Archive for the 'Šeima' Category

Neieškau savo vaikui lopšelio-darželio

tevas_sunus

Šį spontanišką rašinį įkvėpė Austėjos Landsbergienės straipsnis „Ieškau savo vaikui lopšelio-darželio“. Negaliu nerašyti dėl diskusijos, kurios mūsų inertiškoje visuomenėje labai trūksta, negaliu nerašyti, nes viešojoje erdvėje paskelbti ir tyrimais paremti, bet vienpusiai tekstai tampa pavojingi nelinkusiems gilintis piliečiams. Asmeniškai simpatizuoju autorei, taip pat puiku tai, kad ji, edukologė iš pašaukimo, gyvena tuo, kuo tiki. Kai kurie jos pastebėjimai tikrai pagrįsti. Vis dėlto, deja, į tokią uolią ikimokyklinio švietimo apologetiką žvelgiu įtariai.

Darželiai buvo viliojamas kąsnis visų laikų sistemoms. Nacių strategija – „atskirti vaiką nuo šeimos ir sukurti naują žmogų“, sovietų – prie Lenino paminklo dedantys gėles darželinukai, šiandien – pasakos apie princą ir princą…

Vis dėlto keista, kad autorė įsitikinusi, jog visos motinos svajoja apie gerą lopšelį ar darželį. Pavyzdžiui, man atrodo akivaizdu, kad, kai tėvai patys augina ikimokyklinio amžiaus vaikus, o šie auga tarp įvairaus amžiaus brolių ir seserų, neuronų jungčių vaikų smegenyse susidaro gerokai daugiau, nei jiems augant standartizuotoje grupėje, kur visi daug ką daro kolektyviai, o valgyti verda baltais chalatais vilkinčios tetos toli virtuvėje. Žinoma, jei apskritai neuronų jungtys yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Anot A. Lansbergienės, – yra, bet kaip tada su neįgaliaisiais, kuriuos autorė norėtų matyti integruotus į savo vaiko grupę? Išeina, kad slapta jie – antrarūšiai, viso labo darželio inventorius, pasitarnaujantis pirmarūšių ugdymui?

Apskritai galėčiau kirsti lažybų, kad mano penkiametė dukra, mokanti nuskusti bulves, matanti, jog tam, kad būtų šilta, reikia pripjauti ir priskaldyti malkų, galinti pralinksminti verkiantį broliuką ir netriukšmauti, kai jis miega, ar laikydama sesę už rankos nueiti pas kaimynę kiaušinių, nieko neprarado nelankydama darželio, priešingai, tik atrado. Atrado gandrą, prie kurio neįtikėtinai arti prislinko pievoje, skaitymą, dailės mokyklėlę, radijo laidų ir kompaktinių pasakų plokštelių, žemėlapių, Bibliją, sandėliukus, pilnus šalmų ir grėblių, puokščių darymą, savo pačios maišytų blynų ir sausainių kepimą bei kitokį gėrį – žodžiu, autentišką, nepakartojamą gyvenimą. Tuo tarpu, kaip pajuokautų vienas geras mano draugas, net pats šauniausias darželis – tai vaikų namai, tik mažesnėmis porcijomis.

Aš prieš tai, kad mano vaikai tik žaistų ar tik mokytųsi. Aš net ir ne už formalaus ikimokyklinio švietimo viršūnę – kad mano vaikai mokytųsi žaisdami, žaisdami surežisuotą gyvenimą. Aš už tai, kad mano vaikai žaistų ir mokytųsi patirdami tikrą šeimos gyvenimą. Taip gyvenau ir gyvensiu neatsižvelgdama į valstybės numatytą motinystės atostogų trukmę, išmokas ar oficialią kažkam patogią ikimokyklinio švietimo „religiją“, nors plaukti prieš srovę ir nėra lengva. Iš visuomenės spaudimui neatsilaikiusių motinų neretai išgirstu: „Gerai, kad jūs turite galimybę…“ Juokingiausia, kad jokios galimybės aš neturiu. Jos ir nereikia. Viskas priklauso nuo drąsos pasirinkti, tada paaiškėja, su vaikų auginimu galima suderinti ir darbą namuose, ir dar daug ką. Žinoma, būtų daug patogiau, jei valstybė sudarytų palankesnes sąlygas ir vienodai remtų visas motinas, ne tik darančias karjerą, bet ir į pirmą vietą keliančias vaiko poreikius, pavyzdžiui, ne tik sudarytų galimybę leisti vaikus į darželį už palyginti mažą kainą, bet ir pasiūlytų gyvybiškai reikalingų socialinių paslaugų daugiavaikėms šeimoms, auginančioms vaikus namuose.

Antra vertus, pagalvokime, jei „vaikų darželiai“ būtų namuose, kiek sutaupytume jų nestatydami ir nemokėdami atlyginimų auklėtojams bei visam sudėtingam aparatui – jų rengimui, pensijoms, tėvų nedarbingumo lapeliams, nes vaikai dažnai serga? Gal tikrai geriau už tuos milijonus ne pristatyti darželių, o tiesiogiai šviesti tėvus, parengti ikimokyklinio švietimo namuose programą, skirtą tėvams, kurią jie gautų paštu, rengti privalomus tėvystės kursus? Gal geriau mokestinėmis lengvatomis ar kaip kitaip motyvuoti darbdavius, kad su jais lanksčiai būtų galima susitarti, jog abu tėvai, pavyzdžiui, galėtų dirbti po pusę savaitės tam, kad pakaitomis galėtų auginti vaikus – tiesiog idealus sprendimas! Ir nereikėtų jokių „Gender Loops“, kai vaikai matytų tėvą ne tik tą trumpą it ledų porcija praryjamą savaitgalį, kurio didžiąją dalį jis, nusivaręs per savaitę, pramiega, bet ir ketvirtadieniais bei penktadieniais nuo ryto iki vakaro plaunantį lėkštes, verdantį sriubą ir keičiantį sauskelnes.

Tai, jog vaikai auga darželyje, naudinga tam, kad būtų sukurtos darbo vietos, mokami mokesčiai, bet argi ne absurdas, kai auklėtoja savo vaikus atiduoda į darželį, kad galėtų dirbti ir… sumokėti už darželį?

Ne visa tiesa tai, kad darželis yra atsakingos tėvystės mokykla, nes tokia mokykla yra pats vaikų auginimas. Jei jau prabilome apie lanksčią darželio darbo valandų sistemą dirbančioms mamoms, kodėl nekalbame apie lanksčias galimybes motinoms, norinčioms auginti vaikus namuose? Kodėl neatliekami tyrimai, kuri sistema būtų veiksmingesnė ir sveikesnė mūsų vaikams, o mušama į vienus – lopšelių-darželių – vartus? Jei namuose vaikus auginančių motinų yra mažuma, kodėl neginamos mažumos teisės?

Privalome laikytis ne tik Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, bet ir Lietuvos Konstitucijos, kurios 39 straipsnyje aiškiai parašyta: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.“

Reklama

Motinystės pašalpos – ačiū, bet ir vėl pro šalį

mamaVyriausybės pritarė įstatymų projektams, kuriais siūloma didinti motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ir kitas socialines garantijas tėvais nusprendusiems tapti asmenims, kurie dirba ir moka socialinio draudimo įmokas, t.y. yra apdrausti socialiniu draudimu. Taip tikimasi paskatinti dirbančius asmenis apsispręsti gimdyti ir auginti daugiau vaikų.

Atitinkamų įstatymų pataisų projektai teikiami Seimui.
Šiuo metu motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa, kuri mokama iki vaikui sukaks vieneri metai, sudaro 70 procentų kompensuojamojo darbo užmokesčio. Vyriausybė siūlo nuo š.m. gruodžio 1 d. – motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas nuo 70 procentų padidinti iki 85 procentų kompensuojamo uždarbio. Dėl šio padidinimo motinystės (tėvystės) mėnesio pašalpa gali vidutiniškai padidėti apie 160 Lt.

Kitame etape – nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. – motinystės (tėvystės) pašalpas iki vaikui sukaks 6 mėnesiai ministerija siūlo mokėti 100 procentų kompensuojamo uždarbio dydžio. Už likusį laiką, iki vaikui sukaks vieneri metai, mokėti 85 procentus kompensuojamo uždarbio dydžio.

Vyriausybė taip pat pritarė įstatymų projektams, kuriais siūloma padidinti tam tikras pensinio bei nedarbo draudimo garantijas tėvams, apsisprendusiems nedirbti ir patiems auginti vaikus iki 3 metų amžiaus.

Tiek informacijos iš vyriausybės tinklalapio, bet rankos nekyla ploti. Turbūt todėl, kad ir vėl įstatymai prasilenkia su realybe. Nes bet kuri vaikus auginanti motina žino, kad pridėti 160 litų ir didesnė būsima (miglota) pensija šeimos neišmaitins. Žino, kad vaiką iki pusės metų amžiaus auginančiai motinai mokama 100 proc. pašalpa nėra logiškas sprendimas, nes būtent tada pinigų reikia mažiausiai – kūdikis dar maitinamas motinos pienu (negalinčių maitinti mamų yra vos keli procentai, tad išlaidos mišinėliams atpuola), sauskelnės tuo laikotarpiu yra pigiausios ir t. t. Tokia motinų logika. Bet ne Vyriausybės, antrąjį pusmetį pasiūliusios 85 procentus.

Kodėl vėl liko nepagalvota apie antruosius–trečiuosius vaiko metus? Pavyzdžiui, Vilniuje darželius, kurie priimtų vaikus nuo vienerių metų amžiaus, gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vaikų grupėse – kokių 20. Antra vertus, kaip sako viena gydytoja, iki 3 metų vaikus leisti į darželį gali tik asocialai – vaikai ten šitaip serga, nekalbant apie moralinį jų skurdą.

Samdyti auklę? O ką, jei jums pasakysiu, jog lygiai tiek, kiek turėtų jai sumokėti, „į rankas“ gauna eilinė motina? Nekalbant apie tai, kad vaikui reikia motinos, o ne auklės, bet vargu ar vyriausybei rūpi kokybė, ji šiuo metu susirūpinusi kiekybe.

Visos pajamos – 93 litai su centais iš socialinės rūpybos, ne iš Sodros, tačiau juos gauna tiek nedirbančios, tiek dirbančios motinos.

Kaip tokios pataisos gali paskatinti šeimas turėti daugiau vaikų, lieka neaišku. Jei iki 3 metų negrįši į darbą ar grįši keletui mėnesių, nes nori gauti motinystės pašalpą, visos jos sumos negausi. Juk 85 proc. ar atlyginimo dydžio pašalpai gauti turi būti pradirbęs apie 7 mėnesius – skaičiuojama pagal užpraeitą ketvirtį nuo grįžimo į darbą. O jei, pavyzdžiui, jau turi 2–3 vaikus? Išmėtyt juos po skirtingas lopšelio ir darželio grupes ir eiti dirbti? O ir darbdavys kokius 6 metus praauginusios vaikus ir keliems mėnesiams grįžtančios iki trečio vaiko gimimo tavęs turbūt laukia išskėstomis rankomis…

Normalios motinos, pačios užauginsiančios normalius vaikus, gimdys ne todėl, kad didėja pašalpa. Kodėl jos gimdys? – klausimas, į kurį norint rasti atsakymą neužtenka tapti ministre.


Naujausi

Kategorijos

Reklama