1323 m., apie šį miestą primarginto popieriaus susidarytų didelė rietuvė, o ir pats esi apie jį nemažai rašęs, kalbėjęs, vis dėlto nuolat permąstome savo santykį su šituo miestu, jis keičiasi drauge su mumis. Koks šiandien yra tavo Vilnius?

Kaip Jonas Aistis rašė apie savo lauką, kelią, pievą, kryžių ir mėlyną šilo juostą, kad jam čia gera „gyvent ir mirti“, taip ir aš Vilniui galėčiau pasakyti, jog man gera jame ir su juo, kad jis gražiausias pasaulyje miestas, kad jį myliu ir svajoju, jog dangiškoje Jeruzalėje bent viena gatvelė ar tarpuvartė bus vilnietiška. Daug kas jam yra panašiai kalbėjęs, nieko čia nauja. Net atvykėliai pastebi jo grožį, originalumą. O jeigu čia gimei ir pragyvenai dešimtmečius, tai visai suprantama, kad esi pilnas gražiausių jausmų.

Ta Vilniaus istorijos atkarpėlė, kuri prabėgo pro mano akis, yra visai trumputė jam, menančiam karaliaus Mindaugo laikus. Keitėsi ir keitėsi ne tik miesto išvaizda, bet ir jo dvasia. Labai skaudų smūgį jam sudavė Antrasis pasaulinis karas ir pokaris, nušlavęs ištisus miesto kvartalus, o svarbiausia – sunaikinęs ar ištrėmęs vilniečių žydų ir lenkų bendruomenes, palaidojęs šimtmečiais kurtą šio miesto savitumą.

Būtų be galo įdomu nusikelti į aną, jau dingusį Vilnių, tačiau nenoriu manyti, kad gražus, tikras, teisingas yra tik anas Vilnius, o paskui jau visai kitas, tarybinis ar dabar kapitalistinis, – sudarkytas, bedvasis. Pastebiu, kaip jauni žmonės, jau ir tarybinio Vilniaus beveik nematę, atranda, pamilsta šį miestą, ima jį jausti ir branginti labai panašiai kaip praėjusios kartos. Žodžiu, užsimezga tie patys meilingi santykiai. Tai reiškia, kad Vilnius, nors ir keičiasi, netenka kažko brangaus, vis dėlto savo gelmėse tebėra tas pats. Kaip įsimylėjėlis norėtum sakyti – amžinas.

Ką Vilnius – „Šiaurės Atėnai“, „Lietuvos Jeruzalė“ – reiškė Tau ir koks jis buvo vaikystėj, jaunystėj, tremty, grįžus iš ten?

Gal tik savo mamas mylime jau gimdami, o visa kita – savo tėvynę, savo miestą ar kaimą, kitus žmones, turbūt ir patį Dievą – tenka pamilti iš lėto, žvilgsnis po žvilgsnio, susitikimas po susitikimo.  Mano vaikystės Vilnius, tuometinis Lenino prospektas ar Garelio gatvė, buvo pilnas nežinios, baugumo, paslapčių. Kaip ir viskas vaikystėje. Reikėjo su juo susidraugauti. Reikėjo drąsos pereiti į kitą gatvės pusę, užsukti į kitą kiemą, pasižiūrėti, kas yra už bažnyčios durų ar aname Vilnelės krante, arba kas matyti pirmąsyk užsilipus ant Gedimino kalno. Tie atradimai, pasirodo, buvę labai reikšmingi, nes daugelį jų prisimenu ligi šiolei, su visom smulkmenom, su spalvom, kvapais, jausmų nuotrupom. Vilniaus darėsi vis daugiau ir daugiau, vis įvairesnio, vis brangesnio, vis labiau stulbinamo. Taip ir dėliojasi mumyse mylimo miesto paveikslas.

Jeigu konkrečiau, tai ir vaikystėj, ir jaunystėj Vilniuje virė įdomus, margas gyvenimas, nebuvo pinigų, patogumų, dabartinių miesto pramogų, bet užtat menkniekiai tapdavo švente, lyg stebuklo laukdavai pirmojo sniego, garlaivio į Valakampius, prasikalusių kaštonų Kutuzovo aikštėje. O jeigu dar pavykdavo nuslinkti į kiną ar atvažiavęs cirkas išskleisdavo savo palapinę plynėje šalia Gorkio gatvės… Ypač gyvi ir gražūs buvo Vilniaus senamiesčio kiemai, pilni vaikų klegesio, saulės atokaitoje snaudžiančių senolių, šunų, kačių, visokiausių rakandų, pridžiaustytų skalbinių. Kelios dešimtys šeimų ankštuose butuose. Kiek veidų, kiek charakterių, kiek likimų! Prisimenu kai kurių savo kiemo gyventojų vardus, vieną kitą biografiją, kaip gaila, kad niekas tada nepatarė jų aprašyti, nufotografuoti, įamžinti kaip šio miesto istorijos. Tikra dovana, kad anais laikais tarp kaimynų visuomet pasitaikydavo ir kelios lenkų, žydų, totorių, žinoma, ir rusų šeimos. Oficialiojo internacionalizmo idėjomis neužsikrėčiau, bet nejučia formavosi Vilniaus būdo, tradicijų pajutimas, mokiausi nesibaidyti tų, kurie yra kitokie ir kuriems šis miestas taip pat priklauso.

Ilgainiui, žinoma, atsirado Vilniaus bažnyčios, negalėjai jų nepastebėti gyvendamas už kampo. Tos kelios, kurios tuomet veikė, nebuvo tokios įdomios ir masinančios kaip neveikiančios, rodos, niekieno, nevarstomomis durimis, amžinai tamsiais išdaužytais langais, lyg kažin kuo prasikaltusios šiam miestui, nubaustos. Paauglių nesulaiko jokios spynos ar grotos, taigi labai nesunkiai surengdavome ekskursijas ir į Šv. Jono, ir į Visų Šventųjų bažnyčias, į Bernardinus. Nors ir apiplėštas, išniekintas, ten buvo pasaulis, kuris viliojo ir blausiai švietė, kuris buvo lyg paslėpta alternatyva pionieriškai vaikystei.

Dėl tos alternatyvos, vis augusios ir išaugusios, paskui reikėjo skirtis su šiuo miestu. Su ta pačia Šv. Jono bažnyčia, tuomet Mokslo muziejumi, kur jau iš meilės tai vietai nuėjau dirbti sargu ir naktimis melsdavausi, kad Dievas sugrįžtų į savo namus. Prisimenu, kaip vėliau nesyk iki smulkmenų mėgindavau suplanuoti būsimą susitikimą su Vilniumi, kuria gatve eisiu, kur stabtelėsiu, į ką pažiūrėsiu. Aišku, viskas išėjo kitaip, bet miestas ir jame likę brangūs žmonės ištikimai laukė. Dar po kelerių metų ir Mokslo muziejus vėl tapo bažnyčia. Tai jau kita istorija.

Kas Tau Vilniuje gražiausia?

Kad nė nežinau, ką dabar išskyrus. Apie bažnyčias jau sakiau, jos ypatinga šio miesto dalis, tiek jo kūno, tiek dvasios. Jos kiekviename žingsnyje tave pasitinka, sveikina, pašnekina ar priverčia nutilti. Nuo Išganytojo kalvos, dunksančios tau po kojom, jos vienokios, lyg nuolat budintys miesto sargybiniai, o kai esi šalia, pamatai jų švelnumą, moteriškumą. Ačiū Dievui, kad teko gyventi tuo metu, kai Vilniaus bažnyčios ne uždaromos ir griaunamos, bet prikeliamos iš tamsos ir griuvėsių. Bernardinų atgimimas buvo didis stebuklas. Arba kaip jautriai ir rūpestingai vargdienių seserų vienuolija dabar atstatinėja Bonifratrų ansamblį, ten vėl gydomi žmonių gyvenimai. Vis laukiu, kada sugrįš miestui Augustijonai, Misijonieriai, Vizitietės. Jei būtų mano valia, atstatyčiau ir tas bažnyčias, kurios išnyko, buvo nugriautos, bent Šv. Juozapo, Jėzaus Širdies. Būtinai ir Didžiąją sinagogą. Kad nors koks ženklas toj vietoj atsirastų. Tai miesto istorija, kuri galėtų daug papasakoti. Na ir tiesos apie Vilnių atkūrimas. Kada nors tikrai atsiras daugiau entuziazmo ir daugiau lėšų tokiems darbams. Turėtų ateiti verslininkų, pasiturinčių miestiečių karta, kuriai rūpėtų ne tik išnaudoti sostinės galimybes, bet ir saugoti jį, puošti, jausti jam dėkingumą.

Ne vien bažnyčios Vilniuje vertos, kad nuščiūtum iš nuostabos. Kaune, pirklių mieste, lyg liniuotę pridėjus visos gatvės nubrėžtos. Griežtai ir tvarkingai. O čia jos vinguriuoja, sukasi, neria į siaurutį plyšį tarp namų. Šitiek laisvės ir polėkio. Arba Vilniaus kiemai, jeigu dar nesubjauroti stiklinių stogų, tarpuvartės, kai kur dar išlikusios medinės galerijos. Mėgstu dairytis po kojom į Vilniaus grindinį iš apvalių lauko akmenų, juos prieš karą lenkiškai vadindavo kocie glówki, kačių galvelėmis, tokie švelnūs, daugybės vaikščiotojų nugludinti. Šen bei ten pamatai seną kanalizacijos šulinio dangtį. Deja, tų grindinių mieste sparčiai mažėja, ko neužliejo asfaltu tarybų valdžia, dabartiniai šeimininkai pribaigia. Bet galima žiūrėti aukštyn, į stogų viršūnes, į Vilniaus debesis, bene Bulhakas sakė, kad jie čia barokiniai kaip ir bažnyčių bokštai.

Gal tai vis išorė. Turbūt tik išorė. Bet ji kažin kaip nuveda gilyn.

O kas labiausiai erzina?

Na, nieko negirdėto nepasakysiu. Erzina miesto valdžios nejautrumas, gal ir kvailumas, kai reikia spręsti Vilniaus istorinio, kultūrinio paveldo klausimus. Neįsivaizduoju, kaip Senamiestyje, prie pat Katedros, galėjo atsirasti tokia baidyklė kaip  „Klaipėdos“ viešbutis. Šiurpu nuo vitrinų per visą sieną gotikiniuose pastatuose Pilies ir Didžiojoj gatvėj. Arba ta nesibaigianti kičo alėja priešais „prancūzparkį“. Senamiestį tiesiog dusina baisus automobilių srautas, jie įžūliai ropščiasi ant šaligatvių, okupuoja kiemus, jiems nevaržomai leidžiama visur karaliauti. Pamėgink kokioj Krokuvoj pasivažinėti laisvai po senamiestį. Nežavi manęs ir vadinamieji Valdovų rūmai, lyg buldozeris grėsmingai įsirėmę į Katedros pastatą. Be visų kitų abejotinų šio sumanymo pusių, akivaizdu, kad randasi pavyzdys, kaip galima pateisinti bet kokią intervenciją net pačioj miesto širdy.

Žinoma, ne viskas leidžiasi reguliuojama draudimais ir leidimais. Statyboms ir remontams Vilniuje, bent senamiestyje, turėtų diriguoti tie, kurie puikiai išmano miesto istoriją, tradicijas, kurie jaučia jo dvasią, kuriems čia brangi kiekviena plyta ir akmuo. O dabar dažniausiai tai daro prašalaičiai, be jokių vilnietiškų šaknų, o kartais tiesiog vertelgos. Todėl tiek daug beskonybės ir šiurkštaus savanaudiškumo.

Koks tas tikrasis vilnietis? Kuriems vilniečiams – dideliems ir mažiems žmonėms, dar tebemindžiojantiems šio miesto grindinį ar jau regintiems jį iš aukštybių – tu suteiktum Vilniaus garbės miestiečio vardą?

Nebūtina gimti, užaugti Vilniuje, kad suprastum ir pamiltum šį miestą, kad susirištum su jo praeitimi ir dabartimi, tikrai taptum jo žmogumi. Tarp iškiliųjų XX amžiaus Vilniaus mylėtojų ir garsintojų – ne vienas iš kitur čia atkakęs ir pasilikęs žmogus. Ir jau visai nedaug lietuvių gali pasigirti esą trečios ar ketvirtos kartos vilniečiai. Po karo mano tėvai čia veržėsi studijuoti, virpančiom širdim, kaip į didžios svajonės ir pažado miestą. Viskas sekėsi labai sunkiai, todėl buvo brangu. Pokario studentai matė daugybę miesto žaizdų. Matė vokiečių belaisvius, varomus į darbus. Patys studentai buvo varomi valyti Vilniaus griuvėsių. Vargani bendrabučiai, maistas pagal korteles, romantiškos meilės istorijos. Universiteto aura. Tokios patirtys išugdė stiprius jausmus šiam miestui.

Ir dabar iš provincijos čia atplūsta tūkstančiai būsimų studentų. Ir jiems tai yra svajonių, dar nebūtų galimybių ir patirčių miestas. Kai kurie trokšta ir ieško gilesnio ryšio su Vilniumi. Kiti tik šiaip apsistoja, sukasi tarp pramogų, gastroliuoja po prekybos centrus, keikiasi rusiškai aukštaičių ar žemaičių tarme. Aišku, kvaila būtų reikalauti, kad Vilnius pavirstų tik kažkokiu tariamai tikrų vilniečių rezervatu. Kiekvienas čia gyvenantis turi teisę nemėgti šio miesto ar būti jam abejingas. Man tik gaila, kad prarandama proga praplėsti, praturtinti savo sielą. Šis miestas tikrai turi magiškos galios, ne veltui kelios tautos jo niekaip negalėjo pasidalinti.

O skirstyti garbės vardus visada yra labai keblu. Jeigu kas dar neturi savo mylimų vilniečių sąrašo, galima pasiskaityti prieš kelis metus išleistą Tomo Venclovos „Vilniaus vardų“ žinyną. Mano garbės vilniečių sąraše daug vardų, pradedant gimtąja pastoge, anuo Lenino prospektu ir Garelio gatve. Vilniaus pažinimo ir meilės pamokas patyliukais daugiau kaip dešimtmetį dėstė architektė Zita Vanagaitė. Žinau, kad sovietmečiu Vilnius nebūtų išlikęs Vilniumi, jeigu ne Vladas Drėma, Sigitas Lasavickas, Aldona Liobytė, Rapolas Mackonis, Vincas Žilėnas, daugelis kitų. Tai didelių nuopelnų vilniečiai. Bet ir mažieji, nepastebimieji turi savo šventas vietas Vilniaus panteone. Vis pagalvoju apie tokią beveik užmirštą Šv. Zitos tarnaičių draugiją, kitados kukliai veikusią prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Vieną paskutiniųjų zitiečių palaidojau Rasų kapinėse. Buvo čia atklydusi Pirmojo pasaulinio karo metais iš bado apimtų Adutiškio apylinkių. Tikra šventoji, kurią net iš Lukiškių enkavedistai paleido. O kai klausiau, koks jai buvo šis didžių jos vargų miestas, ji sakė: „Gražus tas Vilnius. Meilus“. Kaipgi jos nepriskirtum garbės vilniečiams?

Miestas – puikybės kupino žmogaus rankų kūrinys, gėrybių ir linksmybės pritvindyto Edeno surogatas, gamtos – Sutvėrėjo grožio, išminties ir darnos atspindžio – antipodas ar Dievo namai, Jo tautos prieglobstis, Jo pergalės ženklas? Senajame Testamente miestas vienur metaforiškai įvardijamas kaip Dievo sužadėtinė, kitur, žiūrėk, jį ištinka Jo dešinė, o Naujajame Testamente Jėzus verkia dėl Jeruzalės… 

Senajame Testamente tikrai aptinki žinią apie miesto nuodėmę ar bent dviprasmybę. Babelis, arba Babilonas, Ninevė, Sodoma ir Gomora. Daug kur Biblijoje miestas asocijuojasi su pagonių pasauliu, su agresyviu, sutelktu blogiu, su puikybės padiktuotu žmogaus ar tautos troškimu savo kūryba pranokti Dievą. Kai kurie pranašai pliekė net Jeruzalę kaip nuodėmių irštvą. Jeremijas visa širdimi myli sostinę, bet čia pat skelbia jai pražūtį. Pats Dievas savo miestui tai paguodos žodžius kužda, tai leidžia sugriūti. Tie santykiai sudėtingi, čia ne šiaip kokia „meduolio ir bizūno“ pedagogika, bet tikros, aistringos, pavydžios meilės apreiškimas. Biblijoje atsiranda ir Augustino vėliau išplėtota dviejų miestų teorija – žemiškojo, pilno puikybės, ir dangiškojo, kuriame apsigyvena nuolanki ir ištikima tauta. Vis tiek įdomu, kad apokaliptiniai tekstai apie Dievo kuriamą ateitį kalba kaip apie naująją Jeruzalę, taigi miestą, o ne Edeno sodą ar lietuvišką kaimą. Ir jau visai kitokie negu Senajame Testamente yra apaštalo Pauliaus lankyti bei evangelizuoti miestai – Damaskas, Antiochija, Filipai, Korintas, Tesalonikai. Jie tampa Gerosios Naujienos placdarmu. Štai apie Korintą kartais sakoma, jog tai buvęs Niujorkas, Paryžius ir Monte Karlas kartu sudėjus, o Paulius prieš atvykdamas ten girdi regėjime Viešpaties žodžius: „Nebijok! Daugelis tame mieste yra manieji“.

Turbūt jau tada pastebėta, kad miestietiška gyvenimo sankloda teikia didesnes galimybes burti Dievo tautą. Puoselėti tarpusavio santykius, kurie pagrįsti ne „kūnu ir krauju“, ne giminės ar klano ryšiais, bet dvasia, Kristuje atsiradusiu nauju ryšiu. Miesto žmogus visose plotmėse pašauktas laisvei ir pasirinkimui. Draugystė – miesto dovana. Didžiosios draugystės istorijos, tiek gyvenime, tiek literatūroje, būtinai mezgasi miesto ar miestelio fone.

Tačiau miesto dviprasmybė ir toliau išlieka. Kad dabar šlovinu Vilnių, tai nereiškia, jog čia rojaus vieta. Nesu čia matęs daug pragaro paveikslų, bet aišku, kad visai šalia, pastebėtas ar nepastebėtas, yra ir nuodėmės Vilnius, tas lyg Biblijoje nežabotos žmogiškos puikybės, kvailumo, įvairiopos pagonybės miestas. Galima būtų klausti, ko čia daugiau, kas nusveria – Babelis ar Jeruzalė, tačiau man kiti dalykai atrodo svarbesni. Vien per praėjusį šimtmetį Vilniuje įvykdyta aibė nusikaltimų, pasėta daug neapykantos, priešiškumo, melo. Ištisa vilniečių bendruomenė atiduota mirčiai. Vardan Vilniaus dvi tautos pešėsi ir be gailesčio kenkė viena kitai. Kada žengi šio miesto grindiniu, ne tik palaima užplūsta. Ir dalis gėdos, dalis kaltės taip pat. Tie, kurie myli šį miestą, neišvengiamai suvokia savo pareigą ir atgailauti už jį. Kaip nors prisidėti prie jo kalčių atpirkimo, gydyti jo senas ir naujas žaizdas. Galbūt tai galėtų priminti Jėzaus ašaras prie Jeruzalės mūrų. Man ir kasdienės Mišios įgyja tą kryptį. Skelbti Kristaus malonės atsvarą mirties ir nuodėmės tikrovei šiame mieste. Kai vasaros rytmečiais susirenkame švęsti liturgijos Kristaus laiptų koplyčioje ir kai pabudęs Vilnius būna čia pat už durų, su ūžiančiais automobiliais, su bažnyčią aplenkiančiais vilniečiais, nuolat pagalvoju, kad mes prie altoriaus esame ir už juos, kad dangui prabilus galbūt panašiai kaip Paulius išgirstume, jog šis miestas tebepriklauso Viešpačiui. Todėl vertas maldos, rūpesčio, meilės pastangų.

Kodėl, kaip, Tavo nuomone, gimsta meilė miestui, tai malonės erdvei ir „nuodėmių kloakai“, širdį nuveriančios architektūros bažnyčių ir naujųjų stiklinių Babelio bokštų deriniui, bičiulystės ir susvetimėjimo buveinei?

Turėčiau klausti, o kaip gimsta Dievo meilė nupuolusiai žmonijai, mums kiekvienam, nuodėmės kūdikiams? Bet kas dabar išnarplios tą meilės anatomiją. Ar ji įmanoma, ar reali, atsakykime patys sau. Jei reikia padrąsinimo, turime ne vieną pavyzdį, kaip buvo sudėti gražiausios, ištikimiausios meilės posmai šiam miestui, tave pražudžiusiam ar ištrėmusiam. Kitąsyk ir mylima, ir nekenčiama sykiu.

Nežinau, ar galėčiau pamilti stiklinį, komercinį, meninės ir kitokios banalybės kupiną Vilnių. Guodžiu save, kad jis išsilaikys trumpiau negu bažnyčių bokštai ir kad jam, kaip ir Babeliui, jau seniai yra paskelbtas nuosprendis. Kita vertus, ir ten, už tų stiklų, gyvena ar dirba žmonės, vilniečiai, ten kažkaip mezgasi jų santykis, ir nebūtinai paviršutiniškas, su šiuo miestu, jie irgi tampa jo dalimi. Bepigu kasdien mėgautis senamiesčio grožybėmis ir suokti apie nemirtingą Vilniaus dvasią. Galbūt kaip tik ten, betoninėse naujųjų rajonų džiunglėse, šiandien glūdi anas dingęs kiemų ir tarpuvarčių Vilnius. Fotografas Algimantas Kunčius sykį yra metęs mintį, kai nostalgiškai klausiau, kur pasidėjo nuostabiose jo nuotraukose pagauti ano Vilniaus ir jo gyventojų paveikslai. Gal miesto dvasiai užčiuopti kaip tik reikėtų įsikurti Karoliniškėse, užuot įsikabinus senamiesčio, kur, beje, irgi per akis banalybių ir pižoniškumo, dar baisesnio susvetimėjimo. Ir taip pagalvoju. Gyvenau Šeškinėje. Atrodė, kad už bausmę. Bet ir iš ten širdy pasiliko dalykų, kurie dabar neatskiriami nuo Vilniaus stebuklo. Labai gerbiu žmones, kai jie pro savo miegamojo langą nematydami Katedros ar Gedimino pilies, sako, kad Vilnius jiems gražus ir mielas.

Ir dar. Jokio miesto niekada nepamilsi sėdėdamas automobilyje. Automobilis užmuša gyvą ryšį su miestu, iškraipo tikrąjį miesto laiką. Viešasis transportas – kitas dalykas, ten keičiasi veidai, gali juos stebėti ir spėlioti, kas jie ir kuo gyvena, klausytis pokalbių nuotrupų, ten kažkokia bendrystė, solidarumas, o ir miesto vaizdai bėga kitaip negu pro džipo langą. Bet užvis geriausia leistis pėsčiomis į kelionę po miestą. Jaunystėje buvau kitų išmokytas apeiti „didįjį“ ir „mažąjį“ ratą po Vilniaus senamiestį. Kiek visko pamatyta ir išgyventa per tuos pasivaikščiojimus. O jeigu dar būni ką nors pasiskaitęs ar nugirdęs apie tą gatvę ar pastatą, jeigu smalsu, jeigu pasitelki vaizduotę, išeina gyviausios meilės miestui pamokymai. Kažkada perskaičiau Stanislovo Moravskio prisiminimuose apie XIX a. pradžios Vilnių, kaip jam, jaunam studentui, skubančiam Šv. Jono gatve į paskaitas Universitete, kažkokia panelė pro langą metė rožės žiedą ant skrybėlės. Ir mano kasdienis maršrutas į „Mažąją studiją“ ten pat driekiasi. Rožių, tiesa, niekas daugiau nebemėto, tačiau kiekvieną sykį ten mintyse šypteliu, rodos, kad pats savo akimis būtum viską matęs. O kitoj Vilniaus vietoj persmelkia skausmas ar kaltė. Taip gyveni kartu su miestu, ir jis gyvena tavyje.

Anądien ekskursijų vadovai sakė, kad atsiranda vis daugiau vilniečių, norinčių pasivaikščioti po savo miestą ir jį geriau pažinti. Nuolat matau mamas ir močiutes, besivedžiojančias vaikelius Vilnios pakrantėmis Bernardinų sode. Tai geri papročiai, žadantys naujas įsimylėjimo galimybes.

Vilnius turi istorinę, kultūrinę reikšmę, o pastaruoju metu ryškėja ir dvasinis Vilniaus vaidmuo dangaus karalystės žemėlapyje – būti Gailestingumo miestu. Kodėl būtent Vilniuje galėjo ištrykšti Dievo gailestingumas? Kaip tokį unikalų Vilniaus pašaukimą galėtų skleisti jo žmonės? 

Kai dabar visur kartojama, kad Vilnius – Gailestingumo miestas, kitąsyk truputį neramu. Sau prisiskirti skambūs epitetai būna pavojingi, dažnai vedantys į pasipūtimą ir tuštybę. Iš dangaus tas pavadinimas nenusileido. Žinoma, yra gražu ir brangu, kad Vilnius pasklido po viso pasaulio bažnyčias tais dviem atvaizdais – Aušros vartų Gailestingumo Motinos ir Gailestingojo Jėzaus iš seselės Faustinos vizijų. Tačiau ne mūsų tai nuopelnas, ne dėl to pasklido, kad mes kaip nors išskirtinai spindėjom gailestingumu ar platinom po pasaulį tuos du kultus. Kiti, svetimtaučiai ir svetimšaliai tai padarė, ir tai nuostabu. Taip, galima dabar suvokti, prisiimti savo miesto misiją skelbti ir vykdyti dieviškąjį gailestingumą, tačiau tada laukia ne kokie fejerverkai, bet sunkus darbas, sutelktos pastangos, maldoje ir nuolankume gimę žodžiai bei sprendimai. Gal visko ir nežinau, nepastebiu, kas vyksta Vilniuje po Gailestingumo miesto vėliava. Kaip ir kitose bažnytinio ar nebažnytinio gyvenimo srityse norėtųsi mažiau deklaracijų, o daugiau reikšmingų judesių. Pagaliau tai irgi procesas, galbūt netrukus ims rodytis ženklų, kad ne tuščiai tą vardą iškėlėme.

Kaip Marijos žeme yra tituluojama ne viena šalis, taip ir Gailestingumo miestu galėtume pavadinti ne tik Vilnių. Bet jeigu jau ieškome savo unikalaus pašaukimo, reikėtų iš naujo perskaityti šio miesto, gal ir visos Lietuvos istoriją. Mes juk įpratę savo praeitį matuoti pergalėmis, turtais, kartais kančiomis, savo amžinu teisumu ir amžina priešų klasta. O ką kalbėtų mūsų istorija, perskaityta gailestingumo žvilgsniu? Ties kuriais įvykiais, ties kuriais žmonėmis apsistotume? Viskas būtų labai nauja ir netikėta. Manau, rastųsi galingas akstinas dvasiniam sujudimui. Suprastume, ko taip prašo ir laukia žemyn nuleistos Gailestingumo Motinos akys.

Kai kas patyliukais jau seniai yra viską perskaitęs ir supratęs. Kiekvieną rytą pakeliui į Bernardinus matau, kaip neišnyksta gėlės prie kuklaus paminkliuko Mečislovui Dordzikui, vaikinui iš amatų mokyklos, kuris 1931-ųjų pavasarį čia netoliese nuskendo per Vilnios potvynį mėgindamas išgelbėti keturmetį žydų berniuką. Tos gėlės ten amžinos, dažniausiai labai paprastos, kaimiškos, ne valdiškos puokštės. Kaip ir amžina puokštelė po Nukryžiuotojo kojomis ant Šv. Onos bažnyčios varpinės sienos. Vilniuje tikrai yra tų, kurie girdi, ką šis miestas byloja.

Turi sukaupęs antikvarinių atvirukų kolekciją su Vilniaus vaizdais. Kodėl juos renki? Kurie Tau brangiausi?

Aistra atvirukams ir apskritai senajai Vilniaus ikonografijai, taip pat Vilniaus albumams, vadovams po miestą, atsirado kartu su visais kitais vilnietiškais užsidegimais. Iš pradžių maniau, kad rinksiu tik Bernardinų bažnyčios vaizdus, bet negi gali sustoti, kai pamatai, pačiupinėji tuos nuostabius paveikslėlius. Dėliodamas, apžiūrinėdamas juos tarsi vaikštai po miestą–pasaką ar miestą–sapną, gauni iš jo žinią, pasveikinimą, atpažįsti jį ir neatpažįsti, nes štai tas namas jau kažin kada nugriautas, o ši gatvelė irgi pradingusi, nebėra ir moterėlių, parpuolusių ties Aušros vartais. Labai stipriai veikia ir įrašai ant atvirukų, paskubom išvingiuoti linkėjimai, adresai, faktas, jog kažkas tą popieriaus gabalėlį saugojo šimtą ar septyniasdešimt metų, ir jis dabar grįžta į savo miestą kaip senas jo draugas.

Kurie atvirukai brangiausi? Nežinau, daug jų labai gražių ir įdomių. Kiti ir kainuoja nemažai, nes retenybės, o atvirukų kolekcionavimas dabar madingas, yra paklausa, kainos keliamos. Svajoju, kad atsiras kada Vilniaus miesto muziejus, kuriam bus galima tą rinkinį ir visą kitą vilnietišką medžiagą perduoti. Keletą parinktų šio miesto vaizdelių noriu pateikti ir „Bernardinų“ skaitytojams. Kartu su linkėjimais, kad būtų gera gyventi Vilniuje.

Susirašinėjo Dalia Zaleskienė

Reklama

Eglė Špokaitė. „Būti žmogumi – žymiai svarbiau nei būti balerina“

Pokalbis su primadona Egle Špokaite – nepaprastai paprastu ir visapusiškai gražiu žmogumi.

Zenekos nuotrauka

Norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių – kur, kokioje šeimoje užaugote? Kokią save prisimenate vaikystėje?

Gimiau dviejų inžinierių šeimoje, esu antras vaikas, turiu porą metų vyresnę seserį. Tėtis kilęs iš Varnių, mama iš – Seirijų, jie mokėsi Kaune, o paskui atvažiavo gyventi į Vilnių. Iš pažiūros – pati normaliausia dviejų inžinierių šeima. Tėtis visą laiką norėjo dainuoti ir, man atrodo, tuo metu sprendėsi klausimas, ar jis keis profesiją. Nepakeitė dėl įvairių priežasčių. O mama studentaudama buvo šokėja, ir manau, kad, kai aš atsiradau, tas laikas dar buvo labai gyvas. Štai tokioje šokančių ir dainuojančių inžinierių šeimoje aš gimiau. Visą vaikystę praleidau Vilniuje ir Dzūkijoje. Laikau save vilniete ir dzūke.

Gyvenome mes sunkiai, pradžioje dvi didelės šeimos glaudėmės viename bute, Žirmūnuose, turėjome savo kambarėlį, taip laukėme išsvajoto buto ir galiausiai tėvai persikraustė į Viršuliškes. O aš tada pradėjau eiti į pirmą klasę ir lankyti Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Mane tas persikraustymas paskatino susimąstyti apie gyvenimą Senamiestyje ir naujuosiuose rajonuose: apie skirtingą bendravimą ir net gyvenimo būdą. Nesakau, kad gyventi naujuose rajonuose yra blogai, ne visi ten gyvenantys turi galimybę ar net noro iš ten kraustytis, tačiau vienintelė mano vaikiška svajonė kažką materialaus pasiekti gyvenime buvo dirbti ką nors tokio, kad galėčiau persikraustyti į Senamiestį

Galima perteikti žymiai daugiau nei jausmus. Pasaulėjautą, kažkokius filosofinius dalykus, ilgalaikę būseną, apie kurią gal žodžiais turėtum kalbėti visą gyvenimą, o pasakai keletu judesių.

Ar šeima palaikė Jūsų troškimą tapti balerina?

Tėvai nenorėjo, kad tapčiau balerina. Jie svajojo, kad įgyčiau rimtą profesiją. Mokiausi neblogai, galvą turėjau ant pečių, ir jiems atrodė, kad turiu galimybių gyventi lengviau… O baleto artisto profesija nėra lengva. Todėl reikėjo juos įtikinėti. Man atrodo, jie ir dabar to nepripažino. Mano tėvai – labai skirtingi žmonės. Tėtis gal ir priima tai, ką pasirinkau, nes pats norėjo ir galėjo dainuoti, bet dirbo įvairiausius kitus darbus, o aš galbūt įgyvendinau jo neįgyvendintas svajones. Mama – pragmatiškas žmogus, jai iki šiol turbūt atrodo, kad pasirinkau per daug sunkų kelią. Ji iš arti matė, kiek man tai kainavo, ir mato, jog dabar reikia keisti profesiją, nors ji žino, kad aš susitvarkysiu.

Kas tada Jūsų pašaukimą patvirtino?

Turbūt niekas niekada to pašaukimo ir nepatvirtina. Manau, net jei visas pasaulis sako, kad gerai pasirinkai, tu vis tiek turbūt nesi toks užtikrintas. Nors aš ir neabejoju savo pašaukimu.

Labai skiriatės iš kitų balerinų. Viską po kruopelytę susirinkai pati, ar esi dėkinga lietuviškai baleto mokyklai?

Manau, kad esu pati tikriausia, su visais pliusais ir minusais, lietuviško baleto atstovė. Nors dabar ta mokyklai smarkiai keičiasi. Dabar ji gal šiek tiek techniškesnė, ir joje atsirado daugiau stilių eklektikos, įvairių mokyklų samplaikos. Kai aš mokiausi, buvo justi stipresnė rusų mokyklos, būtent Sankt Peterburgo atšakos, artimos europinei mokyklai, įtaka. Tokia mokykla lėmė ryškesnį asmenybių atsiskleidimą nei įprastoje rusų mokykloje. Mūsų šalis maža, todėl kaip tas trečias vaikas šeimoje turi kažkuo išsiskirti, kad tave pamatytų. Mes neturime tiek daug gerų mokytojų ir nėra galimybės iš didelio skaičiaus vaikų išsirinkti pačių gabiausių, be to, dėl mažos konkurencijos nekyla bendras mokyklos lygis.

Dainiaus Mačikėno nuotrauka

Dabar jau turbūt yra atėjęs metas daryti apibendrinimus – kas šokant svarbiausia? Puikių duomenų ir technikos tikrai neužtenka, kad žiūrovą net šiurpas nukrėstų nuo grožio. Kodėl viena balerina pravirkdo žiūrovus, o kita – ne?

Niekas tiksliai negali pasakyti. Kažkas joje yra, ir niekas iki šiol to nemoka įvardyti. Vienas iš labai svarbių ir paprastų dalykų, kurį galima lengvai įvardyti, yra muzikalumas. Šokant tai taip svarbu. Kartais sceninis dvasingumas painiojamas su muzikalumu. Tai, ką išgirsti muzikoje, perteiki per save, turiu omenyje ne vien ritmikos pojūtį, o pačios muzikos jausmą ir girdėjimą.

Ar tam, jog balerina gerai sušoktų savo vaidmenį, ji turi gerai pažinti gyvenimą, tapti asmenybe?

Nors yra labai daug siužetinių baletų, filosofijų, kurias reikėtų nagrinėti, man tai nėra labai įdomu – nei Stanislavskio sistema, nei kažkokių situacijų iliustracija – bet, antra vertus, gyvenimo patirtis duoda tai, kad brandus žmogus galbūt per save kitaip perteikia ne mintis, bet pačius pojūčius, atsiranda jausmas. Svarbu sceniškumas, teatrališkumas, ir, kaip gyvenime žmogus žino, ką kur pasakyti, taip ir scenoje – teatro gyvenime. Metai ir branda tai duoda. Bet nemanau, jog reikia gyvenimiško patyrimo, kad sušoktum Aną Kareniną. Aš tikiu, jog gali atsirasti labai jauna mergaitė, visiškai nepatyrusi tokių situacijų, tačiau puikiai jas galinti sušokti iš Dievo duoto pojūčio, intuicijos, atkurti tai daug teisingiau nei iš patirties.

Vienas iš svarbių dalykų – suprasti, kad profesija yra tik maža maža gyvenimo dalis ir tikrai ne pati svarbiausia.

Pavyzdžiui, kai kurių man labai gerai žinomų klasikinės muzikos kūrinių tam tikros vietos atitinka kažkokius vidinius pojūčius, žodžius, kuriuos nori sušokti, jausmus, kuriuos gali perteikti. Ne emocijas, nes tai sudėtinga, galima labai suklysti ir apsirikti, bet potyrį. Nes šokis neturi būti taip tiesiogiai suprantamas, kaip žmonės kartais įsivaizduoja: pavyzdžiui, jeigu man skauda, tai liejasi ašaros… Tai aštuonioliktas–devynioliktas amžius, pernelyg tiesmuka. O šiuolaikinio baleto perdavimo principas yra šiek tiek kitoks, nes kūnu tu nebūtinai gali perteikti vien tik jausmus. Galima perteikti gerokai daugiau nei jausmus. Pasaulėjautą, tam tikrus filosofinius dalykus, ilgalaikę būseną, apie kurią gal žodžiais turėtum kalbėti visą gyvenimą, o pasakai keletu judesių.

Kaip kovojate su „šalutiniais reiškiniais“ – įtampa ir kartkartėmis neišvengiamai užklumpančia kūrybine sausra?

Kuo daugiau šoku, tuo daugiau įsitempiu. Aš labai jaudinuosi. Kovoti su scenine įtampa yra milijonai būdų, atrandu vis naujų, senus atidedu. Labiausiai tą įtampą suvaldyti turbūt padeda susikaupimas. Turi žinoti, kad tą įtampą valdai, nes, jeigu nebevaldai, tampa baisu, apima panika.

Kovojant su štiliu darbe turbūt reikia ieškoti, už ko užsikabinti. Vienas iš svarbių dalykų – suprasti, kad profesija yra tik maža maža gyvenimo dalis ir tikrai ne pati svarbiausia. Nors iš šono gali pasirodyti, kad darbas yra labai didelė ir labai svarbi mano gyvenimo dalis, bet, patikėkite, taip nėra.

Michailo Raškovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

O kas Jums yra svarbiau?

Būti žmogumi – žymiai svarbiau, nei būti balerina.

Ar esate patenkinta tekusiais paskutiniais vaidmenimis?

Neformuoju repertuaro, todėl nesiimu kritikuoti, galbūt paskutinius dešimt metų būčiau rinkusis kitus spektaklius, bet nuo baleto artisto tai nepriklauso, bent nuo manęs niekada nepriklausė. Net jei ir pati rinkčiausi, ne visada tai būtų teisinga, nes žmogus gali ir klysti, todėl kad tu nežinai, ką gali padaryti. Dažnai jeigu tau netikėtai pasiūlo tai, ką tu neįsivaizduoji galintis padaryti, ir tu padarai, tai būna labai įdomu.

Vienu metu teatre, kai visai neturėjau naujų vaidmenų, jau buvo labai sunku. O iš paskutinių darbų man labai įstrigo pažintis su jaunu kūrėju Kirilu Simonovu: „Kopelija“, „Dezdemona“ bei „Romeo ir Džiuljeta“, kurį šokome jo teatre Petrozovodske, jo trupėje, ir festivalyje Suomijoje – išskirčiau šiuos tris darbus, kurie vienas po kito ėjo beveik kasmet. Kai atrodė, kad jau viskas, kad jau nieko dėl savo metų nebeturėčiau tikėtis, tarsi prasidėjo antras kvėpavimas.

Visų pirma Kirilas labai kultūringas žmogus, šiuolaikiškai mąstantis rusas iš Karelijos, o tai keista, nes aš visą laiką daugiau žvalgiausi į Vakarų pusę, man artimesni būtų to pasaulio šokio žmonės. Bet, matyt, taip yra dėl to, kad abu esame iš Pabaltijo (Karelija yra netoli Sankt Peterburgo), esu baigusi Sankt Peterburgo mokyklą, o jis yra tikras klasikinės Sankt Peterburgo mokyklos atstovas… K. Simonovas yra nemažai dirbęs Vakaruose, jaunatviško požiūrio – neturi to rusiško konservatyvumo, kad mes – patys geriausi ir mums nieko nereikia, jis yra atviras vakarietiškam baleto stiliui, taip pat tai labai įdomus žmogus, mes su juo labai daug bendravome per tuos metus ir apie profesinius dalykus, ir ne tik. Jis man yra daug padėjęs. Geras draugas ir bendramintis menininkas, galima būtų daug įdomių darbų kartu nuveikti.

„Kopelijos“ premjera – labai įdomi, sudėtingas darbas. Tai klasikinis baletas, pastatytas šiuolaikiškai, moderniai, tik muzika likusi klasikinė. „Kopelija“ – pirmasis Lietuvoje pastatytas baletas, turintis savo statymo tradicijų. Būdamas menininkas, jis norėjo statyti šį spektaklį labai moderniai, nors, be jokios abejonės, jis gali statyti ir grynai klasikinio stiliaus baletus, tačiau jis pasirinko tarpinį variantą, kad būtų ir pagerbtos tradicijos, bet kartu, kad tai būtų labai šiuolaikiškas baletas. Nauji baletų pastatymai yra prabanga, todėl originalūs baletai statomi retai, dažniausiai nusiperkami ir pakartotinai rodomi jau esantys pastatymai. Todėl artistai retai dirba su pačiu kūrėju, daugiau su jo asistentais, tiesiog techniškai viskas išmokstama, ir tiek, kūrybinis darbas nelabai vyksta. O kai yra originalus pastatymas, kūrėjais tampa visi, atlikėjai – iš dalies taip pat, ir tai artistui yra labai įdomu bei labai retas dalykas. Šito originalaus pastatymo daugiau niekas neturi, jis buvo kurtas specialiai mūsų artistams.

Michailo Raškovskio nuotrauka iš LNOBT archyvo

Ar dar šoksite kitą sezoną?

Nežinau, atrodo, šoksiu. Bijau ką nors pasakyti. Gyvenime atėjo toks laikotarpis, kai staiga nebegali eiti pagal kažkokį planą, reikia kažkiek laiko gyventi gana stichiškai, ir paskui vėl pradėti kažką planuoti. Dabar gyvenu be planų.

Kas palaiko Jus dabar?

Labai sunkus klausimas. Gal pati didžiausia parama yra mano mokykla. Ji suteikia daug šiltų žmogiškų jausmų, nes tai yra maži vaikai, šimtai mažų vaikų. Be to, mokykla į mano gyvenimą įneša dar ir tam tikros tvarkos.

Ką įrašyti į tų vaikų tabula rasa Jums atrodo svarbiausia?

Visų pirma – meilę šokiui. Galiausiai prieiname prie esminio pokalbio, kad baletas – tai labai disciplinuotas ir sunkus darbas, jiems kol kas dar tik darbelis, kur reikia būti labai susikaupus, dėmesingam, ir tai nėra vien tiktai džiugus malonumas, bent jau klasikinis baletas. Mokomės šokio džiaugsmo per didelį susikaupimą. Mokyklą lanko 260 mergaičių (berniukai tik du) nuo ketverių iki maždaug penkiolikos metų amžiaus, dar yra atskira suaugusių moterų grupė. Vasarą ruošiamės važiuoti į stovyklą, kur būsime vienos, be tėvų, tik patys mažiausi su tėveliais. Galų gale mes būsime kartu, nes man vienas iš smagiausių dalykų per jungtines spektaklių repeticijas tas, kad sueina įvairaus amžiaus mergaitės, ir tu matai, kaip mažytėms įdomu bendrauti su vyresnėmis, arba kaip vyresnės padeda mažytėms, arba kaip vidutinio amžiaus mergaitės gali parodyti didelėms, kaip reikia šokti, nes jos daro tai geriau (juokiasi).

Mūsų mokykla savo atmosfera pritraukia daug gabių vaikų ir mokytojų. Kol kas nevadinu to pedagogine veikla. Ta mokykla yra prie mano charakterio pritampantis džiaugsmingas dalykas, turiu noro organizuoti, vadovauti ir būti didelėje smagioje kompanijoje. Nors šiemet turėjau ir vieną rimtą penkių skirtingo amžiaus mergaičių klasę, jaučiausi atsakinga už jas kaip mokytoja ir jos labai gerai išlaikė egzaminus, dabar yra baleto mokyklos mokinės, jau nebe mano, o kitų mokytojų. Tai, sakykim, buvo arčiausia tikrojo baleto mokymo. Rezultatas buvo toks geras, kad kaip mokytoja tikrai galiu pasidžiaugti mokinėmis. Svarbu ne tik tai, kad jos gerai pasirodė, nes tai ir sėkmės dalykas, bet kad jos pasirodė geriau, negu buvo galima tikėtis, ir tai reiškia, jog jos ne tik išmoko to, ko aš jas mokiau, bet ir matyti jų talento, gabumų, charakterio savybių pažanga. Tai man buvo labai labai didelis džiaugsmas.

Pakalbėkime apie spektaklius vaikams…

Manau, kad kurti spektaklius vaikams labai sunku, ir niekas nenori jų kurti. Mes savo mokyklėlėje irgi sugalvojome statyti spektaklį, jį statė Živilė Baikštytė, ir aš manau, kad ji tikra šaunuolė, kad to ėmėsi. Suaugusiesiems statyti yra daug lengviau, o vaikams, ypač jei dar vaikai dalyvauja… Pavyzdžiui, aš iš vaikystės atsimenu, kad labai nemėgau vaikiškų spektaklių, labiau mėgau spektaklius suaugusiesiems. Ir, manau, kad daugelis vaikų panašiai jaučiasi atėję į spektaklius. Surasti ribą tarp to, kas per banalu, ir to, kas per gudru, yra labai sunku. Nors negalima sakyti, kad spektaklių vaikams visiškai nereikia, kad veskime vaikus tiktai į spektaklius suaugusiesiems. Naujasis baletas „Kopelija“ labai įdomus tuo, kad jis dėl įvairių dalykų yra labai artimas ir vaikams, ir suaugusiems, ir vieni, ir kiti ten kažką suranda, bet tokie atvejai reti. Gal suaugusiesiems sunku suprasti, ko tam vaikui reikia, gal reikia labai daug bendrauti su skirtingo amžiaus vaikais?

Mes rinkomės Verdžio „Metų laikus“, ir, manau, teisingai padarėme, nors mūsų mokyklėlės vaikai buvo labai įvairaus amžiaus. Norėjome, kad spektaklis būtų gana rimtas, jo muzika sudėtinga ir siužetas abstraktus, rinkomės jį, nes jo muzika ir tema rimtesnė, nei atrodytų tinkama tokio amžiaus vaikų kontingentui ir tokio tipo mokyklai, kur įtraukiame šokti absoliučiai visus, o ne tik gabiausius – juk kai kurie iš jų mokosi tik pirmus metus, niekada nematę scenos… Mes tai darėme specialiai, nes manėme, kad kokius nors „Tris paršiukus“ statyti būtų banalu ir jiems tai bus neįdomu. Tiesiog vaikams patinka tai, ką daro suaugusieji, jie galbūt kitaip į tai pasižiūri, kita tenai mato, bet jiems tai patinka.

O kas temdo suaugusiųjų baleto padangę?

Visų pirma toks labai banalus ir paprastas dalykas kaip finansų trūkumas, kad galėtume šiek tiek išrankiau rinktis, ką veikti. Viena iš problemų yra vadovų rotacijos nebuvimas. Visiškai nėra profesionalių baleto kritikų, nes jų nerengia Muzikos akademija. Išeina vienas kitas kritinis straipsnis, kuris yra grynai informatyvus, o darbų analizės nėra. O artistams, baletmeisteriams to labai trūksta, nes tai būtų labai didelė pagalba. Viena iš didžiausių problemų ugdant jaunąją kartą ta, kad vienintelė mokykla, kuri rengia baleto artistus, vienintelė mokymo įstaiga yra pavaldi žmonėms, kurie nėra šokio specialistai. Nors mokykla nemerdi, joje dirba puikūs specialistai, ji egzistuoja, išleidžia puikius artistus, geriausi išvažiuoja į Vakarus. Lietuvos baleto trupę kol kas dar sudaro lietuviai baleto artistai, bet ateityje gali kilti problemų. Kitų šalių artistų invazija į Europos šalių trupes yra labai didelė, ir nemažai šalių jau priimti įstatymai, kad didžioji dalis trupės turi būti sudaryta iš tos šalies artistų. Tai yra daroma sąmoningai, kad išliktų nacionalinė artistų trupė.

Ko reikia, kad Lietuvos menininkai galėtų oriai gyventi ir kurti?

Aišku, Lietuva – tai ne kokia Olandija, kur, kiek mačiau, yra labai palankios sąlygos menininkams. Ir ar iš principo Lietuva galėtų tokia tapti, ar viskas priklauso tik nuo aplinkybių ir laiko? Ir kai pasižiūri, kokie žmonės kuria įstatymus, tai manau, kad negalėtume, niekada taip nebus ir nereikia to laukti. Kiekvienas turi suktis pagal išgales, manyčiau, kad visada skursime, ir tas skurdas nebūtinai bus finansinis. Kartais būna ir kūrybinis skurdas dėl galimybių nebuvimo, dėl provincialumo, požiūrio į save, kompleksų. Bet turbūt visada bus ir tų iškilių menininkų, kurie, nepaisydami situacijos, kurs gerą meną ir neskurs. Jei žmogus labai talentingas, mūsų šalis jam yra per maža, terpė per daug skurdi, ir reikia labai „išsišokti“, kad pasaulis nustebęs pamatytų, jog Lietuvoje, pavyzdžiui, yra baletas.

Žmonės gal apskritai ištroškę lengvų pramogų, baletas su savo nagrinėjamomis problemomis jiems per sunkiai virškinamas…

Visa laimė, kad pats baleto žanras yra tokia sritis, kuri kartais balansuoja ant ribos tarp meno ir popkultūros (juokiasi). Mes galime įtikti ir ryškumo, ir meniškumo ištroškusiems žiūrovams, galime laviruoti, dramos teatrui jau sunkiau…

Kalbino Dalia Zaleskienė

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Ramūnas Mizgiris OFM. Didysis gyvenimo stebuklas – išmokti nesavanaudiškai mylėti

Būti kunigu ir vienuoliu… Dažną gąsdinantis kelias. Visai smagu įsivaizduoti save kunigu ar vienuoliu dieną ar dvi, tačiau visą gyvenimą… Kita vertus, kai įsiklausai, kokiu keliu Viešpats kviečia pas Jį eiti, kai esi savame kelyje, – tai gyvenimas tampa ne įvykių fragmentais, bet gražiai nuausta juosta…

Apie visa tai kalbiname kunigą pranciškoną Ramūną Mizgirį.

Pradėkime nuo tradicinio klausimo apie vaikystę, apie tėvelius…

Gimiau Kretingoje, užaugau katalikų tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Tėveliai buvo paprasti darbininkai: mama dirbo valgykloje, plovė indus, o tėtis – elektriku, tiesė ir taisė elektros linijas. Dabar jie yra pensininkai. Dar turiu trejais metais jaunesnį brolį, kuris yra vedęs ir augina tris vaikus.

Iš vaikystės prisimenu tėvelių darbštumą, tarpusavio sutarimą, meilę mums, savo vaikams. Manau, kad tai kyla iš jų tikėjimo. Yra ir daug kitų gražių vaikystės prisiminimų. Pamenu nuostabius kiemo draugus, su kuriais kartu eidavome į mokyklą, žaisdavome, žvejodavome, uogaudavome.

Nuo devynerių metų prie viso to dar prisidėjo knygų skaitymas. Mat tėveliai man patarė užsukti ne tik į sporto aikšteles ar miškus, bet ir į mokyklos biblioteką. Pirmoji perskaityta knyga, kuri mane ir uždegė knygų skaitymu, buvo Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“. Po to – knygos iš serijos „Drąsiųjų keliai“, Žiulio Verno ir kitos. Būtent knygos ir buvo pagrindinės įvairiausių mano vaikystės svajonių įkvėpėjos: užaugus tapti jūrininku, sportininku, girininku…

Brangus liko ir pasirengimas Pirmajai komunijai. 1980 m. vasarą mus, nedidelę grupę vaikų, komunijai slaptoje dėl sovietų baimės rengė sena moterėlė. Prisimenu, kartą ji mums atnešė nespalvotą Šventojo Rašto įvykiais iliustruotą knygą. Ji man padarė didelį įspūdį, norėjosi atidžiau apžiūrėti, todėl senutė leido man jį parsinešti kelioms dienoms į namus.

Žinoma, praktinio tikėjimo pagrindus suteikė mama ir tėtis. Nors vaikystėje sekmadieniais į bažnyčią ne visada norėjosi eiti, tačiau Dievo buvimu neabejojau. Ryto maldas kalbėdavau eidamas į mokyklą, o vakaro – kartu su šeima, namuose, prieš eidamas miegoti. Taip pat su visa šeima giedodavome Mergelės Marijos litaniją gegužės mėnesį, o spalio mėnesį kalbėdavome rožinį.

Kaimynystėje gyveno liuteronų šeima. Esu jiems dėkingas, nes iš jų pirmą kartą – atrodo, tada buvau šešiolikos metų – gavau paskaityti Naująjį Testamentą. Jau anksčiau norėjosi pamatyti ir perskaityti visą tą knygą, iš kurios kai kurias ištraukas sekmadieniais bažnyčioje skaitydavo kunigas. Bet tais laikais religinė literatūra buvo retas dalykas.

Tiek Tu, tiek brolis augote toje pačioje šeimoje, tačiau jis pasirinko vesti ir pasaulietinę karjerą, o Tu pasirinkai kunigystę ir vienuolio gyvenimą. Kaip atpažinai savo pašaukimą?

Į vienuolyną atėjau būdamas dvidešimt dvejų metų. Apie savo gyvenimo pašaukimą susimąsčiau po vieno įvykio.

1992 m. liepos mėnesį broliai pranciškonai iš Kretingos ir keletas misionierių iš Prancūzijos suorganizavo Giruliuose jaunimo stovyklą, kurioje ir man teko dalyvauti. Pirmosiomis stovyklos dienomis kartu su kitais jaunais žmonėmis maudėmės, tiksliau – šokinėjome per bangas audringoje Baltijos jūroje. Besipuikuodamas, jog moku gerai plaukti, net nepajutau, kaip srovė mane taip nunešė nuo kranto, kad kojomis nebesiekiau dugno.

Bandymai priartėti prie kranto nedavė jokių rezultatų – nei tolstu, nei artėju prie jo. Jėgos pradėjo sekti, tačiau puikybė neleido šauktis kitų pagalbos. Tuo metu kažkas iš vyrukų, pastebėjęs mano bergždžias pastangas, suprato, kas vyksta. Jis priplaukė man pagelbėti, tačiau ir jį pagavo srovė. Supratęs, kad situacija nebekontroliuojama, susitaikiau su neišvengiama mirtimi.

Nuovargiui imant viršų mirties baimė lyg ir pasitraukė, tik buvo gaila, kad nugyvenau vos dvidešimt dvejus metus ir beveik vien tik dėl savęs, nepastebėdamas kitų. Be to, tą dieną buvo mano mamos gimtadienis, vadinasi, jai padovanosiu nekokią dovaną. Dar šmėkštelėjo mintis, jog panašiai žmonės skęsta sausumoje, pasaulyje, dvasinėse audrose. Tad, prisiminęs dvasinius dalykus, šūktelėjau: „Viešpatie, gelbėk!“

Sukaupęs paskutines jėgas pagaliau galėjau kojomis siekti dugną. Tačiau stovėti jėgų nebeturėjau, jaunimas išvilko mane ant kranto. Man į pagalbą atskubėjęs jaunuolis taip pat išsigelbėjo. Atgavęs jėgas grįžau į stovyklą kaip naujai gimęs: stebėjausi pušyno grožiu ir paukščių čiulbesiu, atrodė, kad anksčiau visa tai neegzistavo.

Kitos dvi savaitės stovykloje buvo svarbios – įdėmiai klausiausi konferencijų apie krikščionybę, sąmoningai dalyvavau maldose. Mąsčiau ir apie įvykį jūroje, prisiminiau mintį apie skęstančius ir besiblaškančius pasaulio audrose, nepažįstančius tikėjimo žmones. Kaip jiems padėti?

Supratau, kad galiu kitiems padėti pasirinkdamas tiek šeimos, tiek kunigystės pašaukimą. Abu pašaukimai yra svarbūs ir reikalingi Bažnyčiai, Kristaus mistinio Kūno nariams. Kiekvienas žmogus yra šaukiamas eiti gyvenimo keliu skirtingai, tačiau kiekvieno pašaukimo esmė yra gyvenimas dėl kito.

Vis dėlto po mėnesio abejonių ir maldos apsisprendžiau tapti kunigu. Rugsėjo pradžia. Seminarijoje jau buvo prasidėję mokslo metai. Tuometinis Kretingos klebonas br. Astijus patarė palaukti vienerius metus. Nors pranciškonai jau antri metai kaip buvo sugrįžę į mano gimtąjį miestą, tačiau mąstydamas apie pašaukimą nepagalvojau, kad galėčiau būti vienuolis. Ši mintis atėjo šiek tiek vėliau.

Neįstojęs tais metais į seminariją, toliau dirbau Kretingos „Laisvės“ fabrike. Pradėjau dažniau vaikščioti ir į bažnyčią, ypač ketvirtadieniais į jaunimo šv. Mišias. Iš arčiau susipažinau su broliais pranciškonais. Vieną dieną br. Astijus pasiūlė pagalvoti ir apie vienuolišką gyvenimą.

Tada man atrodė, kad būti vienuoliu labai sudėtinga – nesugebėsiu atlaikyti asketiško gyvenimo. Tačiau savaitę pamąstęs nusprendžiau, kad jeigu pasišvenčiau Dievo tarnystei, tai Viešpats duos dvasinių bei fizinių jėgų ir vienuoliškam pašaukimui. Taip 1992 m. lapkričio pabaigoje atėjau pas pranciškonus.

Kaip jau minėjau, pirmiausia apsisprendžiau tapti kunigu. Tad šios minties neatsisakiau ir atėjęs į vienuolyną. Kunigystė praplėtė mano vienuoliškąjį pašaukimą, suvokimą apie tarnavimą kitiems, pagilino Šventojo Rašto pažinimą, nes rengiantis homilijoms tenka perskaityti nemažai komentarų, atidžiau pažvelgti į tekstą.

Tiesa, šv. Pranciškus Asyžietis nebuvo kunigas, bet sėkmingai liudijo Kristų, net buvo vadinamas alter Christus (lot. „kitas Kristus“). Suprantu, kad priėmęs Kunigystės šventimus kunigas yra alter Christus, tačiau nebūtinai juo yra širdimi. Tad Kunigystės sakramentas visų pirmiausia mane praturtino atsakomybe – nesinori apvilti Kristaus ir Bažnyčios.

Būta abejonių?

Abejonės yra neatsiejamos nuo tikėjimo kelionės. Tačiau nebuvo ilgai užsiliekančios minties, kad reikia viską mesti ir grįžti atgal į pasaulį. Kažką keisti arba keistis reikia turbūt kasdien. Tiesa, prieš keletą metų bandžiau pakeisti vienuolyną – pereiti iš pranciškonų pas Betliejaus brolius, tai yra pereiti iš apaštalinio vienuolyno į kontempliatyvųjį. Pusantrų metų trukęs „perėjimas“ man parodė, kad turiu likti pranciškonu ir čia ieškoti maldos bei veiklos sintezės.

Šeimoje sutuoktiniai turi ilgai mokytis priimti vienas kitą. Bendrystė visuomet yra ne tik dovana, bet ir išbandymas. Veikiausiai panašiai yra ir su vienuoliška bendryste. Visi Lietuvos pranciškonai labai skirtingi, apdovanoti skirtingomis dovanomis. Būti kartu veikiausiai nėra paprasta. Kas padeda išsaugoti bendrystę?

Man būti brolijoje nėra sunku. Žinoma, nėra tobulos bendruomenės. Kiekvienas iš mūsų esame kitokio prisilietimo vaisius, nuo kurio „skonio“ ir priklauso brolijos darna, misija. Svarbu leistis kito keičiamam, nebijoti išgirsti kritikos savo atžvilgiu ir tai, kas gera, pasilaikyti. Kiti yra lyg veidrodis, atspindintis tave: pamatai savo trūkumus ir, turint gerą valią, galima pradėti keistis bei taip prisidėti prie bendruomenės tvirtėjimo.

Bendruomeninis gyvenimas – susitikimai, rekreacijos, bendra malda ir pastoracija, namų kapitulos, – yra svarbu, bet to neužtenka, reikia asmeninės maldos, darbo su savo širdimi. Medžio augimo esmė yra šaknis, nors ji ir nematoma. Medis apmiršta, jei šaknis nesiekia giluminių šaltinių.

Džiugu, kad mūsų provincija yra gana jauna, lanksti. Būdami skirtingi, mes gerai sutariame, vienas kitą papildome ir taip praturtiname prie mūsų vienuolynų susibūrusias pasauliečių bendruomenes. Yra gera, kai kažko negalėdamas atlikti visada gali paprašyti ir susilaukti kitų brolių pagalbos.

Ką būtų galima taisyti? Turime „neužmigti“: neprarasti evangelinio radikalumo, neiti į kompromisus, nepasiduoti veidmainystei, gilinti asmeninį santykį su Jėzumi. Po II Vatikano Susirinkimo nemažai Vakarų pasaulio pranciškonų sumiesčionėjo, prarado sūrumo (plg. Mt 5, 13), todėl šiandien pamažu nyksta ir dejuoja, kad visuomenė jų nebegirdi, sunku jai skelbti Evangeliją, suprask, kalta sekuliari visuomenė.

Mums irgi tas gresia. Sovietmečiu netekome pranciškoniškų šaknų. Atgavę laisvę, mokėmės pranciškoniško gyvenimo Vakarų Europoje, Izraelyje ir Šiaurės Amerikoje. Daug ką iš ten parsigabenome, deja, ne vien tik gerų, bet ir paviršutiniškų dalykų.

Daugelis žmonių mano, kad vienuolynas – tai pabėgimas nuo gyvenimo. Nuo ko ir prie ko tu „bėgai“ į vienuolyną?

Jeigu žmogaus tikslas einant į vienuolyną – pabėgti nuo gyvenimo, tai jis ilgai vienuolyne neišbus. Vienuolynas irgi yra gyvenimas. Jei žmogus neranda vietos pasaulyje arba netinka šeimos gyvenimui, tai jis netiks ir vienuoliškam gyvenimui. Aš manau, kad vienuolio ar kunigo pašaukimas leidžia daugiau laiko skirti Evangelijos skelbimui, prisidėti – tiek malda, tiek ir veikla – prie atsikėlimo tų, kurie miršta dvasine mirtimi.

Ką šiandien reiškia sekti šventuoju Pranciškumi? Ar tai reiškia viską išdalyti ir basam išeiti gyventi į dykumą?

Aš nežinau, ką reiškia šiandien sekti šv. Pranciškumi, bet dėl to nejaučiu asmeninės pašaukimo krizės, nes stengiuosi sekti Kristumi. Be to, aš nematau esminių skirtumų tarp pranciškonų ir kitų apaštalinių vienuolijų. Yra asmenybių skirtumų, jų prigimtinių dovanų, kurios kartais sudaro įspūdį, kad tai ir yra tos vienuolijos išskirtinumas. Pats Pranciškus sakė broliams, jog Viešpats jums parodys, ką turite daryti. Taigi, darome, ką galime, kaip Viešpats įkvepia, arba, tiksliau pasakius, darom kai ką prasmingo tiek, kiek įsileidžiam Jėzų į savo gyvenimą.

Pranciškonus neretai užsipuola, kad jie esą dažniau sukiojasi ne tarp vargšų, o tarp turtingųjų. Bet ar ne tokių pačių kaltinimų susilaukdavo ir Jėzus, bičiuliavęsis su muitininkais ir nusidėjėlėmis? Antra vertus, žmonės ilgisi solidarumo.

Vargšai ir turtingieji – visi Dievo vaikai, visiems mums reikalinga vienokia ar kitokia pagalba. Tad neturtas ar skurdas – mūsų ordine jau nebevartojami žodžiai, pats ordino generolas, kuris lankėsi prieš porą metų Lietuvoje, sakė, kad ir jam tie žodžiai nėra patys svarbiausi. Tad guodžiamės tuo, kad ne neturtas svarbiausia, o meilė. Bet meilė neturėtų virsti sentimentalumu. Meilė, kaip ir solidarumas, yra konkretus gestas, šiandien dažniausiai paliktas asmeninėms brolių iniciatyvoms.

Skelbi postiles ir sekuliariose interneto svetainėse. Ar tai bandymas eiti į gyvenimo tirštumą, pasiekti ir tuos, kurie yra atokiau nuo Bažnyčios?

Internetas šiandien yra svarbi vieta, kur galima pasidalyti Dievo žodžiu. Jau nuo Pranciškaus laikų broliai neapsiribodavo bažnyčios sakyklomis, bet eidavo ir į miesto aikštes skelbti Evangelijos. Tad Bažnyčia, Kristaus mistinis Kūnas, yra plati sąvoka. Visais laikas buvo sunku pasakyti, kur yra riba, skirianti Bažnyčią ir miesto aikštę, sakralią ir sekuliarią erdvę. Juk kalbame apie žmones, apie jų sielas, kurios yra matomos tik Dievui.

Ši misija man pačiam padeda geriau pažinti krikščionybę, Bažnyčios istoriją ir tradiciją: atrandu jos grožį, simbolių prasmę. Gaila, kad seminarijoje mūsų daug ko nemokė, mat po II Vatikano Susirinkimo buvo nuspręsta kai ko atsisakyti kaip nereikalingo balasto. Mano galva, buvo išmesta daug ir gerų dalykų. Džiugu, kad dabartinis popiežius Benediktas XVI stengiasi viso to neužmiršti, todėl, rengdamas sekmadienio postiles, būtent juo dažniausiai ir remiuosi.

Kaip Tu sau ir tiems, kurie kreipiasi, atsakai į didžiuosius būties klausimus: kodėl žmonės gyvena, kodėl miršta?

Į didžiuosius būties klausimus atsakė Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Tik išdrįsdami su Jėzumi eiti gyvenimo keliu, mes galime patirti šį atsakymą. Gyvename dėl kitų, kad pakeltume ir padrąsintume silpnesniuosius. Mirštame tam, kad daugiau nebemirtume, nes pereiname iš gyvenimo į Gyvenimą. Ir šis perėjimas prasideda jau šiandien, būnant vienybėje su Kristumi.

Vis dėlto daugeliui su kūniškąja mirtimi apsiprasti sunku… Kita vertus, ar ne baisesnė dvasinė mirtis?

Gyvenimas su Jėzumi Kristumi išvaduoja iš mirties baimės. Tai nereiškia, kad dingsta mūsų žmogiškasis ribotumas, tačiau giliai širdyje atsiranda ramybė ir pasitikėjimas Viešpačiu. Žinoma, dvasinė mirtis dažnai pasiglemžia žmogų jau čia, žemiškoje kelionėje: žmogus nužengia į pragarą. Svarbu neprarasti vilties. Juk Dievas – ne koks nors dievas, bet Dievas, turintis žmogišką veidą ir mylėjęs mus iki galo, jis niekada mūsų nepalieka ir visada laukia žmogaus, nužengusio į tamsą, šauksmo.

Šį išlaisvinimą iš dvasinės mirties gražiai vaizduoja velykinės Rytų ikonos: Jėzus nusileidžia į mirties pasaulį, kur sutinka Adomą ir Ievą bei visus mirties naktyje laukiančius žmones; per savo mirtį jis paima už rankos Adomą ir visus laukusius žmones bei veda juos į šviesą. Nebijokime ištiesti rankos, leiskimės Kristaus pagaunami ir iškeliami iš dvasinės mirties.

Kančia žmogaus gyvenime – kodėl ji yra, ar ji turi būti ir kodėl?

Iš tiesų nėra lengva kalbėti apie Dievo meilę, kai kenčia nekalti žmonės. Kodėl yra kančia ir kam jos reikia, aš nežinau. Palyginti su Dievo pažinimu, mūsų pažinimas yra apribotas laiko ir erdvės, žodžiu, mūsų supratimas labai menkas. Kaip gyvūnas, žvelgdamas iš savo pasaulio, vargiai suvokia žmogų ir jo pasaulį, taip ir žmogus nepajėgia iki galo suvokti antgamtinio pasaulio, kurio prasmė tik ir tegali suteikti prasmę žmogaus kančiai.

Žinome tik tiek, kad egzistuoja laisva valia – pati didžiausia Dievo dovana žmogui. Mes galime rinktis gėrį ir blogį. Esame patys atsakingi už savo pasirinkimus. Blogio šaknis – neatšaukiamas nupuolusių angelų pasirinkimas sukilti prieš Meilę. Kalbėdami apie angelus, mes įžengiame į dvasinį lygmenį, apie kurį žinome nedaug, tad ir tolesni svarstymai, kodėl ir kaip galėjo kai kurie angelai, Dievo kūriniai, tapti demonais, mums tampa per sudėtingi.

Tikiu, kad atsakymas yra, o kol kas kiekvieno mūsų atsakymas – gyventi taip, kad sumažintume, o ne padidintume kančią pasaulyje, tai yra turime padėti Dievo meilei įžengti į istorijos eigą. Neišsigąskime kančią ar nesėkmes patyrę asmeniškai, bet drąsiai kartu su Jėzumi neškime gyvenimo kryžių, aukokime šį skausmą už kitus ir taip įsiterpkime į didįjį Kristaus kentėjimą. Drąsos toliau eiti gyvenimo keliu gali įkvėpti tik tikra, nekintanti viltis, kad, nepaisant visų kančių, sergėjami nesugriaunamos Dievo meilės galios bei jos dėka, mano asmeninis gyvenimas ir visa žmonija turi prasmę ir reikšmę.

Bažnyčia gyva kankinių krauju – o gal mums šiandien Lietuvoje kaip tik labiausiai ir trūksta tikrų kankinių, kurie drįstų iki galo plaukti prieš srovę?

Kankinių užtenka ir šiandien, nebūtinai tiesiogiai dėl Jėzaus vardo nukentėjusiųjų. Plaukti prieš srovę – tai nepasiduoti smurtui, banalybei, nevilčiai, veidmainystei. Ar jų trūksta šiandien Lietuvoje? Manau, kad ne. Sutinku jų kalėjime, per išsiskyrusiųjų sielovadą, asmeninius pokalbius, išpažinčių metu, „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėse.

Šių laikų žmonijos stigmos – pyktis, depresija, susvetimėjimas ne tik pasaulyje, bet ir šeimose… Šias žaizdas gali išgydyti tik meilė. Kaip imti ir pradėti mylėti? Kaip konkrečiai turėtų atrodyti Dievą ir savo artimą bei save mylinčio žmogaus gyvenimas?

Didysis gyvenimo stebuklas – išmokti nesavanaudiškai mylėti. Visos nesantaikos ir dvasinės ligos kyla iš to nemokėjimo. Praėjusiame amžiuje gyvenęs austrų psichiatras Viktoras Franklis šį sugebėjimą nesavanaudiškai mylėti gražiai pailiustravo akies pavyzdžiu. Ar kada nors atkreipėte dėmesį į paradoksą, kad akies sugebėjimas matyti pasaulį priklauso nuo jos nesugebėjimo matyti savęs? Kada akis mato save ar dalį savęs? Tik tada, kai serga. Jei mane kamuoja katarakta, matau ją kaip rūką, o jei susergu glaukoma, matau vaivorykštinę drignę aplink šviesos šaltinius. Šiaip ar taip, jei akis bent kiek mato save, regėjimas jau yra sutrikęs. Akis turi sugebėti nematyti savęs.

Taip pat yra ir su žmogumi. Kuo labiau žmogus nemato savęs, pamiršta save atsiduodamas kitam, tuo labiau jis yra žmogus, tuo labiau realizuoja save. Tik savimaršą lydi jautrumas, tik atsidavimą – kūrybiškumas. Tačiau vien savo jėgomis, be maldos, vargu ar tai galima pasiekti.

Nesavanaudiškai, ne su tam tikrais išskaičiavimais mylint kitą ir matant, kad kitas dėl to yra laimingas, mano laimė arba meilė sau ne mažėja, bet didėja. Tačiau meilė kitam prasideda nuo šalia esančio žmogaus, jeigu per socialines ar kitas veiklas neatrandu laiko savo šeimos nariams ir neišmokstu pabūti vienumoje su Viešpačiu, knyga ar gamta, tada iš tiesų kažkas yra ne taip. Visų juk neišgelbėsi.

Kaip pakomentuotum keistą reiškinį: šiuolaikinis katalikas – neretai nesimeldžiantis, iš Bažnyčios mokymo kas priimtiniau išsirankiojantis žmogus…

Taip, gyvename visuomenėje, kur „šiuolaikinis katalikas“ taip pat vadovaujasi šūkiu: „Pasidaryk pats!“ Tai modernaus žmogaus mąstymas, paremtas individualizmu ir sinkretizmu (gr. mokymas apie susimaišymą). Jei užėjęs į prekybos centrą gali pasirinkti, ko nori, tai kodėl tas pats principas negalėtų tikti ir konstruojant savo tikėjimą? Nežinau, kaip čia geriau pagelbėti „šiuolaikiniam katalikui“. Turėtume jam padėti ugdyti tikėjimo sąmoningumą, atskleisti Bažnyčios mokymo gelmes ir grožį.

Nepažįstantiems Dievo ar silpno tikėjimo žmonėms nieko nėra baisiau, nei viena šventai suokiančius, o kita darančius katalikus. Kaip vaikščioti tiesoje? Antra vertus, kaip nuolankiai susitaikyti su tuo, kad mūsų žmogišką prigimtį yra persmelkusi nuodėmė?

Veidmainystę labiau negu kitas nuodėmes kritikavo Jėzus. „Palaiminti tyraširdžiai“ (Mt 5, 8). Čia kalbama pirmiausia apie skaidrumą, nuoširdumą, teisingą intenciją. Pavyzdžiui, mes sakome „tyras vanduo“, vadinasi, tai permatomas ir skaidrus vanduo. Žodžiui „tyraširdis“ priešingas žodis yra „veidmainis“.

Iš tiesų, mes dažnai norime sublizgėti savo ir kitų akyse, bet ne Dievo. Šv. Ignacas Antiochietis, gyvenęs II amžiuje, sakė, kad geriau būti krikščionimi apie tai niekam nesakius, negu sakyti, jog esu krikščionis juo nebūnant. Besirengdami išpažinčiai turėtume savęs paklausti: „Ar mano veiksmai atitiko žodžius, žodžiai – mintis ir mintys – Dievo mintis?“

Kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą mes sakome: „Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo Karalystė, teesie Tavo valia“. Tai yra ne tik malda, bet ir mūsų teisingos intencijos atnaujinimas: visa tai, ką darau, noriu daryti tam, kad būtų pašventintas Jo, o ne mano vardas, kad ateitų Jo garbė, o ne mano, kad būtų Jo valia, o ne mano.

Su nuodėme, nesvarbu, kad ir kokia ji būtų, mes neturime susitaikyti. Turime su ja kovoti ir Jėzaus vardu ją nugalėti, išrauti su šaknimis. Šis nuolankus ir nuolatinis darbas, kaip ir ravint darže piktžoles, nėra lengvas, bet jis daro širdį tyrą, teikia jai ramybės ir džiaugsmo.

Gyvas ryšys su Jėzumi – ką tai reiškia praktiškai?

Kasdienių darbų ir rūpesčių sūkuryje trumpa malda, dviem trimis žodžiais prisiminkime Jėzų, kuris visada yra su mumis, Emanuelį (hebr. „Dievas su mumis“), tik mes dažnai nutolstame nuo jo. Dykumos tėvai tai vadino strėlinėmis maldomis, atodūsiais. Jos gali būti labai įvairios. Svarbu, kad jos būtų ištariamos mūsų širdyje su meile ir pasitikėjimu.

Jėzus sako, kad atleisti turime ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus. Kaip atleisti, kai atleisti labai sunku? Ką reiškia atleisti? Kaip tai sustiprina žmogaus orumą, o ne jį sugriauna? Ar gailestingumas nepanaikina teisingumo?

Iš tiesų tenka girdėti skaudžių gyvenimo istorijų, kai sunku atleisti kitam. Atleidimo kelionė gali užtrukti ilgai. Svarbu pasiryžti ją pradėti. Pradžioje bus tik teorinis suvokimas, kad turiu kitam atleisti. Ir tai jau yra daug. Nuoširdus, iš visos širdies atleidimas bus jau ne tiek mano paties, kiek Dievo subrandintas vaisius.

Ši kelionė neapsieina be kovos. Kiekvieną kartą, kai sukyla priešiškumas kitam, – nesvarbu, ar jis yra šalia, ar toli, dar gyvas ar jau miręs – laiminkime jį, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau, laimink jį (ją)“. Galbūt bus nelengva tai ištarti arba ištarsime nenuoširdžiai, tačiau vis dėlto tai yra vienas iš svarbiausių ginklų einant atleidimo keliu.

Turime į viską pažvelgti per amžinybės prizmę Dievo žvilgsniu: kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, vienaip ar kitaip sužeistas, kuriam reikia Jo malonės. Kai tai suvokiame, tada tampa gaila ne tiek mūsų pačių, kiek kitų. Juk dažnai tas, kuris mane pažemino ar sugriovė mano gyvenimą, yra sužeistas labiau negu aš. Kol visos mano viltys yra sudėtos į tai, kas praeina ir kinta, tol būsiu neramus ir besiblaškantis.

Paskutinė popiežiaus Benedikto XVI enciklika pavadinta „Meilė tiesoje“. Tiesa, arba teisingumas, be meilės neegzistuoja, kaip neegzistuoja ir meilė be tiesos. Vadinasi, teisingumas galimas ir čia, žemėje, tačiau jis turi būti susietas su meile. Gailestingumas ir teisingumas turi eiti kartu. Tik tada teisingumas netampa kerštu. Yra svarbu pasakyti tiesą sau ir kitam, tačiau po to svarbu neužstrigti vienoje vietoje, bet eiti toliau.

Ką reiškia praktikuoti dorybes? Kas padeda netapti drungnam? Šventasis – kas tai? Neretai šventieji pirmi „nukrypdavo“ nuo Bažnyčios mokymo…

Kasdien tenka iš naujo apsispręsti dėl šventumo. Juk niekada negaliu pasakyti, kad jau esu tobulas, pasiekęs visų dorybių viršūnę. Šventumas yra tikslas, kai nenuleisdamas rankų sieki tapti dieviškosios prigimties dalininku. Tai ir apsaugo nuo drungnumo.

Sakyčiau, kad šventieji nenukrypdavo nuo Bažnyčios mokymo, bet greičiau praturtindavo Bažnyčios mokymą, nes atskleisdavo dieviškojo Apreiškimo gelmes.

Žmonės kaip avys be piemens blaškosi po įvairiausias egzotiškas religijas, jogas, okultizmo ir „Naujojo amžiaus“ judėjimų apraiškas. Bet juk praktiškai visų tų ypatingų patirčių, siūlomų šių pseudotikėjimų, galima rasti Bažnyčioje, jei tik ji iškeltų jas iš savo lobyno? Gal ir mes, žmonės, kurie ir yra Bažnyčia, turėtume labiau domėtis Bažnyčios mokymu, bent jau perskaityti savo popiežiaus enciklikas?

Ne visos patirtys yra vienodos. Pagrindinis skirtumas tas, kad pseudotikėjimai žmogiškąjį „aš“ padaro dievišku stabu. Be to, jie siūlo greitai pasiekiamą tobulumą arba, kaip šiandien madinga sakyti, dvasingumą, nes atsiliepia į modernaus žmogaus šūkį: „Man reikia dabar!“ (angl. I need now!). Bažnyčia mano, kad tikri dalykai gimsta ne per dieną. Bet žmogus nebemoka laukti.

Iš tiesų kitas svarbus momentas yra tas, kad Bažnyčia asocijuojasi su tamsa, ašarom, klūpėjimu ant šalto ir kieto grindinio, nesibaigiančiais draudimais, viduramžių klaidomis, kunigų veidmainystėmis, kitaip sakant, Bažnyčia – miręs reikalas. Žinoma, tai paviršutiniškas supratimas, suformuotas sekuliarios žiniasklaidos. Tačiau mes, kurie prieiname prie Bažnyčios lobyno, turėtume pirmiausia savęs paklausti, ar viską padarėme, kad jis būtų žmonėms žinomas ir prieinamas. Pavyzdžiui, Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“ jau seniai neberasite katalikiškuose Lietuvos knygynuose, o ir pati leidykla „Katalikų interneto tarnyba“ jos nebeturi; taip pat neįmanoma gauti nei didžiojo Katalikų Bažnyčios katekizmo, nei jo Santraukos. Žmonės iš tiesų domisi, ieško, deja…

Be abejo, yra ir žmonių, kurie nesidomi. Mūsų pareiga juos sudominti. Visko gyvenime neperskaitysi, yra gana daug paviršutiniškos katalikiškos literatūros, kuri ne tiek kalba apie esmę, kiek nusuka į nesuprantamus išvedžiojimus. Reikėtų išrinkti iš ten tai, kas geriausia, ir tuo dalytis su kitais. Žinoma, yra gilios ir suprantamos literatūros, tad nebijokime žmonėms pasiūlyti patiems paskaityti.

Antra vertus, perskaityti encikliką ar net Bibliją dar nieko nereiškia. Kol žmogus pats neišbandys, nepasuks tikėjimo keliu, tol jis ir nesupras krikščionybės didybės bei grožio. Juk keliui būdinga tai, kad jį galima pažinti tik juo pasukus, juo einant.

Ką žmogus turėtų daryti, kad tvarka įsiviešpatautų tiek jo vidiniame, tiek išoriniame gyvenime, kad jo sieloje pasibučiuotų taika su teisybe? Kas atneša tikrąją ramybę į žmogaus širdį?

Žmogus slepiasi įvairiose fantazijose, dirbtinėse užuovėjose, sukurtose masėms skirtų informacijos priemonių arba paties žmogaus galvoje. Blaškomasi, praleidžiamas laikas šiaip sau, kad tik pabėgtum nuo savęs ir tikrovės. Kol nesistengsime gyventi dabartyje, tol ramybės nebus.

Sureikšminame tai, kas nėra reikšminga, o reikšmingi dalykai lieka nepastebėti. Kai nebėra didžiosios gyvenimo prasmės – Dievo, nebepastebime kitame žmoguje dieviškojo atvaizdo, nyksta dosnumas, atsidavimas, ištikimybė, atsakomybė. Tik atsigręžę į Kristų, tikrąją ramybę, mūsų širdys nurims ir daugelis aplink mus išsigelbės.

Krikščionio kasdienybė – kokia ji?

Ji gali būti labai skirtinga, priklauso nuo pašaukimo. Tai, kas vienija, – ištikimybė mažuose dalykuose, sugebėjimas įžvelgti Dievo veikimą kasdienybėje, nepatingėti pasimelsti, nes dažnai būna, kad užtenka laiko viskam, išskyrus maldą.

Su broliu Ramūnu Mizgiriu OFM susirašinėjo
Andrius Navickas ir Dalia Zaleskienė

Intrviu ruoštas žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“

Andrius Mamontovas: „Reikia tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime“

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linijaKaip įvardytum šiandienę Lietuvos kultūros būklę? Kas apskritai turi keistis žmonių viduje, valstybės politikoje kultūros atžvilgiu, kad prasidėtų pastarosios atgimimas?

Man atrodo, kad pati sistema, kaip mūsų valstybėje paskirstomos lėšos kultūrai, yra neteisinga. Taip buvo ir su lėšomis, skirtomis sukurti Lietuvos įvaizdžiui. Galų gale buvo sukurta kažkokia idėja, kurią užsienio ekspertai tiesiog išjuokė.

Įsivaizduoju, kad turėtų būti taip: kiekvienoje šalyje yra žmonių, kurie toje srityje kai ką jau yra nuveikę, ir patarimo bei idėjų reikia visų pirma kreiptis į juos. Ne į tuos, kurie paskirti ar konkurse gražiai pristatė savo projektą, bet kurie jau yra įgyvendinę reikšmingų dalykų. Jeigu mes pasikliautume tokiais žmonėmis, viskas būtų kitaip. Kol tą suvoksime, turbūt turime suaugti.

Kokios pagalbos, Tavo manymu, menininkams labiausiai reikia?

Negaliu kalbėti už menininkus, nes priklausau populiariosios kultūros sričiai. Bet kiekvienam kuriančiam žmogui labai svarbu pasidalyti savo kūryba su kitais. Svarbu būti išgirstam, pamatytam, gauti grįžtamąją reakciją apie jo kuriamą meną, apie tai, ką jis daro, apie jo poziciją, pagaliau oponentų atsakymus. Vienas svarbiausių dalykų ir būtų galimybė pristatyti save. Žmonėms turėtų būti sudarytos sąlygos pristatyti save koncertų, parodų salėse, scenoje ar kino ekrane. Mano nuomone, didžiausia pagalba turėtų būti galimybė naudotis tam tikrais informacijos šaltiniais, per kuriuos gali duoti žinią apie save. Nemanau, kad dailininkui reikia skirti pinigų dažams, jis ir taip juos perka, bet jeigu esi kūrėjas, negali užsiimti ir savireklama, ir čia tiems žmonėms reikalinga pagalba. Norėtųsi infrastruktūros, kuri galėtų padėti išeiti į viešas erdves. Aišku, yra meno rūšių, kurioms reikia konkrečios paramos, – pavyzdžiui, skulptorius juk nenusipirks jam reikalingų medžiagų, reikalingas finansavimas garsiems režisieriams, nuolat kuriantiems ir reprezentuojantiems Lietuvą. Visiems tokiems žmonėms, kurie ką nors įrodė, valstybė turėtų suteikti sąlygas kurti. Kartais atrodo, kad pas mus skiriami pinigai tiems, kurie dar nieko neįrodė, o tiems, kurie įrodė, siūlomas tik viešumas, tačiau turėtų būti atvirkščiai: viešumas turėtų būti pasiūlytas jauniems, o tiems, kurie jau įrodė, ką sugeba, – finansavimas. Kai kas apversta aukštyn kojomis. Finansuoti reikia ne meną, o talentą.

Kultūros sostinė turbūt ir yra geras pavyzdys, kaip mes bandome aprėpti viską, būti šiuolaikiški, neva europietiški, kas, mano manymu yra mitas, o reikėtų tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime.

Atrodo, valdžia kultūrą apskritai laiko išlaikytine, beprasme našta…

Visoms sritims iš valstybės biudžeto skiriama pinigų, tik klausimas, kiek jų pasiekia tikrąjį tikslą. Matome, jog kultūrai skirtos lėšos švaistomos beprasmiškai, be rezultato, ir tada jau piktinamės, esą geriau juos skirtų vaikų namams, kad vaikai turėtų ką valgyti.

Pasaulyje pilna pavyzdžių, kaip menininkų darbai tampa traukos centrais – Barselonoje šimtą metų statoma Gaudžio katedra ar Eifelio bokštas Paryžiuje, kad ir koks jis būtų baisus (juokiasi), – jų važiuojama pamatyti, tai sutraukia daugybę lėšų iš turizmo.

Ir gera idėja visada yra paprasta.

Kaip čia yra – gal jauniems žmonėms trūksta kūrybiškumo, kaip išnaudoti tai, ką turime, nes stuburą perlaužė sovietmetis?

Aš neskirstau žmonių į jaunus ir senus, man jie visi yra žmonės, ir tiek. Iš sovietų mes paveldėjome iniciatyvos stoką. Sovietų laikais būdavo duodamas įsakymas visiems žygiuoti į dešinę ar į kairę, ir kelios kartos žmonių atprato mąstyti, ką jie gyvenime nori veikti, nes viskas buvo nurodyta ir sudėliota į lentynėles. Dabar atsivėrė daug galimybių, tarsi iš skurdžios sovietinės parduotuvės būtume patekę į supermarketą ir akys lipa ant kaktos, nes negali pasirinkti, kadangi nebežinai, nebemoki pasirinkti, ko tu nori. Dabar galima gyventi ir taip, ir anaip, įvairiais būdais save realizuoti, visko norisi, o apsistoti ties kažkuo vienu ir svarbiausiu mes dar neišmokome. Kultūros sostinė turbūt ir yra geras pavyzdys, kaip mes bandome aprėpti viską, įtikti visiems, būti šiuolaikiški, neva europietiški, kas, mano manymu, apskritai yra mitas ir nereikėtų to siekti, o tiesiog būti savimi, vertinti tai, ką turime. Mes ieškome toli to, kas yra šalia, to, kas ir taip yra, ko nereikia ieškoti, ir kyla chaosas. Kad valdininkai paskiria pinigų ne tam, kam reikia, ko gero, yra tiktai pasekmės to chaoso, kurį savyje turime. Ir tai normalu – mes per greitai tikimės, kad tik ką nusimetę socializmo pančius iš karto tapsime kapitalistais ar dar kažkuo. Greitai tikri pokyčiai neįvyksta, o tik žingsnis po žingsnio. Esame per jauna šalis, kad galėtume vadintis kultūros sostine. Manau, jog tam esame dar nesubrendę. Liūdniausia, kad kažkam svarbu uždėti paukščiuką ir pasistatyti naują namą už Vilniaus, o finale, tiek prisireklamavę, jog esame Europos kultūros sostinė, matome varganą neoninių lempučių užrašą ant Mindaugo tilto ir praktiškai niekaip kitaip to nematyti. Dėl to yra liūdna, net ne pikta. Man norėtųsi, kad Vilnius dar nebūtų buvęs kultūros sostine, kad jis tą galimybę gautų po dešimties–dvidešimties metų, kai būsime subrendę, ir daugelis dalykų jau bus nusistovėję, o tai įvyks per kelias kartas.

Kokių dar minčių Tau sukelia „Vilnius – kultūros sostinė 2009“ reiškinys?

Esu prie skeptiškai nusiteikusiųjų, nes visa tai įsivaizdavau kiek kitaip. Aišku, kiekvienas žmogus turi teisę įsivaizduoti kitaip, savaip, kaip turi atrodyti kultūros sostinė. Aš įsivaizduoju, kad kultūros sostinė – tai parodymas ne tik Europai ar pasauliui, bet ir patiems sau to, ką turime geriausio, to, kas yra laiko patikrinta, išbandyta, kas pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už Lietuvos ribų. Ir būtent šito labiausiai ir pasiilgstu. Būkime atviri, Lietuva neturi didžiulio kultūros palikimo, išsaugotų tradicijų, bet yra tie keli perlai, kurie turėtų žibėti, kuriais turėtume didžiuotis. Aš įsivaizduoju, jeigu Barselona būtų kultūros sostinė, tikrai matytume Salvadoro Dali ar Pikaso paveikslų kolekcijas. Kiek mes patys žinome apie savo kultūrą? Kiek žmonių, pavyzdžiui, yra matę M. K. Čiurlionio paveikslų originalus? Pasirodo, buvo surengta jo paroda, bet apie ją daugelis net neišgirdo, užtat apie vadinamąjį vamzdį sužinojo visi, ir tik dėl jo kainos. Nežinau, ar toks buvo autoriaus sumanymas, bet šis meno kūrinys tapo puikiu paminklu mūsų valdininkijai, anot J. Erlicko, vamzdžiu, per kurį nežinia iš kur, nežinia į kur pumpuojami pinigai (juokiasi).

Kalbu ne apie tai, kad turėtų būti daugiau reklamos. Kiekvienas svarbus renginys turėtų būti įvykis, tačiau nėra. Vien faktas, jog 2009 m.Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine, yra įvykis, bet mes to įvykio nejaučiame. Apmaudu, kad yra tik daug renginių, bet nėra įvykio.

Turime nuostabių dailininkų, fotografų. Turime Eimuntą Nekrošių, kurio spektaklių Lietuvoje nematome, nes jų rodymas čia neatsiperka. Ir tai yra absurdiška. Užpernai Peterburge visas festivalis „Baltijskij Dom“ buvo skirtas E. Nekrošiaus spektakliams, iš Lietuvos į Peterburgą buvo atvežti visi jo spektakliai ir dešimt dienų iš eilės sausakimšose salėse rodomi. Pirmiausia tai turėtų vykti čia, pas mus. Toks įspūdis, kad buvo pasukta eksperimento keliu. Aš suprantu, jog naujiems menininkams irgi reikalinga erdvė, bet jei esame kultūros sostinė, pristatome savo kultūrą, turėtume pristatyti tai, kas jau yra įvykę ir laiko patikrinta. Tie visi eksperimentai turėtų būti tik prieskonis, pabarstymas ant pagrindinio patiekalo, o atrodo, kad yra atvirkščiai. Tad gal šiek tiek gaila. Gaila, nes turime progą, nuostabią galimybę… Ir kaip visada daug ką galima spręsti iš tam tikrų ženklų – į Vilnių nuo Naujųjų metų nustojo skraidyti lėktuvai iš pagrindinių Europos miestų, mes netekome ryšio, atskristi į Vilnių be persėdimų nebeįmanoma. Dabar esame viena iš sunkiausiai ir nepatogiausiai pasiekiamų Europos sostinių. Tai kaip galime būti Europos kultūros sostinė? Pas mus žmonės iš principo atvažiuoti negali. Nuvažiuokite į Rygą ir pamatysite, kiek ten turistų – jų ten yra daugiau. Skaudu, kai galvoji, kodėl mums nesiseka, bet sėkmė lydi tuos, kurie teisingai išsidėlioja prerogatyvas ir eina teisingu keliu. Jei eini teisingu savo keliu, tave lydi sėkmė, nes gyveni pagal prigimtį.

Nieko, ką darau, nevadinti darbu. Nei poilsiu, nei darbu, man viskas yra sudėtinė gyvenimo dalis.

Kaip pavyko projektas su gatvės muzikantais? Kokia tai buvo patirtis, ką ji atskleidė?

Gatvės muzikos dienos nebuvau sumanęs kaip kultūros sostinės renginio, tiesiog norėjau, kad toks dalykas vyktų, ir dėsiu visas pastangas rengti jį ir toliau, nes tai labai paprasta. Be to, šis renginys susilaukė didžiulio atgarsio, prisidėjo neįtikėtinai daug žmonių. Tai ypač svarbu šiemet, kai buvo tiek daug svečių iš užsienio. Muzikantų buvo pilnos gatvės, neįtikėtinai daug. Manau, daugelis tai pajuto, nes prie Vilniaus prisijungė 46 Lietuvos miestai ir miesteliai. Kartais net galvoju, gal per greitai taip atsitiko, norėjau, kad tai prasidėtų nuo kelių gitaras brązginančių entuziastų, kad tai po truputį išaugtų į didelį dalyką, bet, matyt, žmonės jau buvo tam pribrendę. Tai paprastas būdas bendrauti vieniems su kitais. Vienam išeiti groti į gatvę yra gana didelis išbandymas, turi iš tikrųjų peržengti save, o tai nėra taip paprasta, kaip atrodo, ypač tokiam intravertiškam mūsų nacionaliniam charakteriui. O kai išeina visi – kažkaip drąsiau, ir visi suvokia, jog tu neturi būti profesionalas ar kažką ypatingo parodyti, kad gali išvis pagaliu per pagalį daužyti, ir tai bus muzika. Man ir yra smagiausia, jog tai – kažkoks gaivališkas dalykas… Žinau, kad žmonės jau rengiasi, repetuoja kitiems metams, ir tie, kurie pernai buvo žiūrovai, šiemet jau gros… Žodžiu, jaučiausi palaimintas, kad tą idėją pavyko įgyvendinti.

Gatvės muzikos diena man įdomi ir kaip paprastam praeiviui, smagu pamatyti daug įdomių žmonių, miestas tą dieną tampa kažkoks kitoks. Londonas, Dublinas, Praha, Paryžius – tai miestai, kuriuose grojama ar dainuojama ant kiekvieno kampo, juose yra gatvės muzikos kultūra. Tu gali prasėdėti visą dieną prie Paryžiaus Pompidu centro, ir tau nereikės eiti į jokius koncertus ar spektaklius, pamatysi ir cirką, ir akrobatų, ir ugnies rijikų, ir šokėjų, ir muzikantų, ir dainininkų, ir kitą kartą lygis gal net bus aukštesnis nei uždarose erdvėse. Tiesiog sėdėsi lauke ir puikiai leisi laiką, tapsi miesto dalimi, nes būtent muzika ir sujungia miestą bei jo gatvėmis vaikštančius žmones į vieną visumą. Užsienyje gatvės muzikantams kultūrinė aplinka yra palanki, pas mus ji sužalota, Lietuvoje gal niekada ir nebuvo didelės gatvės muzikos kultūros, nors vis dėlto šiokia tokia buvo. Sovietų laikai daug ką nutraukė, ir mums ne tiek reikia kažką atkurti, kiek pradėti iš naujo. Nes kai viskas sugriūva, tada ir yra puiki proga viską pradėti iš naujo.

Kūryba ir popsas

Kurti ar nekurti – štai klausimas… Kūrybos fenomenas: kodėl žmonės kuria?

Žmonės kuria, kai nebegali tylėti. Kaip yra pasakyta: jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Aš tuo principu vadovaujuosi: kol galiu nerašyti, tai ir nerašau. Jeigu neturiu ką pasakyti, tai ir nenoriu šiaip tuščiažodžiauti ar kažką kalbėti, kad palaikyčiau tęstinumą. Tai būtų neteisinga. Tiesiog yra dalykų, kurie mane paliečia, ir apie tai parašau dainą. Kurti – tai ne kankintis, o atvirkščiai – išsilaisvinti. Kai parašai dainą, pajunti palengvėjimą, nes išreiškei tam tikrą mintį, jausmą ar idėją, kuri tave spaudė, beldėsi kažkur viduje, ir tau pagaliau pavyko atidaryti duris ir, ačiū Dievui, tai išėjo. Tu nusiraminai, ir ta daina dabar bus galimybė kitam išleisti kažką iš savęs ar kaip tik kažką į save priimti.

Ar kūryba apskritai gali tapti darbu? Ar kūryba netampa darbu, jei kuri kasdien ir iš to gyveni? Antra vertus, kūrybai reikia darbo, kitaip ji virsta chaltūra…

Aš nežinau, ką reiškia darbas. Man žodis darbas asocijuojasi su kažkuo priverstiniu, ką esi priverstas daryti, kad išgyventum, ir aš labai norėčiau niekada nevadinti to, ką darau, darbu. Žinoma, menininkai yra patys laisviausi žmonės, nes jie gali tiesiog gyventi savo gyvenimą ir iš to pragyventi. Todėl jeigu pragyveni iš savo kūrybos, iš tikrųjų esi palaimintas žmogus: gyveni tuo, ką darai, ir darai tai, kuo gyveni. Aš niekada negalvojau, kad tai yra darbas. Darbas – tai sunešti instrumentus į sceną prieš koncertą, štai kas yra darbas, bet rašyti dainas nėra darbas. Ateina žodžiai, ieškai jiems vietos, tai procesas. Vėlgi, žodis darbas yra tiktai žodis, jis nieko nepakeičia, galima galbūt ir taip viską pavadinti. Bet iš principo aš tiesiog noriu gyventi gyvenimą ir nevadinti to darbu. Nieko, ką darau, nevadinti darbu. Nei poilsiu, nei darbu, man viskas yra sudėtinė gyvenimo dalis.

Chaltūra yra greito rezultato siekimas. Ji atsiranda tada, kai rezultatas tampa svarbesnis už procesą. Kai norisi greičiau tapti žvaigžde, greičiau turėti atributų, kurie neva privalomi populiariam žmogui, gimsta vadinamasis popsas, greito vartojimo produktas, padarai mėsainį, kurį galima greitai parduoti, bet kuris greitai ir užsimiršta.

Ar esame pasmerkti prastam popsui? O gal kitokio popso ir negali būti, nes jis skirtas vartoti, greitas maistas su skonio stiprikliais, tik iš pažiūros panašus į valgomą?

Populiarioji kultūra ir popsas man yra du skirtingi žodžių junginiai. Popsas – tai štampuotas produktas, nebūtinai muzika, tai greito maisto restoranai, tam tikros televizijos laidos, realybės šou… Tai greitai, pigiai ir dideliais kiekiais parduodamas produktas.

Kičas nebūtinai sutampa su popsu, kičas gali būti ir menas. Kičas, privestas iki kraštutinumo, tampa menu. Be to, kičas kaip išraiškos priemonė yra labai veiksmingas ir gana smagus dalykas. Aš žaviuosi Q. Tarantino filmais, kur iš kičinių klišių – tekstų, išraiškų, filmavimo būdo – yra sudedamas naujas žanras, tai jau tampa menu. Iš to galima spręsti, kad talentingas žmogus bet kokiomis priemonėmis gali kažką išskirtinio sukurti.

Populiarioji kultūra – tai viskas, kas populiaru. A. Mocartas taip pat yra populiarioji kultūra, nes jis yra labai populiarus. L. Bethovenas irgi yra populiarioji kultūra, nes jis populiarus šimtmečiais. Manau, kad viskas, kas atsiranda vadinamajame underground’e, rūsiuose, vienišų atsiskyrėlių menininkų dirbtuvėse, jeigu tai būna pripažinta viso pasaulio, tampa populiaru. Natūralu, kad kiekvienas geras dalykas vertas tapti populiarus, vertas būti išgirstas ir anksčiau ar vėliau tampa populiariąja kultūra. Muzikos pasaulyje labai daug pavyzdžių, kaip vadinamosios underground’inės grupės tapo populiarios ir pardavė milijonus albumų. Pavyzdžiui, „Pink Floyd“ grojo psichodelinę eksperimentinę muziką, tačiau tapo viena geriausiai perkamų grupių per visą istoriją. Arba „Bitlai“. Jie tiesiog darė, ką norėjo, taip pat daug keistų eksperimentų, bet tai tapo populiariąja kultūra, nes žmonės tai priėmė, daugeliui tai buvo suprantama.

Yra žmonių, kurie bando atkartoti kažkieno sėkmės formulę, yra žmonių, kurie patys bando rasti savo receptą. Man visada atrodo vertingiau, kai žmonės eina savo keliu – nesvarbu, kokį žanrą pasirenka. Tai yra vienas iš kriterijų, pagal ką aš atsirenku: noriu matyti ne kopiją, o originalą.

Man visada atrodo vertingiau, kai žmonės eina savo keliu – nesvarbu, kokį žanrą pasirenka. Tai yra vienas iš kriterijų, pagal ką aš atsirenku: noriu matyti ne kopiją, o originalą.

Kokie muzikos vadybos reikalai Lietuvoje?

Jeigu atvirai, aš nežinau Lietuvoje nė vieno gero muzikos vadybininko. Nė vieno. Yra pora, kurie arti to, bet pas mus yra kažkaip taip: jei žmogus tampa populiaraus atlikėjo vadybininku, jis labai greit susireikšmina ir pats tampa vos ne didesne žvaigžde už tą atlikėją. Mūsų šalis nėra didelė. Aš jau daug metų esu scenoje ir pažįstu visas koncertines agentūras ir visus leidėjus, spaudos, radijo redaktorius, programų direktorius, žurnalistus. Prieš kelerius metus atleidau visus savo vadybininkus, nes jie man trukdė, stabdė mano judesį, ir kai pradėjau pats rūpintis, tai supratau, kad man tai sekasi geriau. Aišku, čia galbūt kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Jeigu esi jaunas atlikėjas ir dar neturi kontaktų, nežinai, nuo ko pradėti, kur eiti ir t. t., kartais reikia vadybininko, bet kartais galbūt užtektų gero patarimo, ką daryti, ir tu pats puikiai tai padarytum. Manau, kad jei žmogus yra iniciatyvus, jis vis tiek vienaip ar kitaip pasieks savo tikslų. Vadyba reikalinga didžiulėje šalyje, tokioje kaip Rusija ar Amerika, kur yra daugybė klubų, daug galimybių keliauti, koncertuoti, ten niekaip neišsisuksi be kelių vadybininkų, be agentų, bet Lietuvoje man tai atrodo kaip žaidimas. Jeigu noriu suorganizuoti kokį koncertinį turą, tai skambinu į kurią nors koncertinę agentūrą ir klausiu, ar jie apsiimtų tą padaryti.

Visada skamba kaip sėkmės receptas – jis sutiko vadybininką, kuris jį kažkur nuvedė… Aišku, viskas vyksta per tam tikrus asmeninius kontaktus, yra žmonių, kuriuos tu sutinki, kurie tau padeda, atidaro tam tikras duris ar tave pakviečia. „Foje“ išgarsėjo neturėdama vadybininko. Bet vienas mano draugas parekomendavo mane Dovydui Bluvšteinui, kad jis paimtų mus groti į festivalį „Lituanica’86“. Po to festivalio jau mus kvietė ir vieni, ir kiti. Aišku, būna kažkokių kertinių momentų, kai reikia, kad visi apie tave žinotų. Bet muzikiniame pasaulyje tai per daug sureikšminta. Visi įsivaizduoja, jog „ateis vadybininkas ir prastums mane į žvaigždes“. Bet tai netiesa, nes, kad būtum išgirstas, visų pirma turi ką nors sukurti.

Nesu jaunų atlikėjų globėjas, tiesa, vasarą skelbiau konkursą, kad jie atsiųstų man savo muzikos, ketinau kai kuriuos pasiimti į turą po Lietuvą, kad jie galėtų pagroti didelei auditorijai. Bet kai jie manęs klausia: „Kaip mums prastumti savo kūrybą, kaip mums išgarsėti?“, mano atsakymas visada yra vienas: „Sukurkite gerą dainą.“ Kai sukursi gerą dainą, ta daina tau atidarys visas duris. Kai aš parašiau „Laužo šviesą“ ir apie ją išgirdo keli žmonės, jie apie ją papasakojo dar dvidešimčiai, tie – dar šimtui, mes padarėme įrašą, kažkas jį persirašė ir iš to žmogaus persirašė visi kiti. Mes visada labai daug kalbame, kaip pateikti, kaip prieiti ir t. t., ir turėtų būti tribūna, į kurią galėtum ateiti ir parodyti, ką turi, bet kuriančiam žmogui svarbiausias klausimas turėtų būti: „Ką aš noriu pasakyti?“ Tačiau jeigu jaunas atlikėjas galvoja, kaip jau kitą dieną eiti raudonu kilimu, toks žmogus nieko gero nesukurs. Lietuvoje yra atlikėjų, kurie už pinigus nusiperka apdovanojimų ir paskui jais didžiuojasi, bet taip nieko vertingo ir nesukuria. Tuomet ir galvoji, kokie tokio žmogaus prioritetai, ar jis tikrai gali vadintis kūrėju. Jeigu žmogus turi tikrą ambiciją susieti savo gyvenimą su kūryba, jis apie kūrybą visų pirma turėtų ir galvoti. Dažniausiai geras vadybininkas būna koks nors geras draugas, kuris už tave nuėjo ir paprašė, kad tave kažkur priimtų, įleistų, išklausytų. Geriau, kad tas vadinamasis vadybininkas užaugtų kartu su tavimi, tai bus jūsų bendras pasiekimas, bus didesnė vertybė, negu ateis kažkoks patyręs, neva dirbęs su daugeliu, ir tik susakys tau punktus, kuriais tau reikia sekti, kad taptum „greito maisto restoranu“.

Ką manai apie populiarią lietuvišką muziką, kokio lygio ji dabar yra? Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvos muzikantų arba pataikauja publikos skoniui, arba bando jį „pritempti“ prie savo toli gražu ne profesionalios muzikos: skurdžios prasmės tekstai, banalūs garsų sąskambiai…

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje… Yra žmonių, kurie vaikšto į greito maisto restoranus, yra tokių, kurie maistą gaminasi namuose, o dar kiti eina į prabangius restoranus. Su menu, kūryba yra tas pat. Yra žmonių, kuriems meno reikia tik kaip fono ausims ir akims, kitiems tik kaip pramogos, kas šiaip nėra blogai… Bet, tarkim, man pramoga jau tada geriau nueiti į prabangų egzotišką restoraną, negu į hamburgerinę. Kiekvienas pasirenka pagal save.

Žinoma, atsirado daug vadinamojo pigaus produkto, bet tai natūralu. Žmonės piktinasi, bet vis tiek klauso. Tai tada prisipažink, kad mėgaujiesi tuo, jog piktiniesi, kad iš to gauni malonumą, kaip aš sau pripažinau žiūrėdamas „Artotloną“, kur žmonės darė visiškus niekus, bandydami įtikinti, jog meno kūrinio pateikimas ir yra meno kūrinys. Be abejonės, piktintis iš tikrųjų visiškai nėra prasmės, nes jei tau nepatinka tokia muzika ir nesi muzikantas, tai tu jos tiesiog gali neklausyti, o jeigu esi muzikantas, tai sukurk ką nors, kas turi vertę. Visada yra pasirinkimas.

Ačiū Dievui, atsitiko ta krizė, nes žmonės pradėjo žiūrėti, už ką jie moka pinigus, į kieno koncertą ar spektaklį jie perka bilietą. Jie gerai pagalvoja, ar nori eiti klausytis atlikėjų, besikraipančių pagal fonogramą, ar nori klausytis gyvos muzikos, prasmingų tekstų. Tai jaučiama labai stipriai. Tarkim, šią vasarą aš turėjau apie 30 koncertų atvirose erdvėse visoje Lietuvoje, ir, pasirodo, ir šiemet žmonės puikiai susirenka į koncertus su bilietais. Ačiū Dievui, kad savivaldybės nebeturi pinigų nemokamiems renginiams, ačiū Dievui, jie nevyksta, nes tai buvo didžiausias peilis visam koncertiniam gyvenimui. Žmonės atprato koncertą priimti kaip tam tikrą vertybę. Ateini, kažkas groja, tu pažiopsai, pageri alaus, o santykio tarp žiūrovo ir atlikėjo nebėra. Jeigu perki bilietą, žinai, kad eini klausytis ir atėjęs klausaisi. Kalbu ne apie pinigų surinkimą iš žmonių, bet apie tai, kad žmogus apsisprendžia klausytis. Tas bilieto pirkimas yra ne tik uždarbis atlikėjams ar koncerto išlaidų apmokėjimas, bet tai yra ir tavo, kaip žiūrovo, tam tikro apsisprendimo momentas: nusprendei, kad nori nueiti į šitą koncertą ir jo pasiklausyti, jame dalyvauti. Dėl to koncertai su bilietais yra visiškai kitokie nei nemokami.

Kaip populiarioji lietuviška muzika atrodo Europos kontekste?

Europos kontekste mūsų nėra. Nesvaikime, kad mes kažką reiškiame. Nėra mūsų. Nėra. (Juokiasi). Lietuviškas teatras Europos kontekste yra, o populiariosios muzikos – nėra. Estų muzikos taip pat nėra. Latviai vienu momentu turėjo „Brainstorm“, dabar jų kažkaip nebesigirdi. Tarybų Sąjungos laikais jie turėjo Laimą Vaikulę, Raimondą Paulsą, mes net ir tada neturėjome tokių muzikos žvaigždžių. Todėl visų pirma priimkime faktą, kad mūsų dar nėra, mes turime atsirasti. Lietuvos masteliais yra kai ką reiškiančių žmonių, bet pasaulio kontekste mūsų nėra. Tai, kad parodo vieną kitą klipą per MTV Lietuvoje, visiškai nėra rodiklis. Deja, nors ir liūdna. Buvo vilčių, kad atsiradęs čia pasaulinio garso televizijos kanalo filialas pajudins vandenis, tačiau nė velnio niekas nepajudėjo. Mes taip dažnai stebime žaidimą: atlikėjai scenoje vaidina žvaigždes, o žiūrovai vaidina, kad klauso. Nebijokime pripažinti, jog esame maži, kad kiti geresni už mus. Čia kaip atvažiuoja miestietis į kaimą ir kaimo bernai jį sumuša, nes nori atrodyti už jį geresni, arba šalia jo jaučiasi menkesni. Išaukime pagaliau iš to. Mes stengiamės užpūsti kitų žvakes, įsivaizduodami, kad tada mūsiškė degs ryškiau. Nė kiek ryškiau ji nedegs, ji degs taip pat. (Juokiasi). Viskas prasideda, kai pripažįsti, kad tiesa yra tokia ir tokia, ir atsispirdamas nuo to judi.

Ką gi daryti, kad Europos kontekste atsirastume?

Nieko nereikia daryti. Visi dalykai arba yra, arba nėra. Mes turime teatrą – tai yra. Nereikia specialiai nieko daryti, kad jis būtų. Turime kelis originalius, labai savitus, talentingus ir stiprius režisierius, ir jų dėka Lietuvos teatras egzistuoja pasauliniame teatro žemėlapyje. Pasaulio dailės žemėlapyje turime M. K. Čiurlionį, Š. Sauką dar keletą garsių vardų, pasaulio operos žemėlapyje – V. Urmaną. Rusijos kino žemėlapyje turime Donatą Banionį, Remigijų Adomaitį, Juozą Budraitį, Ingeborgą Dapkūnaitę. Pasaulio populiariosios muzikos žemėlapyje mūsų nėra. Pradėkime nuo to, kad pripažinsime tai. Jeigu užsidedi rožinius akinius ir įsivaizduoji, jog kažką reiški, tai negali judėti į priekį, taip ir stovi su tais rožiniais akiniais.

Aš, tarkim, visada save laikiau ir laikau Lietuvos atlikėju. Rašau dainas žmonėms, kurie kalba lietuviškai, kad ir kur jie gyventų. Mano angliškos dainos niekada nebus tokios geros, kaip aš jas galiu parašyti lietuvių kalba, nes tai yra mano kalba: žinau, apie ką kalbu, su kokiais žmonėmis kalbu, jaučiu lietuvišką auditoriją.

Tavo nuomonė apie lietuviškas radijo stotis, televiziją – kiek situacija pasikeitė per pora pastarųjų dešimtmečių, turiu omenyje transliuojamų laidų kokybę, vedėjų profesionalumą, muzikos atranką…

Buvo pakilimas pačioje pradžioje, tol, kol neatsirado komercija. Pakilimas buvo didžiulis. Tarkim, kai atsirado M-1 ir transliacija vykdavo ne visą parą, o nuo šešių vakaro iki pirmos nakties, mes su draugais susėdę laukdavome tos šeštos valandos, kai įsijungsime radiją ir pradės groti M-1. Todėl kad 1990–1991 metais tai buvo svarbiausia lietuviška stotis, ten buvo visa nauja muzika, ten dirbę didžėjai atsinešdavo įrašų, ištraukdavo ir paleisdavo retų dainų, išgirsdavai tai, ko net nežinojai esant. Dabar tai iš dalies bando daryti Opus3. O paskui atsirado komercija. Atėjo reklamos davėjų, kurie žiūri į stoties reitingą, ir radijas, taip pat televizija nuo tada nustojo transliuoti žmonėms ir pradėjo transliuoti reitingo skaičiukui. Dauguma laidų, net žinios transliuojamos reitingo skaičiukui. Laidos kūrėjai, atrodo, negalvoja apie žmones ar kaip padaryti laidą geresnę, o tik ar užaugo reitingo skaičiukas ir kaip padaryti, kad jis dar augtų. Ir, aišku, tai iš karto nužudė radiją. Radijas tapo komercinis. Lietuvos radijo stotys negali sau leisti groti mažai žmonių grupei patinkančios muzikos, todėl visos jos pradėjo groti tai, kas tinka visiems, todėl pasidarė visos vienodos.

Kas lietuviškos muzikos orbitoje teigiamo?

Teigiamas poslinkis yra tai, kad nebereikia aprobuoti savo programos Kultūros ministerijoje, kuri įvertintų dainų idėjinį lygį ir leistų koncertuoti (juokiasi).

Ką galėtum pasakyti apie klubų kultūrą Lietuvoje?

Į klubus vaikščiojau prieš dvidešimt metų, labai seniai. Ar būtų kur nueiti, galiu spręsti tik iš to, kai mane kviečia koncertuoti į klubus. Lietuvoje yra keli klubai, kuriuose visada mielai groju, o yra tokių, kuriuose pabandau pagroti ir daugiau nebegrįžtu. Dabar yra labai daug klubų, kurie orientuojasi į neva auksinį stilingą jaunimą, įrengia „prabangų“ interjerą, leidžia „stilingą“ muziką, o iš tikrųjų visa tai šnipštas. Susirenka kokie „marozai“ arba kažkoks mistinis „naujasis elitas“. Pastarieji moka save gražiai pateikti, visi tokie „šaunūs“, pabrėžtinai „šaunūs ir šiuolaikiški“, o po tuo nieko nėra. Visiška tuštuma. Gražus popieriukas, į kurį suvyniotas niekas, arba gabalėlis š…

Jei groju Vilniuje, tai groju „Tamstos“ klube, žmonės, kurie ten dirba, daro tai nuoširdžiai, prižiūri klubą, parenka repertuarą… Jei mane kviečia groti į klubą, kur vaikšto žmonės su šampano taurėmis, aš atsisakau. Ne mano tai vieta. Aš nenoriu kankinti savo gerbėjų atitempdamas juos į tą vietą, net jeigu ten man moka daugiau. Kita vertus, ir gerai, nes yra šioks toks pasirinkimas, tik norėtųsi jo platesnio. Atsiranda naujas klubas ir pamatai, kad arba jį atidarė kažkokie žmonės, kurie prieš tai kūrė kitą klubą, arba jei tai nauji kūrėjai, tai jie eina tuo pačiu keliu, kaip ir visi kiti. Tai neteisinga, norisi kažkokių naujų idėjų. Berlyne yra vieta, kur maistą pateikia iš medicininių „antelių“, dubenėlių, mėgintuvėlių (juokiasi). Gal tai nėra mėgstama vieta, bet tu iš karto atkreipi dėmesį. Kartais norisi padaryti kitaip. Padaryti kreivai, bet kitaip. Arba Amerikoje mačiau klubą, kur visą laiką, kiekvieną dieną, yra Kalėdos: eglutė, Kalėdų Senelis, lemputės… Amžinos Kalėdos. Kartais pagalvoju: jei Lietuvoje kas atidarytų klubą, norėtųsi, kad visada būtų Kalėdos.

Man ta „elito kultūra“ atrodo vis pigesnė ir pigesnė. Tie raudoni kilimai Lietuvoje atrodo taip pigiai. Tie elito vakarėliai yra baisūs. Kai pavartau žurnalus, kur nusifotografavę „elitiniai“ žmonės su taurėmis, neva reikšmingai besišypsantys į kamerą, – man gaila jų, jie gaišta savo laiką, iš tikrųjų jie gaišta savo gyvenimą, jie negyvena jo, jie tik patys sau vaizduoja, kad jį gyvena. Bet mes turbūt turime tai pereiti. Ilgai buvome uždaryti nuo spalvoto Holivudo pasaulio ir natūralu, kad kai atsidarė sienos į tą pusę, visiems norisi tai, ką anksčiau matė filmuose, dabar išgyventi, pajusti prabangos skonį. Čia pat supranti, jog mums reikia dar šiek tiek laiko, kad nusistovėtų vertybės. Pažiūrėjus į visą viešąją erdvę dabar negalima išskirti jokių vertybių. Per kiekvieną naują televizijos sezoną gali stebėti, kuri iš televizijų blogiau galvoja apie savo žiūrovą, kaip ji pradėjo dar blogiau galvoti apie savo žiūrovą, siūlydama vis bukesnes laidas. Tai skaudu. Aišku, pasirenki mygtuką „Off“. Žurnalistai dažnai gieda dainelę, jog rodo tai, ko nori žiūrovas, bet kai kurie žiūrovai, pavyzdžiui, kaimo vietovėse, kur televizorius yra vos ne vienintelis langas į pasaulį, net neturi pasirinkimo, jie net nežino, kad gali būti kitaip.

Aš noriu, kad žmonės nebijotų to, kas jie yra, nebijotų turėti savo nuomonės, jos išreikšti, nebijotų būti savimi, eiti prieš srovę.

Daugelis garsių dainininkų, tokie kaip Džonas Lenonas, Bono, mikrofoną naudojo kaip ruporą savo pažiūroms deklaruoti, siekdami pasaulį padaryti geresne vieta gyventi. Atrodo, šių senų gerų tradicijų sekimas nesvetimas ir Tau – paklausius naujausių Tavo albumų atrodo, kad tam tikra misija Tau svarbesnė net už patį dainavimą. Kaip ją apibūdintum?

Taip, tokia misija yra. Nors misija – labai garsus žodis, tiesiog viena iš linijų, kurią aš visada palaikau, netgi nelabai sąmoningai – man visą laiką norisi, kad žmonės nebijotų to, ką jie jaučia, nebijotų daryti tai, ką jie jaučia, kad turėtų daryti. Aš labai noriu, kad žmonės nebijotų to, kas jie yra, nebijotų turėti savo nuomonės, nebijotų jos išreikšti, nebijotų būti savimi, eiti prieš srovę. Visada kryptingai ėjau į tai: kad žmonės nebijotų nebūti bandos dalimi. Pastaruoju metu daug kas mano, jog lendu į politiką ar panašiai… Tačiau aš visą laiką turėjau tokią nuostatą visais gyvenimo klausimais: visada esu už tai, jog reikia eiti savo, o ne kažkieno kito keliu, nekartoti kito žmogaus nuomonės, kad ir kaip įspūdingai tai skambėtų. Norisi kalbėti savo žodžiais. Man patinka gryni žmonės, kurie yra tokie, kokie yra, nesvarbu, ar tai intelektualas, ar paprastas žmogus. Man patinka tikri žmonės, tą visada jauti, ar žmogus tikras, ar ne. Šiandieniame pasaulyje visi nori atlikti viską teisingai, gerai, „teisingai“ atrodyti, atitikti geriausius kanonus – tai didžiausia pasaulio liga. Visi nori sėkmės. Kartais manau, jog žmonėms net nebesvarbu sulaukti sėkmės, jiems tik svarbu gerai atrodyti, jie susitvarko išvaizdą, perka automobilius, kad kiti manytų, jog jiems sekasi gyvenime. Ir tada supranti, jog tie žmonės negyvena jokio gyvenimo.

Kaip yra geriau kurti madą, negu ja sekti, taip ir geriau kalbėti savo žodžiais ar eiti savo keliu, nes tada viskas sekasi. Kai neši tik tau skirtą nešulį, jis nėra sunkus, jei neši svetimą – jis tampa sunkus. Aišku, nereikia, kad žmonės galvotų tik apie save, reikia galvoti apie tuos, kurie yra aplink, bet daryti reikia taip, kaip jauti, o ne kaip kažkas liepia ar įteigia jausti, kaip esą yra teisinga. Kartais jauti, kad turi daryti va šitaip ir ne kitaip. Aš ir pats to mokausi, bei norėčiau tikėti, kad viena ar kita mano daina padeda kam nors kitam apie tai bent jau pamąstyti.

Andrius Mamontovas ir „Foje“

Kas tau yra „Foje“ – jaunystė, praeitis… ar vis dar stipriausia konkurentė?

Tai buvo puikus ir svarbus mano gyvenimo etapas, taip. Svarbūs visi tie dalykai, kurie įvyko, svarbios tos dainos, visa tai nulėmė mano tolesnį gyvenimą, tą gyvenimą, kurį aš gyvenu dabar. „Foje“ iš esmės gyvavo tol, kol truko Lietuvos išsivadavimas. Mes esame to laikotarpio grupė. Kad jinai skambėtų taip, kaip ji skambėjo tada, reikėtų sugrąžinti ir tą laikotarpį. Bet jis nebegrįš. Mes esame to laiko dokumentas (juokiasi). „Antis“ irgi, tik nesuprantu, kam jiems prireikė atsikurti. Man atrodo, jie ir patys nelabai supranta. Jeigu A. Kaušpėdas būtų įrašęs savo solinį albumą, kad ir su tais pačiais muzikantais, viskas atrodytų šiek tiek kitaip. Nori ar nenori, grupės pavadinimą sieji su tam tikru laikotarpiu. Aš visada sakau: žmonės, ar jūs gerai pagalvojate? Jeigu jūs dabar pamatytumėte „Foje“, ji tikrai nebūtų tokia įspūdinga, kaip buvo tada. Tikrai tikrai nebūtų. Grupė, su kuria aš dabar groju, yra tikrai geresnė, groja geriau ir atitinka šį laikotarpį. Aišku, senos dainos visada kelia tam tikrą nostalgiją, yra susijusios su paauglystės metais, kai tranzavai į koncertus ar pirmą kartą įsimylėjai, visi mūsų pirmi kartai susiję su kažkokiomis dainomis. Mano paauglystės laikotarpio grupė buvo „Hiperbolė“, jos dainos tada skambėjo ypatingai ir daug reiškė, bet aš labai gailiuosi, kad nuėjau į „Hiperbolės“ koncertą, kai jie buvo atsikūrę, man atrodo, 1998 metais. Aš ten išklausiau kokias penkias dainas ir išėjau. Ir supratau, jog „Foje“ tikrai nenoriu atkurti, nenoriu, kad mano gerbėjai išgyventų tokį jausmą, kokį aš išgyvenau. Tai, kad vis dar skamba seni įrašai, yra vienas dalykas, bet pamatyti gyvai… Tai ne tas pat, nebėra santykio, kokį turėjai tada, ir aš jokiu būdu nenoriu sugriauti šito. Kad „Foje“ atsikurtų, turi būti labai svari priežastis, tai turėtų sustabdyti karą ar kažkas panašaus, kad dėl kokio nors kilnaus tikslo nebūtų gaila sugriauti to, kas buvo, bet tokio aš nematau. Rengti labdaringą koncertą šiais laikais, kai ir taip jų pernelyg gausu, būtų visiškas nuvertinimas.

Pastaruosius dešimt metų visą laiką jaučiau, kad esu priverstas konkuruoti su „Foje“ dainomis, konkuruoti pats su savimi. Kiekvieną kartą man išleidus naują albumą, jį lygindavo su kokiu nors buvusiu „Foje“ albumu. Tik pastaruoju metu kažkaip pajutau, kad gal man jau pavyko išsikovoti poziciją, jog esu atskiras atlikėjas. Žmonės nebesitiki, kad bus taip pat. Natūralu, jog augi, tavo tekstai keičiasi, problemų ratas tampa kitoks, skirtingais gyvenimo laikotarpiais tave jaudina kiti dalykai. Kai žmonės tave lygina su tavo praeitimi, galvoji: ar čia tu pablogėjai, ar žiūrovai sustojo ir nebesivysto, yra prisirišę prie kažko vieno. Nors, aišku, ir „Foje“ laikais taip būdavo. Kai po „Laužo šviesos“ sėkmės įrašėme dainą „Geltoni krantai“, tai fanų verdiktas buvo, kad „Foje“ mirė (juokiasi). Mes, lietuviai, apskritai esame intravertai, inertiški, labai lėtai pakeičiame savo nuomonę, esame gana konservatyvūs, pas mus viskas juda lėtai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Dabar tu išleidai albumą, apie kurį pasakė, jog jis blogesnis už buvusį, bet kai išleisi dar vieną, tai kas nors sakys, kad tas, kuris buvo prieš jį, buvo geresnis. Dėl to aš niekada rimtai į tai nežiūriu, nes visada pats puikiai žinau, ar galiu didžiuotis savo darbu, ar kažko nepadariau iki galo, nes visaip būna.

Pusiausvyra pasaulyje visada yra tokia pati, gal geografiškai persislenka į kitą pasaulio vietą, bet pusiausvyra nesikeičia, tai gamtos dėsnis.

Tai vis dėlto „Foje“ tapo Tavo gyvenimo takoskyra, gyvenimas skilo į iki „Foje“ ir po?

Taip iš tikrųjų išėjo. Bet po „Foje“ iš karto mano gyvenime prasidėjo laikotarpis su „Hamletu“, buvo daug gastrolių, tai tęsiasi iki šiol – jau dvylika metų šis spektaklis važinėja po pasaulį. Aišku, tie pirmi dveji – treji metai teatre buvo labai sunkūs, nes pakliuvau į visiškai kitą aplinką, ten buvo kiti santykiai, kita etika, kitos nuotaikos, ir kol susigaudžiau, kaip reikia išsidėlioti savo jėgas, prioritetus, buvo iš tikrųjų sunku. Bet užtat nejutau jokios tuštumos, tai ją užgožė. O „Foje“ tapo baigtu dalyku, prie kurio aš jau nebenoriu grįžti. Sunkiausia yra pasikeitimas. Kai žmogus vaikšto vienu upelio krantu ir nori į kitą upelio krantą, sunkiausia yra peršokti. Ir kad peršoktum, turi pasiryžti ir stipriai atsispirti, nes kitaip įkrisi į vandenį. Kaip ir krizė: perėjimas iš vienos tvarkos į kitą visada yra chaosas. Pasikeitimo momentai visada yra sunkūs, bet tai nereiškia, kad šie periodai blogi, tik jie susiję su tam tikru chaosu, kuris atsiranda ir tavyje.

A. Sutkus, lietuvių fotografijos klasikas, yra pasakęs, kad nebefotografuoja, nes jo personažas mirė. Kaip yra su Tavo klausytoju? Juk Tu irgi visada rašei dainas sielai, o šiais laikais ją daugelis nugrūdę į tolimiausią kampą…

Norėčiau tikėti, kad mano klausytojų nemažėja. Gal mąstančių žmonių procentas visą laiką yra toks pat, tiesiog vieni keičia kitus. Manau, jog pusiausvyra pasaulyje visada yra tokia pati, gal geografiškai persislenka į kitą pasaulio vietą, bet pusiausvyra nesikeičia, tai gamtos dėsnis.

Kokie Tavo artimi ir tolimi planai?

Man labai įdomu muzika filmams. Filmas „Nereikalingi žmonės“ susilaukė sėkmės Šanchajuje, A klasės kino festivalyje, kur visiškai netikėtai gavau prizą už geriausią muziką filmui. Tai yra didžiausias apdovanojimas, kokį kada nors gyvenime esu gavęs, kalbant apie visokias statulėles. Festivalio komisijai vadovavo pasaulinio garso režisierius Wong Kar-Wai. Tai buvo didžiulis impulsas ir įvertinimas. Kartu su Mariu Martinsonu, tame pačiame festivalyje gavusiu prizą už geriausią režisūrą, dabar dirbame prie naujo filmo, kurį pradėsime filmuoti lapkričio mėnesį Honkonge, dirbsime su kinais ir japonais. Aš ir vaidinsiu, ir rašysiu muziką. Ši sritis man labai įdomi. Ne todėl, kad noriu save išbandyti įvairiose srityse, bet kartais jauti, jog tai skirta tau. Dėl to ir pas E. Nekrošių sutikau vaidinti, nes jaučiau, kad tai mano vaidmuo. Nors paskui keli režisieriai kvietė ir į kitus spektaklius, bet aš nėjau, nes mano pašaukimas nėra būti šimtaprocentiniu aktoriumi. Tačiau man patinka dalyvauti įdomiuose sumanymuose, dirbti su talentingais žmonėmis. Po Šanchajaus Maris parašė scenarijų, kuris man patiko, ir mes jau kurį laiką kalbamės, dalijamės idėjomis, vyksta parengiamieji filmavimo darbai. Pamatysime, koks bus rezultatas, bet aš labai laukiu to proceso.

Naujam albumui kol kas neturiu jokių minčių ir jų iš savęs nespaudžiu. Yra kažkokių miglotų vizijų, kurios dar neišryškėjo, kai tik išryškės – iškart įrašysiu ir išleisiu. Šitas procesas visada nenuspėjamas. Kai tau yra septyniolika ar aštuoniolika metų ir parašai pirmąsias savo dainas, tai padarai remdamasis visų tų metų patirtimi. Kitais metais, kad įrašytum naujas dainas, turi tik vienus metus naujai patirčiai sukaupti. Bėgant metams palieti daug temų. Jeigu nesinori kartotis, norisi naujo jausmo, naujo impulso, kartais tenka ilgiau palaukti, kol pribręsti naujam kūriniui.

Kalbino Dalia Zaleskienė

Intrviu ruoštas žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“

Interviu. Andrius Mamontovas: „Muzika ateina iš sielos“

am2005 m. gruodžio 14 d. vyko Bernardinų bažnyčios pranciškoniškojo jaunimo susitikimas su Andriumi Mamontovu. Susitikimo metu A. Mamontovas dainavo ir atsakė į keletą klausimų.

Iš kur ateina muzika? Kūryba – kas tai? Ar tai, ką tu darai, ar tai, kas daroma per tave? Ar viskas priklauso tik nuo tavęs, ar tik iš dalies?

Kartais man atrodo, kad aš tik užrašinėju. Kartais ilgai kankini dainą, o ji nepavyksta. Muzika ateina iš sielos. Muzika yra oro virpesiai ir bangos. Man ji – ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Pradžioje buvo Žodis, garsas… Ir jis nudažė materiją. Muzikos neįmanoma, o gal ir nereikia paaiškinti ar sukišti į „formulę“. Norisi, kad išliktų stebuklas. Kartais pats stebiesi pasižiūrėjęs, kas išėjo iš po tavo rankos. Ir tuo norisi dalytis su kitais.

Dainuoji jau 23-ejus metus. O publika vėl jauna…

Esu parašęs apie 200 dainų. Nesiorientuoju į konkrečią amžiaus grupę, dainuoju visiems. Kartą prie manęs priėjo du aštuoniasdešimtmečiai senukai ir pasakė, kad yra mano gerbėjai. Kai kurios mano dainos būna labiau „popsinės“, kai kurios – ne. Bet visos skirtos tam tikrai auditorijai. Norisi į kiekvieną žmogų prabilti jo kalba, nes tik taip jį galima pasiekti.

Muzikantas – save besąlygiškai dovanojantis žmogus. Juk įrašinėdamas muziką žinai, kad ji skambės ir ten, kur pats gal niekada neitum gyvai dainuoti, kad tavo kūrybos, gražiausio, ką gali dovanoti, klausys visi, net ir tie, kurie galbūt tau ne prie širdies. Ką galvoji apie tai?

Muzika man yra galimybė kalbėti. Kartais būna sunku šnekėti su kokiu nors konkrečiu žmogumi. Bet muzika prasiskverbia per visas sienas, grotas, per ką tik nori.

Kaip pradėjai dainuoti? Kokios muzikos klausydavaisi?

Antakalnio gale, miškelyje, buvo „diskų“ turgus. Ten rinkdavosi ne piratai, ne spekuliantai, o melomanai. Jie atsinešdavo krūvas plokštelių, ten sekmadieniais jų buvo galima nusipirkti.

Mano tėvai buvo medikai. Vienintelis su kūryba susijęs žmogus – tai mano senelis Adomas Čiplys, jis parašė elementorių „Saulutė“, iš kurio mokėsi ne viena karta.

Kai man buvo penkeri, amžinatilsį tėvas privedė mane prie spintos, kurioje buvo sukrauta daugybė storiausių knygų, ir pasakė, kad kai užaugsiu visas jas perskaitysiu ir tapsiu gydytoju. Supratau, kad gydytoju nebūsiu. Visi mes turim savo svajonę ir einame paskui ją, bet ne paskui savo tėvų svajones.

Kai man buvo 26-eri, tėvas mane išvarė iš namų. Už tai esu jam labai dėkingas – pradėjau gyventi savo gyvenimą. Iš tėvo paveldėjau fanatišką atsidavimą tam, ką darai. Jis tyrė vėžį, ieškojo naujų jo gydymo ir diagnozavimo būdų. Atsimenu jį užsidariusį ir naktimis tauškinantį mašinėle. Lygiai kaip ir mano vaikai dabar girdi mane naktimis brazdinant gitara darbo kambaryje.

Klauseisi „Akvariumo“, kitų roką grojančių grupių. Ar nenorėjai lietuviško roko?

Žinoma, norėjau. Mūsų rokas prasidėjo tada, kai vieną dieną nusprendžiau nebėgti kartu su klase iš istorijos kontrolinio. Nenorėjau elgtis taip, kaip visi. Nepabėgo ir dar vienas liesas, ilgais garbanotais plaukais klasiokas (dabar jis atrodo visiškai kitaip). Tai buvo Arnoldas Lukošius. Pamoka, žinoma, neįvyko, nuėjome į jo namus, klausėmės įrašų per prieštvaninį juostinį magnetofoną.

Paskui mokykloje gavome patalpėlę su supuvusiais vagonėliais ir kitų instrumentų likučiais, draugas man iš gitaros nuolaužų sukalė naują gitarą, pamenu, kyšojo vinys. Parodžiau, kaip laikyti būgnų lazdeles, nors pats neturėjau žalio supratimo, kaip jas laikyti, ir kažkodėl pirmas atsistojau prie mikrofono. Dainavome pagal Algimanto Baltakio eiles. Taip sugalvojome, nes pagal jas dainavo ir „Hiperbolė“. Vienas Baltakio eilėraštis vadinosi „Sunki muzika“, taip ir nusprendėme pavadinti grupę. Paskui persigalvojome, ėmėme vartyti tarptautinių žodžių žodyną, ieškoti kito žodžio. Taip nieko ir neradom. Paskui aš parėjau namo, ir man dingtelėjo pavadinimas „Fojė“. Trumpas, iš keturių raidžių, mes irgi buvome keturiese. Paskambinau Lukošiui, jis pasakė: „Man nelabai tas pavadinimas patinka“. Bet sugudravau, pasakiau, kad kitiems tas pavadinimas labai patiko. Jis sako: „Na, jeigu kitiems patiko…“. Paskui paskambinau kitiems grupės nariams ir pasakiau, kad Lukošiui pavadinimas labai patiko. Taip ir liko „Fojė“.

Praėjo beveik 10 metų nuo paskutinio „Fojė“ koncerto. Ar jūsų draugystė atlaikė šį išbandymą?

Likom dviese su A. Lukošiumi, nes jis neišvengiamai yra mano gyvenimo palydovas. Mes visada turėjome vieną svajonę. Praėjo „Fojė“ nesutarimo laikotarpiai, šiek tiek metų, ir mes galime pasižiūrėti į tai, kas buvo, iš laiko perspektyvos. Vėl puikiai bendraujam.

Ankstyvosiose savo dainose daug dainuoji apie meilę, laisvę, drąsą. Vėliau atsiranda žodelis „ar“? Kaip dabar, išaugęs iš jaunystės maksimalizmo ir idealizmo, žiūri į tuos pačius dalykus?

Visada taip būna. Žinojimo esmė yra nežinojimas. Turi pasiekti pirmapradį vaiko tyrumą, nes tik ką gimęs kūdikis yra tyras, jis visiškai nieko nežino, turėtum ir senatvėj grįžti į tą būseną. Taip, buvo periodas gyvenime, kai aš į kiekvieną klausimą galėjau atsakyti taip arba ne – vienareikšmiškai, maksimalistiškai… Bet po kurio laiko supranti, kad požiūrio taškas gali būti bet kurioje subjekto ar objekto pusėje. Kartais gali pasakyti ir taip, ir ne kiekvienam dalykui. Klausimas „ar?“ yra laisvė rinktis požiūrio tašką.

Koks tavo santykis su teatru?

Teatras – šiek tiek baisi vieta. Pilna aistros, ir ne visada švarios aistros. Aktoriaus darbas siaubingai sunkus. Turi perprasti personažą, susitapatinti su juo, pateisinti kiekvieną jo poelgį. Teatras – išbalansuojanti vieta. Pirmi dveji metai buvo visiškas košmaras. Per mėnesį aplankydavome bent po dvi šalis, daugiau laiko praleisdavau viešbučiuose nei namie. Nulipi nuo scenos tuščias ir išgręžtas kaip kempinė. Paskui pamažu prisitrauki tos aplinkos, kurioje atsiduri. Keletą kartų man pasirodė, kad teatras – labai jau sadomazochistinis reikalas: salėje sėdi tie, kurie mėgsta žiūrėti, kaip kažkas kankinasi, o tie, kurie mėgsta kankintis, kankinasi scenoje (juokiasi). Aplankėme 40 šalių, spektakliai visur gavo didžiausius įvertinimus.

Kaip jame atsiradai?

Buvo mano gimtadienis. „Fojė“ jau buvo pradėjusi byrėti, kitą dieną turėjo prasidėti paskutinis mūsų turnė. Paskambino Rūta Vanagaitė, tada ji buvo Eimunto Nekrošiaus prodiuserė, ir pasakė, kad režisierius nori su manimi pasikalbėti. Pagalvojau, gal jis nori, kad kokiam nors spektakliui parašyčiau muziką. Nuo paauglystės žavėjausi jo spektakliais, eidavau į juos ne po vieną kartą, gaila, kad dabar jų neberodo: „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“… Nekrošius pakvietė į ŠMC išgerti kavos. Ten ir išgirdau, kad jis ketina man pasiūlyti pagrindinį vaidmenį… „Hamlete“. Mokykloj kažkaip išsisukau, kai reikėjo mokytis ištrauką iš „Hamleto“. Nieko nesupratau jį skaitydamas. Nežinojau, ar priimti pasiūlymą. Tačiau tą pačią diena Algis Kriščiūnas, mūsų būgnininkas, važiuodamas motociklu susilaužė koją, turnė buvo atidėtas keliems mėnesiams, ir aš supratau, kad turiu priimti šią gimtadienio dovaną. Juk Hamletas – visų pasaulio aktorių svajonių vaidmuo. Kai man buvo 15 metų, norėjau būti aktoriumi.

Labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į tą trupę, ten susirinko ne tik puikių aktorių, bet ir gerų žmonių. Jie man kaip draugai ir kaip šeima.

Ką duoda tau, kaip muzikantui, teatras?

Man daug davė ne tiek teatras, kiek E. Nekrošius ir darbas su juo. Jis yra toks, kad specialiai nemokydamas yra mokytojas. Iš jo aš išmokau ieškoti. Jis kiekvieną mažiausią detalę išstudijuoja šimtais aspektų. Gali paimti šaukštą ir perskaityti per naktį 100 puslapių, viską, kas pasaulyje parašyta apie šaukštus, ir kitą rytą ateiti su 100 naujų idėjų, ką su juo galima padaryti. Iš jo išmoksti to kruopštaus ieškojimo. Dabar aš jau net mokausi nesigilinti taip kaip jis, nes tai jau pradeda kartais kenkti, nebelieka spontaniškumo, studijuoji kiekvieną natelę. Būdamas šalia žmogaus, kuris turi dovaną, tu ir savyje atveri tam tikrų dalykų.

am2

Į „Hamleto“ premjerą susirinko unikali publika – krūva pankelių, jie sėdėdavo visur – ant laiptų, ant scenos. Kaip jauteisi jiems vaidindamas?

Manęs jie netrikdė. Trikdo labiau tie, kurie sėdi žinovų veidais, tiriamais žvilgsniais, nuo tų atsiriboti sunkiausia. Iš tikrųjų jie nieko nežino, tik sėdi žinovų veidais.

Populiarumas – pavojingas dalykas. Sunku likti savimi.

Buvau nuo to išgelbėtas. Aišku, kai tau 19 metų ir visi plekšnoja per petį bei sako: „Jėga!“ Kai tave užgriūna šlovė, nežinai, ką daryti, kaip stovėti, kaip žiūrėti. Mane išgelbėjo kariuomenė. Iš ten už butelį viskio buvau išleistas į kino filmo „Kažkas atsitiko” filmavimą Vilniaus Kalnų parke. Tačiau iš karto po filmavimo grįžau į kariuomenę. Todėl po filmo premjeros, ta akimirka, kai smogė pirmoji populiarumo banga, buvau toli nuo jos, ir todėl nepraradau pusiausvyros.

Kas, tavo manymu, yra kūryba?

Kūryba – tai sąlyginė laisvė, kurią galime ir turime poreikį išgyventi. Visi mes siekiame absoliučios laisvės. Kūryba – galimybė patirti laisvę. Kūryba – tai šauksmas tavyje, kylantis dėl vidinės tavo priešpriešos. Žmonės, kurių nekankina priešpriešą, yra arba bepročiai, arba šventieji. Priešprieša – vienas iš kūrybos variklių. Juk dažnai mus smaugia klausimai, bet nerandame atsakymų, arba dusina atsakymai, bet nežinome klausimų. Ne viską gi ir aš žinau, pats spėlioju, ieškau. Tik supratau, kad kūryba turi būti tikra, ne išprievartauta.

Kas tave įkvepia kūrybai, kas labiausiai palaiko, iš kur semiesi idėjų? Ar užklumpa kūrybinė sausra? Ką tada darai, ko imiesi?

Aš suvokiu gyvenimą kaip jūros bangas. Ir natūralu, kad yra tų periodų, kai rašai dainas, ir periodų, kai kaupi medžiagą naujoms dainoms. Aš to nevadinu sausra. Tiesiog rengiesi naujam žingsniui, ir tiek. Gyveni gyvenimą ir stebi tai, kas vyksta aplink bei tavyje. Ir po kurio laiko pamatai, kad vėl pilnas prisikaupei kažko, ką norėtum pasakyti. Tada pradedi rašyti dainas. Vieną dieną pajunti, kad albumas turėtų būti toks ir toks. Tada jau dėliojasi visa jo siužetinė linija ar dainos.

Specialiai įkvėpimo neieškau. Kai žmonės eina specialiai ieškoti įkvėpimo, man tas panašiau į savo silpnybių pateisinimą. Yra akimirkų, kai pasiklysti, kažką pamiršti, pameti, ir būna akimirkų, kai kažką prisimeni, randi, nušvitimo akimirkų. Aš nežinau, kaip veikia kūrybos mechanizmas. Anksčiau būdavo atsisėdi ir bandai parašyti dainą. Taip jau nebedarau. Ateina akimirka, ir ta daina tave susiranda.

Kūrėjas ir šeimos žmogus – kaip sekasi tai suderini? Kaip leidi laisvalaikį su šeima?

Važiuojame su vaikais į kiną, einame pasivaikščioti. Man gera būti namuose, paskaityti kokį skaitalą, išsivirti makaronų.

Su tokiu gyvenimo būdu tenka susitaikyti ir man pačiam, ir šeimai. Vaikai nuo vaikystės pripratę, kad dažnai būnu išvažiavęs, jiems tai nenuostabu, o žmoną prieš vesdamas aš perspėjau, su kuo ji susideda (juokiasi).

Kaip atlaikai kritiką ir ką ji tau duoda?

Internete kritikos apie save aš niekada neskaitau ir patariu ten niekam apie save neskaityti, nes ten ne kritika, o blevyzgos. O tikroji kritika tų žmonių, kuriems esi svarbus, ir jie visada pasako teisingai. Ar su pliuso, ar su minuso ženklu, visada žinai, kad tas pastebėjimas yra tai, ką tu ir jautei, bet kažkas tai įvardijo žodžiais. Tą priimi, priimi su džiaugsmu ir mokaisi iš to. O tų, kuriems tu nerūpi, kritika – spaudai, beletristikai, asmeniškai – tos kritikos nepriimi.

Koks tavo santykis su Dievu, religija?

Augau ateistų šeimoje. Tik močiutė, kaip ir visos močiutės, sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Mano tėvo Dievas buvo mokslas.

Nežinau, man atrodo, kad Dievas toks maloningas, kad duoda daugybę kelių, kuriais eidamas gali jį rasti.

Atsimenu tą akimirką, kai supratau, kad Jis yra. Tuo metu vienintelė įrašų studija buvo Sereikiškių parke, ir į ją nebuvo įmanoma pakliūti. 1988 m. susitarėme įrašyti kelias dainas Varšuvoj! Nuvažiavus ten, atsirado galimybė traukiniu nulėkti iki Prahos. Pamenu, snigo, buvo šlapia. Užėjom į Šv. Vito katedrą, ir mane pritrenkė jos aukštis, vargonų didumas. Giedojo kažkoks choras, ir aš pamačiau kad toks vyrukas, važiavęs su mumis, saugumietis, komjaunimo aktyvistas, stovi viduryje bažnyčios ir verkia. Sunku įsivaizduoti, kad Dievas yra Visuresantis. Bet tuo metu pajutau, kad jis ten kažkaip buvo.

Tada pradėjau ieškoti savo santykio su Dievu. Pradėjau mąstyti, ar reikia jo ko nors prašyti, ar jam ką nors sakyti, ar laukti. Jaučiu, kad jis visą laiką su manimi bendrauja.

Mėgstu gamtą, ramybę. Man Dievas yra visuose savo kūriniuose, mes patys esame jo kūriniai. Jei grožiesi paveikslais, pagiri ir jų tapytoją.

Artinasi Kalėdos. Ko tu linkėtum http://www.bernardinai.lt skaitytojams?

Aš visiems linkiu stebuklo.

Kada tau yra šventė?

Kai įvyksta stebuklas.

Ačiū.

Ir jums ačiū.

Interviu. „Tatuiruotės laikų pabaigai“: Apokalipsė – Geroji naujiena

tatoo_1Nerukus turėtų pasirodyti antroji bendra dviejų autorių – vienuolio joanito Tėvo Elijo ir dailininko Vaidoto Kvašio (www.bernardinai.lt skaitytojams žinomo gražiojo leidinio „Dievas yra dovana“ kūrėjų) – knyga pagal Apreiškimą šv. Jonui. Vienas kalba žodžiu, kitas – vaizdu. Nors jų požiūriai yra individualūs, abiems Apokalipsė visų pirma yra vilties knyga.

Tėvą Eliją ir dailininką Vaidotą Kvašį kalbina Dalia Zaleskienė.

Netrukus turi išeiti nauja knyga „Tatuiruotės laikų pabaigai“ su Tavo meditacijomis ir Vaidoto Kvašio tatuiruočių piešiniais. Kaip ji gimė? Kokia ji bus – jos turinys, kam ji skiriama ir kam neskiriama?

T. E.: Pradžioje knygą įsivaizdavau kitokią, negu ji yra dabar. Esu matęs daug tatuiruočių su mirties ir blogio simboliais. Kadangi tatuiruotės priklauso žmogaus religinei pasaulėžiūrai ir tradicijoms, norėjosi grąžinti jas atgal į krikščionišką pasaulį. Apokalipsėje kalbama ne apie mirtį, bet apie pasaulį, esantį už šio riboto gyvenimo. Todėl norėjau, kad tatuiruotės sietųsi su Apokalipsės simbolika.

Vaidotas piešė, aš rašiau. Kartais jis nupiešdavo pirmas, kartais pirmas parašydavau aš, bet mūsų darbai yra individualūs.

Nedideliu tiražu ketiname išleisti dvi knygos: vieną – lietuviškai, kitą – angliškai. Dabar išeis tik lietuviška knyga, anglišką išleisime, kai atsiras pinigų. Kol kas „Tatuiruotes laikų pabaigai“ bus galima įsigyti tik „Katalikų pasaulio leidinių“ knygynuose ir Šv. Jono brolių kongregacijos vienuolyne Antakalnyje.

Knyga skiriama visiems, kam įdomu medituoti Apokalipsę ne kaip sektantams, ji parašyta tiems, kurie nori žinoti, ką Dievas išties norėjo pasakyti šia knyga.

Knyga neskiriama bailiems ir depresyviems žmonėms.

V. K.: Pirmojoje Lietuvoje tėvo Elijo parašytoje knygoje buvo kalbama apie pyktį, taip pat apie Dievo rūstybę Apokalipsėje. Knyga „Laiškai įpykusiam Adomui“ pirmiausia buvo rašyta kaliniams. Svarstėme, kaip būtų galima labiau sudominti nuteistuosius. Juokais pasiūliau prie teksto pridėti jį atitinkantį tatuiruotės piešinį – badydami tatuiruotę jie tikriausiai perskaitytų ir tekstą. Ši knyga taip ir liko neišleista, rankraštį skaito draugai ir pažįstami, o tatuiruočių bei Apokalipsės idėja po kelerių metų išaugo į visai naują knygą ir dabar galės būti skaitoma tiek kalinių, tiek indėnų, net ir katalikų.

Kaip atrodys pati knyga? Vaidotai, kokia technika atlikti tatuiruočių piešiniai?

V. K.: Knygoje daugiau kaip 120 piešinių, atliktų akvarele, arbata ir tušu. Piešiniai kaitaliojasi su tekstu, kai kur tatuiruotės įsiterpia į tekstą.

Knyga bus stora ir sunki. Esame dėkingi leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ direktorei, leidusiai rinktis gerą popierių ir spaustuvę. Honorarų abu su tėvu Eliju atsisakėme, nes labai išaugo spausdinimo išlaidos. Užtat tai bus gražus, prabangus leidinys, rimta tiek meniniu, tiek turinio požiūriu knyga, išskirtinė dovana.

Kaip gimsta Tavo meditacijos, Tėve Elijau, ką jos siekia atskleisti?

T. E.: Idėjos labai dažnai gimsta kalbantis su žmogumi, atsidūrusiu ant gyvenimo ribos, mano atveju – su kaliniu.

Vaidotai, kodėl Apokalipsę pieši tatuiruotėmis? Kokia jų idėja?

V. K.: Prieš kelerius metus net nebūčiau įsivaizdavęs, kad kalbėsiu apie Apokalipsę tatuiruotėmis, o ir senųjų meistrų kalba man nebūtų artima. Manau, kad Dievas atsiuntė tokią mintį būtent šiam darbui, nes juk Jis pats buvo pirmasis tatuiruotojas – pažymėjo Kainą žyme, kad kas užtikęs jo neužmuštų. Įdomu, kaip atrodė Dievo tatuiruotė. Mano piešinyje per Kaino stuburą šliaužia gyvatė. Nereikia tikėtis, kad į šią knygą sudėti tatuiruočių piešiniai primins TSRS kriminalinio pasaulio ar šiuolaikinės naujųjų turčių mafijos tatuiruotes.

Mano piešiniuose tatuiruotės tarsi gyvos – piešinys iššoka iš kūno arba įlenda į jį.

Koks jūsų požiūris į pasaulio pabaigą pristatomas knygoje?

T. E.: Pasaulio pabaiga jau buvo, tik nereikėtų to pernelyg dramatizuoti, – pasaulis baigėsi su Jėzaus prisikėlimu. Dramatiškas yra klausimas, kaip mes dalyvaujame pasaulio pabaigoje.

V. K.: Polinezijos salose žodis tat(a)u reiškia „teisingai smogti“. Anglų kalboje tattoo, be reikšmės „tatuiruotė“, turi ir antrą – „paskutinis trimito signalas patikrinimui“. Galima būtų perfrazuoti – pasitikrinkime, ar esame pasirengę laikų pabaigai.

Kodėl jums abiems būtent dabar svarbu apmąstyti Apokalipsę? Kuo jums ji reikšminga ir kodėl ji jums – Geroji naujiena?

T. E.: Apokalipsę svarbu apmąstyti dabar dėl to, kad mes dabar gyvename, dabar tikime, dabar norime suprasti. Vakar nebėra, rytoj dar nėra, o dabar – yra. Apokalipsė reikšminga, nes ji – Geroji naujiena, liudijanti Šv. Dvasios pergalę.

V. K.: Jau seniai man buvo įdomi Apokalipsė. Dabar tai išaugo į piešinius knygai. Apokalipsė – pati Geriausia naujiena, nes skelbia, kad sugrįš Viešpats Jėzus.

Šv. Jono Apokalipsėje yra ir sukrečiamai gražių vizijų apie Avinėlio pergalę bei triumfo, Dievo pažadų teisiesiems išsipildymo scenų. Kodėl jums pirmiausia rūpėjo kalbėti apie nuodėmę?

T. E.: Man nerūpėjo pirmiausia kalbėti apie nuodėmę. Kartais man patinka nusidėti (ar aš taip pasakiau?), bet nepatinka kalbėti apie nuodėmę. Kai kalbu apie nuodėmę, kalbu ne norėdamas apkaltinti, o su gailesčiu arba kraštutiniu atveju – išjuokdamas ją juoduoju humoru, nes juodasis humoras gali būti bendra nuolankių nusidėjėlių kalba.

Šėtono karalystė mėgsta tamsą, o knygoje į šviesą išvelkama tiesa apie ją. Susirėmėt su stipriu priešu…

T. E.: Tik satanistai tiki melu, kad šėtonas stipresnis už Dievą. Nesąmonė. Dievas visagalis, velnio galia ribota. Meilė ir tiesa tars paskutinį žodį.

V. K.: Toks linksmas „atsitiktinumas“, kad angliškai knygos versijai gavome brūkšninį kodą, besibaigiantį trimis šešetais. Pamatysite, kaip mes jį įkomponavome. Kai knyga buvo baigta, buvo tiek trukdymų ją leisti, kad apie tai galima būtų parašyti psichologinį detektyvą. Jeigu šiandien, nepaisant visų kliūčių, knyga vis dėlto leidžiama, vadinasi, Dievas jos norėjo…

tatoo_2

Įžangoje rašoma: „Kokia dvasios milžinų kova vyksta anapus mūsų neįspūdingos egzistencijos scenos? Mums joje skirtas koks nors vaidmuo, ar mūsų gyvenimas tėra vienaveiksmė nežinojimo drama? Tikime, kad Šv. Jono Apokalipsė padeda mums rasti atsakymus į šiuos klausimus“. Ir koks gi atsakymas?

T. E.: Žinoma, mums skirtas vaidmuo, mūsų misija – kad Dievo šlovė taptų kūnu.

V. K.: Jeigu jau kalbame apie gyvenimo teatrą, tai kur po mirties eina marionetė, jeigu jos šokdintojas eina į pragarą?

Per vieną pamokslą, Tėve Elijau, esi sakęs, kad Dievas labai myli maištininkus. Atrodo, kad ši knyga irgi savotiškas elektrošokas nuo minčių apie mirtį, pasaulio pabaigą, akistatos su Dievu paniškai bėgančiai visuomenei?

T. E.: Aš išpažįstu katalikų tikėjimą ir pagal Bažnyčios tikėjimą medituoju Apokalipsę. Keistas paradoksas: man atrodo, kad tie, kurie maištavo prieš Bažnyčios tikėjimą, vėliau visi vienodai supilkėjo, o tie, kuriems Bažnyčios tikėjimas davė įkvėpimą maištauti prieš pasaulio dvasią, perdavė žmonėms Šv. Dvasios originalumą ir kursto vienintelę išsilaikančią revoliuciją – meilės ir tiesos revoliuciją.

V. K.: Nesijaučiu esąs kažkoks maištininkas. Paprasčiausiai ieškojau tiesos. Anksčiau nusikalstamame pasaulyje tatuiruotė žymėjo nusikaltėlių hierarchijoje užimamą vietą, galėjai suprasti, kuris yra vagis, kuris – žmogžudys, o kas – gaujos vadas. Dabar nebegali atskirti, kas yra kas. Viską lemia ryšiai ir pinigai. Ir kitoje grotų pusėje vaizdas toks pats – viskas taip sumaišyta, kad žmonės nebelabai skiria, kur yra tiesa. Savo piešiniais kalbėjau nesislapstydamas, kaip man atrodo.

Kiek metų pragyvenai Lietuvoje, Tėve Elijau, ir ką visus tuos metus teko dirbti? Kokia ji, jos visuomenė tau pasirodė? Kas pasikeitė nuo tada, kai pirmąkart atvažiavai, tiek į gera, tiek į bloga? Ko labiausiai reikia Lietuvai dabar?

T. E.: Lietuvoje esu jau aštuonerius metus. Šešerius iš jų dirbau Lukiškių kalėjime, teko apaštalauti mokyklose, dirbti su paaugliais, buvusiais nuteistaisiais, šeimose… Tačiau visų pirma į vienuolyną įstojau melstis.

Praeitą amžių Europa patyrė skirtingų režimų, kuriuose žmogus sau prisiskyrė dirbtiną paskutiniojo teismo teisėjo vaidmenį. Hitlerizmas pasmerkė žmogų už rasę, komercinė reklama – už psichologinį idealą, o ir komunizmas sukūrė savo variantą. Todėl, man atrodo, lietuviai dar ir šiandien mėgsta save smerkti ir laukia, kad užsieniečiai juos pasmerktų. Manau, kad tai yra psichologiniai komunizmo padariniai. Rytų europiečiai per greit perėmė vakariečių nesąmones ir per daug skundžiasi, bet man patinka, kad žmonės yra geri stebėtojai, mąsto, kol kas neturi vakarietiško abejingumo Dievo reikalams ir moka improvizuoti. Vakarams ateina sunkūs laikai, reikės buvusių komunizmo kraštų balso Europos ir Bažnyčios dvasiai atnaujinti. Labiausiai dabar Lietuvai reikia pasitikėti savimi.

Girdėjau, kad išvažiuoji, Tėve Elijau. Ar dar bus kitų bendrų knygų?

T. E.: Mes labai norime. Tai priklausys nuo http://www.bernardinai.lt puslapio skaitytojų ir s. Nijolės Sadūnaitės maldų.


Naujausi

Kategorijos