Archive for the 'Knygos' Category

Interviu. „Tatuiruotės laikų pabaigai“: Apokalipsė – Geroji naujiena

tatoo_1Nerukus turėtų pasirodyti antroji bendra dviejų autorių – vienuolio joanito Tėvo Elijo ir dailininko Vaidoto Kvašio (www.bernardinai.lt skaitytojams žinomo gražiojo leidinio „Dievas yra dovana“ kūrėjų) – knyga pagal Apreiškimą šv. Jonui. Vienas kalba žodžiu, kitas – vaizdu. Nors jų požiūriai yra individualūs, abiems Apokalipsė visų pirma yra vilties knyga.

Tėvą Eliją ir dailininką Vaidotą Kvašį kalbina Dalia Zaleskienė.

Netrukus turi išeiti nauja knyga „Tatuiruotės laikų pabaigai“ su Tavo meditacijomis ir Vaidoto Kvašio tatuiruočių piešiniais. Kaip ji gimė? Kokia ji bus – jos turinys, kam ji skiriama ir kam neskiriama?

T. E.: Pradžioje knygą įsivaizdavau kitokią, negu ji yra dabar. Esu matęs daug tatuiruočių su mirties ir blogio simboliais. Kadangi tatuiruotės priklauso žmogaus religinei pasaulėžiūrai ir tradicijoms, norėjosi grąžinti jas atgal į krikščionišką pasaulį. Apokalipsėje kalbama ne apie mirtį, bet apie pasaulį, esantį už šio riboto gyvenimo. Todėl norėjau, kad tatuiruotės sietųsi su Apokalipsės simbolika.

Vaidotas piešė, aš rašiau. Kartais jis nupiešdavo pirmas, kartais pirmas parašydavau aš, bet mūsų darbai yra individualūs.

Nedideliu tiražu ketiname išleisti dvi knygos: vieną – lietuviškai, kitą – angliškai. Dabar išeis tik lietuviška knyga, anglišką išleisime, kai atsiras pinigų. Kol kas „Tatuiruotes laikų pabaigai“ bus galima įsigyti tik „Katalikų pasaulio leidinių“ knygynuose ir Šv. Jono brolių kongregacijos vienuolyne Antakalnyje.

Knyga skiriama visiems, kam įdomu medituoti Apokalipsę ne kaip sektantams, ji parašyta tiems, kurie nori žinoti, ką Dievas išties norėjo pasakyti šia knyga.

Knyga neskiriama bailiems ir depresyviems žmonėms.

V. K.: Pirmojoje Lietuvoje tėvo Elijo parašytoje knygoje buvo kalbama apie pyktį, taip pat apie Dievo rūstybę Apokalipsėje. Knyga „Laiškai įpykusiam Adomui“ pirmiausia buvo rašyta kaliniams. Svarstėme, kaip būtų galima labiau sudominti nuteistuosius. Juokais pasiūliau prie teksto pridėti jį atitinkantį tatuiruotės piešinį – badydami tatuiruotę jie tikriausiai perskaitytų ir tekstą. Ši knyga taip ir liko neišleista, rankraštį skaito draugai ir pažįstami, o tatuiruočių bei Apokalipsės idėja po kelerių metų išaugo į visai naują knygą ir dabar galės būti skaitoma tiek kalinių, tiek indėnų, net ir katalikų.

Kaip atrodys pati knyga? Vaidotai, kokia technika atlikti tatuiruočių piešiniai?

V. K.: Knygoje daugiau kaip 120 piešinių, atliktų akvarele, arbata ir tušu. Piešiniai kaitaliojasi su tekstu, kai kur tatuiruotės įsiterpia į tekstą.

Knyga bus stora ir sunki. Esame dėkingi leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ direktorei, leidusiai rinktis gerą popierių ir spaustuvę. Honorarų abu su tėvu Eliju atsisakėme, nes labai išaugo spausdinimo išlaidos. Užtat tai bus gražus, prabangus leidinys, rimta tiek meniniu, tiek turinio požiūriu knyga, išskirtinė dovana.

Kaip gimsta Tavo meditacijos, Tėve Elijau, ką jos siekia atskleisti?

T. E.: Idėjos labai dažnai gimsta kalbantis su žmogumi, atsidūrusiu ant gyvenimo ribos, mano atveju – su kaliniu.

Vaidotai, kodėl Apokalipsę pieši tatuiruotėmis? Kokia jų idėja?

V. K.: Prieš kelerius metus net nebūčiau įsivaizdavęs, kad kalbėsiu apie Apokalipsę tatuiruotėmis, o ir senųjų meistrų kalba man nebūtų artima. Manau, kad Dievas atsiuntė tokią mintį būtent šiam darbui, nes juk Jis pats buvo pirmasis tatuiruotojas – pažymėjo Kainą žyme, kad kas užtikęs jo neužmuštų. Įdomu, kaip atrodė Dievo tatuiruotė. Mano piešinyje per Kaino stuburą šliaužia gyvatė. Nereikia tikėtis, kad į šią knygą sudėti tatuiruočių piešiniai primins TSRS kriminalinio pasaulio ar šiuolaikinės naujųjų turčių mafijos tatuiruotes.

Mano piešiniuose tatuiruotės tarsi gyvos – piešinys iššoka iš kūno arba įlenda į jį.

Koks jūsų požiūris į pasaulio pabaigą pristatomas knygoje?

T. E.: Pasaulio pabaiga jau buvo, tik nereikėtų to pernelyg dramatizuoti, – pasaulis baigėsi su Jėzaus prisikėlimu. Dramatiškas yra klausimas, kaip mes dalyvaujame pasaulio pabaigoje.

V. K.: Polinezijos salose žodis tat(a)u reiškia „teisingai smogti“. Anglų kalboje tattoo, be reikšmės „tatuiruotė“, turi ir antrą – „paskutinis trimito signalas patikrinimui“. Galima būtų perfrazuoti – pasitikrinkime, ar esame pasirengę laikų pabaigai.

Kodėl jums abiems būtent dabar svarbu apmąstyti Apokalipsę? Kuo jums ji reikšminga ir kodėl ji jums – Geroji naujiena?

T. E.: Apokalipsę svarbu apmąstyti dabar dėl to, kad mes dabar gyvename, dabar tikime, dabar norime suprasti. Vakar nebėra, rytoj dar nėra, o dabar – yra. Apokalipsė reikšminga, nes ji – Geroji naujiena, liudijanti Šv. Dvasios pergalę.

V. K.: Jau seniai man buvo įdomi Apokalipsė. Dabar tai išaugo į piešinius knygai. Apokalipsė – pati Geriausia naujiena, nes skelbia, kad sugrįš Viešpats Jėzus.

Šv. Jono Apokalipsėje yra ir sukrečiamai gražių vizijų apie Avinėlio pergalę bei triumfo, Dievo pažadų teisiesiems išsipildymo scenų. Kodėl jums pirmiausia rūpėjo kalbėti apie nuodėmę?

T. E.: Man nerūpėjo pirmiausia kalbėti apie nuodėmę. Kartais man patinka nusidėti (ar aš taip pasakiau?), bet nepatinka kalbėti apie nuodėmę. Kai kalbu apie nuodėmę, kalbu ne norėdamas apkaltinti, o su gailesčiu arba kraštutiniu atveju – išjuokdamas ją juoduoju humoru, nes juodasis humoras gali būti bendra nuolankių nusidėjėlių kalba.

Šėtono karalystė mėgsta tamsą, o knygoje į šviesą išvelkama tiesa apie ją. Susirėmėt su stipriu priešu…

T. E.: Tik satanistai tiki melu, kad šėtonas stipresnis už Dievą. Nesąmonė. Dievas visagalis, velnio galia ribota. Meilė ir tiesa tars paskutinį žodį.

V. K.: Toks linksmas „atsitiktinumas“, kad angliškai knygos versijai gavome brūkšninį kodą, besibaigiantį trimis šešetais. Pamatysite, kaip mes jį įkomponavome. Kai knyga buvo baigta, buvo tiek trukdymų ją leisti, kad apie tai galima būtų parašyti psichologinį detektyvą. Jeigu šiandien, nepaisant visų kliūčių, knyga vis dėlto leidžiama, vadinasi, Dievas jos norėjo…

tatoo_2

Įžangoje rašoma: „Kokia dvasios milžinų kova vyksta anapus mūsų neįspūdingos egzistencijos scenos? Mums joje skirtas koks nors vaidmuo, ar mūsų gyvenimas tėra vienaveiksmė nežinojimo drama? Tikime, kad Šv. Jono Apokalipsė padeda mums rasti atsakymus į šiuos klausimus“. Ir koks gi atsakymas?

T. E.: Žinoma, mums skirtas vaidmuo, mūsų misija – kad Dievo šlovė taptų kūnu.

V. K.: Jeigu jau kalbame apie gyvenimo teatrą, tai kur po mirties eina marionetė, jeigu jos šokdintojas eina į pragarą?

Per vieną pamokslą, Tėve Elijau, esi sakęs, kad Dievas labai myli maištininkus. Atrodo, kad ši knyga irgi savotiškas elektrošokas nuo minčių apie mirtį, pasaulio pabaigą, akistatos su Dievu paniškai bėgančiai visuomenei?

T. E.: Aš išpažįstu katalikų tikėjimą ir pagal Bažnyčios tikėjimą medituoju Apokalipsę. Keistas paradoksas: man atrodo, kad tie, kurie maištavo prieš Bažnyčios tikėjimą, vėliau visi vienodai supilkėjo, o tie, kuriems Bažnyčios tikėjimas davė įkvėpimą maištauti prieš pasaulio dvasią, perdavė žmonėms Šv. Dvasios originalumą ir kursto vienintelę išsilaikančią revoliuciją – meilės ir tiesos revoliuciją.

V. K.: Nesijaučiu esąs kažkoks maištininkas. Paprasčiausiai ieškojau tiesos. Anksčiau nusikalstamame pasaulyje tatuiruotė žymėjo nusikaltėlių hierarchijoje užimamą vietą, galėjai suprasti, kuris yra vagis, kuris – žmogžudys, o kas – gaujos vadas. Dabar nebegali atskirti, kas yra kas. Viską lemia ryšiai ir pinigai. Ir kitoje grotų pusėje vaizdas toks pats – viskas taip sumaišyta, kad žmonės nebelabai skiria, kur yra tiesa. Savo piešiniais kalbėjau nesislapstydamas, kaip man atrodo.

Kiek metų pragyvenai Lietuvoje, Tėve Elijau, ir ką visus tuos metus teko dirbti? Kokia ji, jos visuomenė tau pasirodė? Kas pasikeitė nuo tada, kai pirmąkart atvažiavai, tiek į gera, tiek į bloga? Ko labiausiai reikia Lietuvai dabar?

T. E.: Lietuvoje esu jau aštuonerius metus. Šešerius iš jų dirbau Lukiškių kalėjime, teko apaštalauti mokyklose, dirbti su paaugliais, buvusiais nuteistaisiais, šeimose… Tačiau visų pirma į vienuolyną įstojau melstis.

Praeitą amžių Europa patyrė skirtingų režimų, kuriuose žmogus sau prisiskyrė dirbtiną paskutiniojo teismo teisėjo vaidmenį. Hitlerizmas pasmerkė žmogų už rasę, komercinė reklama – už psichologinį idealą, o ir komunizmas sukūrė savo variantą. Todėl, man atrodo, lietuviai dar ir šiandien mėgsta save smerkti ir laukia, kad užsieniečiai juos pasmerktų. Manau, kad tai yra psichologiniai komunizmo padariniai. Rytų europiečiai per greit perėmė vakariečių nesąmones ir per daug skundžiasi, bet man patinka, kad žmonės yra geri stebėtojai, mąsto, kol kas neturi vakarietiško abejingumo Dievo reikalams ir moka improvizuoti. Vakarams ateina sunkūs laikai, reikės buvusių komunizmo kraštų balso Europos ir Bažnyčios dvasiai atnaujinti. Labiausiai dabar Lietuvai reikia pasitikėti savimi.

Girdėjau, kad išvažiuoji, Tėve Elijau. Ar dar bus kitų bendrų knygų?

T. E.: Mes labai norime. Tai priklausys nuo http://www.bernardinai.lt puslapio skaitytojų ir s. Nijolės Sadūnaitės maldų.

Reklama

Recenzija. Iš esybės gelmių kylanti malda

SIRDIESGJean Lafrance. Širdies malda. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 2000. – 120 p.

„Kartais gyvenime pasitaiko tokių akimirkų, kai pabunda Dangaus karalystės nuojauta ir atsiveria slapti mūsų širdies vartai, leisdami ištrykšti maldai“. Jean Lafrance knyga „Širdies malda“ ne tik kalba apie šią iš esybės gelmių kylančią maldą – jis sugeba įtikinti tokios maldos būtinybe ir tuo, jog tik ji yra tikrosios artimo meilės pagrindas, čia pat konstatuodamas: „Negalima išmokyti melstis, kaip negalima mokyti džiaugtis, mylėti ar verkti. […]Tereikia išmokti netrukdyti kalbėti Trejybei“.

Dažnai vartau šios kuklios plonos knygelės puslapius ir negaliu atsistebėti akivaizdumu galios, taip veiksmingai padėsiančios perkeisti savąjį gyvenimą ir santykį su kitų gyvenimais, sudėliojusios naujus akcentus, įliejusios gyvybės širdin ir suteikusios vilties bei taip trokštamos prasmės. Išleista 2000 mūsų Viešpaties metais, parašyta… – 1978-aisiais.

Naujai skamba Dievo Žodis, apaštalų laiškai nebeatrodo į nepasiekiamo šventumo aukštumas pakylėta beletristika, meilės pasauliui ir žmonėms srovės nesiliauja plūdusios – tokia yra ši knyga. Žmogus vėl yra tuo, kuo turi būti – mylinti ir besimeldžianti būtybė, o to sąlyga – nuolankumas ir neturtas: „Turime kovoti pačią sunkiausią kovą – kovą su savimi pačiais. […]Aš nusikračiau noro visuomet būti teisus, teisinti save ir rodyti kitų trūkumus. Aš nebesaugau savo turtų, pavydžiai į juos įsikibęs. Aš priimu ir dalijuosi. Įsikniaubęs nebesilaikau savo idėjų, planų. Jei man pasiūlo geresnius, gal net ne geresnius, o gerus pasiūlymus, priimu juos nesigailėdamas. […]Štai kodėl nebebijau. Kai nieko nebeturime, nebelieka ko bijoti“.

Autorius remiasi tiek Rytų, tiek Vakarų krikščioniškojo dvasingumo tradicija, tėvo Siluano, Šv. Teresėlės, Šv. Teresės Avilietės, Šv. Kryžiaus Jono, Šv. Augustino raštais. Visi jie iš esmės kalbėjo apie tą patį – apie besąlygišką pasitikėjimą tik Dievu, meilę nusidėjėliams ir nuolatinę maldą: „Be maldos visos dorybės yra kaip medžiai be žemės. Tik malda yra toji žemė, kuri visoms dorybėms leidžia augti. Krikščionis, mano drauge, yra maldos žmogus. Jo tėvas, motina, žmona vaikai, gyvenimas – viskas jam yra Kristus. Mylėdamas Kristų, jis mylės ir visus Dievo kūrinius“.

Recenzija. Dievas yra dovana

dievas_dovana

Dievas yra dovana: mąstymai pakeliui į Golgotą / teksto autorius TĖVAS ELIJAS. Bareljefų autorius VAIDOTAS KVAŠYS. – Vilnius: UAB „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2004. – 36p.: iliustr.

Ketvirtadienį, vasario 10 d. prasidėjusi Vilniaus knygų mugė šiemet ne atsitiktinai sutapo su gavėnios pradžia jau vien dėl to, kad joje galima rasti vieną gražiausių ir labiausiai suvirpinančių širdį knygų – albumą su Kryžiaus kelio stočių apmąstymais „Dievas yra dovana“. Tėvo Elijo parašyti apmąstymai stebina tokiu požiūrio naujumu ir šviesumu, jog nekyla abejonių, kad vienuolio joanito ranką vedžiojo Šventoji Dvasia. Kiekvienas apmąstymas turi po sielos brolį dvynį – dailininko Vaidoto Kvašio bareljefą. Kryžiaus kelio stotys – bareljefai buvo sukurti 1996 m. balandžio mėnesį Kauno Arkangelo Mykolo bažnyčiai ir tų pačių metų lapkritį buvo sunaikinti. Ši knyga – unikali galimybė pamatyti išlikusias bareljefų nuotraukas. Išskaudėtų ir išrėktų bareljefų, atsiradusių iš meilingo įsižiūrėjimo į Kristų, su neįtikėtina gyvybe ir drąsa išreiškiančių Išganytojo kančią, mirtį ir prisikėlimą.

dievas_dovana2Rečituojamas psalmes primenantys „mąstymai pakeliui į Golgotą“ yra, viena vertus, persmelkti amžinos Dievo Žodžio meilės bei gailestingumo žmonėms, antra vertus, šie tėvo Elijo apnuoginti žodžiai turi ką pasakyti šiandienos vyrui ir moteriai.

Pakeliui į Velykas ši knyga – tikra Dievo dovana:

Mes nieko neturim ir nieko neduodam, ko nesam gavę.
Mes galim duoti tik nieką ir nieko daugiau, nes mumyse be Dievo viskas yra tuštybė.
Bet Dievas tik save gali duoti ir nieko mažiau, nes Jis yra vienintelis Dievas
ir Jis yra save Sūnui atiduodantis Tėvas.
Dievas yra dovana. Todėl JĖZUS NUMIRĖ ANT KRYŽIAUS.
Dėl mūsų, vargšų nusidėjėlių, kurie nebemokėjo duoti.


Naujausi

Kategorijos

Reklama