Archive for the 'Straipsniai' Category

Juodai dienai

Kelinta diena dairausi pro langus į paskutinio sniego porceliane katinų nuletentus kryžiaus kelius, žvilgsniu permetu saulėje tviskančius varveklius – nuvarvėti padžiautą savo krištolą – kurį laiką pasvarstau, ar įmanoma nutaikyti pamatyti, kaip jie sustingsta, po to vėl imu blizginti savo sidabrą – liūdesiu apsitraukusią sielą. „Žinot, ponia, juodas dėmes panaikina tik Jėzaus vardas, pageltonavimus nuėsdina maldos šarmas, paskui sielą geriausia perskalauti tyru tiesos vandeniu ir nusausinti minkšta švelnumo šluoste“, – prisikalbinu savo baugščią sielą ir tada jau šveičiu ją kaip geras zakristijonas smilkytuvą prieš Velykas.

Daug metų gyvenimo būta it apleisto vienuolyno kieme matytos didžiulės duobės, pasidengusios žaliu samanų aksomu ir nusėtos supuvusių šiukšlių. Ištisą amžinybę skendėta nesibaigiančiame netikrame gedule, dėvėtos kokčios juodos įkapės ir merdėta sudvisusioje lovoje. Ilgus metus dengtasi liūdesio ir tragizmo patina, net tikėta, kad ji žavinga, kol nepamatyta, koks gražus tikros kančios pabučiuotas veidas – džiaugsmu nesitveriančios sielos atvaizdas ir panašumas.

Džiaugtis neįmanoma išmokti. Džiaugsmas – gyvenimo Dieve vaisius. Nusiminimą, baimę, puikybę ir norą viską valdyti išravėjusios sielos privilegija, nuolankiai ir net su humoru priimančios vis dėlto neišvengiamai tai šen, tai ten prasikalsiančias anas piktžoles. Velykinis džiaugsmas sudygsta sieloje, suvokusioje, kad jos laisvė buvo atpirkta, pamenančioje, kas tą didelę kainą sumokėjo, ir patikėjusioje, kad Jis tai padarė iš meilės jai.

Kentėti išmokti yra būtina. Ne mėgautis kančia – tai jau nuodėmė, ne ieškoti kančios – tai būtų kvailumas. Užtenka pakęsti kasdienybę piktybiškai negausinant kančios, nepermetant jos naštos artimui, nors gal šiandien pavargai, gal užpjovė absurdas, gal kas nors išliejo ant tavęs savo įniršį, gal užklupo nepaguodos metas, gal žlunga iliuziniai ar žeidžia tikri santykiai, gal sergi ir ką nors skauda, gal miršti, kai nori gyventi, arba priešingai… Kančia neatšaukia džiaugsmo. Sunku patikėti, kad apkabinus kančią, ji sumažėja. Sunkiausia patikėti, kad tereikia savo kančią paslėpti Jėzaus Kančioje, jog tavo džiaugsmui jau dabar ir per amžius nieko netrūktų.

Anapus lango šmėžuoja plati Teresės, besitrinančios ant namo pamato, šypsena, guodžia naminis Povilo megztinis, tvirtas sofos petys ir pora juodai dienai sutaupytų gero šokolado gabalėlių, moliniame puode pro žemės plutą laužiasi tulpės ir narcizai, o skardinėje pastilių dėželėje viltingai barška pradinis įnašas atostogoms. Ant grindų sėdi nuo saulės prisimerkęs Rokas ir kaip visada dainuoja savo žaislams.

Kai vėl prieinu prie lango, krištolo nebelikę nė ženklo – jį palaidojo nuo šlaitinio stogo ką tik nugrumėjusi sniego lavina. Tačiau vakare kažko pravėrusi šaldiklį randu išgelbėtų kokį tuziną rinktinių varveklių. Marija.

Reklama

Pagarsėti tarp kultūrų ir civilizacijų

Lietuvai nukraujavus į airijas ir anglijas per vieną iš įspūdingiausių jos istorijoje emigracijų, stingant elementariausių ir gyvybiškai būtinų profesijų darbuotojų, gimstamumui esant ties katastrofos slenksčiu pakanka pagalvoti apie tai, kad prabėgus daugiau nei penkiolikai metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vis dar yra šalis be padorios socialinės (sveikatos apsaugos, teisinės, švietimo…) sistemos, jog padarytum išvadą, kad iki ištirps ledynai tapti gerovės valstybe, ko gero, nebesuspėsime.

Tačiau aš taip negalvosiu.

Geriau nusistebėsiu, kad senučiukės su apytuščiu pirkinių vežimėliu veidas vis tiek panašus į angelo. Arba apsidžiaugsiu, kad ne vienas paprastas žmogelis dar neparduoda savo Tėvynės už didesnį kapšą svarų sterlingų, vis tiek gimdo ir augina vaikus, kantriai eina balsuoti į eilinius beviltiškus Lietuvos Seimo rinkimus, skrupulingai moka mokesčius, sąžiningai dirba savo darbą už infliacijos apgraužtus pinigėlius… Būtent dėl šitų žmonių aš dar tikiu Lietuva, tikiu, kad visa išeis į gera.

Na ir kas, kad pasaulio smėlio dėžėje su kibirėliu gamtinių atsargų ir gintarėliu ant delno atsidūrusią Lietuvą užstoja šalių, pertekusių naftos, nugaros – juk ne mažiau svarbus valstybės išteklius yra žmonės: jų žinios, novatoriškos idėjos, į darbą įdedamos jėgos. Deja, investuoti į valstybės žmones – tai ne išsiųsti juos į savaitės trukmės tobulinimosi kursus, investuoti reikia pradėti labai anksti.

Visų pirma pusė Seimo darbo dienos turi būti skiriama šeimų problemoms spręsti, o didžioji biudžeto dalis – ne parlamentarų įnoriams tenkinti ar šalies reprezentacijai, bet šeimoms, nes jos iš tikrųjų ir yra valstybė bei gerovės lopšys. Nebetaupoma vaikų, besilaukiančių moterų sąskaita – juk nuo to, kaip žmogus auga dar motinos įsčiose ir vėliau, priklauso jo sveikata, nuo vaiko socialinio saugumo, mokymo kokybės – valstybės ateitis. Puikiai suvokiama, kad tik dėmesingai užaugintos kelios raudonojo maro nepaliestos kartos pakeis postsovietinių grimasų sužalotą Lietuvos veidą. Rūpintis šeimomis nebeatrodo pernelyg nepopuliarus, paprastas ir naivus sprendimas. Tai suprantama kaip naujas kelias, kuriuo iš tiesų dar net nebuvo bandoma judėti, ir todėl ratai vos sukosi, o kartkartėmis net grėsmingai slydo atgal. Pagaliau autentiškas kelias iš Europos senbuvių įvairiausius nuo realybės atitrūkusius modelius besiskolinančiai ir tarp jų pasimetusiai Lietuvai!

Galvą guldau, kad paskelbus apie rimtą paramą normalioms šeimoms grįžtų net didelė dalis emigrantų. Turiu omenyje protingai funkcionuojančią ir motinystei bei tėvystei palankią socialinės rūpybos sistemą. Nors tik ką priimtos šio įstatymo pataisos, įsigilinus į jas tampa aišku, kad tai tik dar viena apgaulinga reklaminė rinkiminė kampanija, nes yra „papildomų sąlygų“, kurias atitiks nebent pirmo vaiko ketinančios susilaukti šeimos, tuo tarpu didžiosios dalies kitų šeimų padėtis praktiškai nepagerės, be kita ko, dėl infliacijos, sukto skaičiavimo bei net neslepiamo nenoro, kad ji pernelyg nepagerėtų, o vėl prieita prie šio įstatymo, manau, bus negreit – atseit, palopėm fasadą ir atstokit. Pavyzdžiui, galite pasidomėti, kokia juokinga yra vadinamoji parama daugiavaikėms Lietuvos šeimoms– kalba ten vis sukasi apie pasityčiojimu tegalimus pavadinti minimumus-minimalumus ar net jų dalį.

Investicija į šeimą nebeatrodo bereikalinga ir antinovatoriška – paskaičiuojama kad ir tai, kiek lėšų reikės skirti vaikų darželių košę paknaibydavusių, plastmasinių koldūnų prasivirdavusių paauglių – būsimų suaugusiųjų visapusiškam gydymui, taip pat kaip pakils nepervargusių tėvų darbo kokybė, kai jie nebebus priversti dirbti kaip pamišę, kad išlaikytų šeimas ir sumokėtų už būstą, be to, ir vaikus jis matys ne tik miegančius, tarsi bendravimo su tėvu vaikams nereikėtų ir šie būtų sotūs vien jo uždirbama duona. Jei moterys, pavyzdžiui, augins vaikus namie, jų vyresnieji broliai ar seserys po mokyklos turės šiaušti namo, jų nebeauklės gatvė ar televizorius – tad vargas tai šaliai, kuri pučiasi, kad skatina motinas dirbti ir mokėti socialinio draudimo įmokas! Užuot Europos Sąjungos projektų pinigais lopius skaudžias nusikalstamumo ir narkomanijos pasekmes, šalinamos to priežastys – pirmiausia elementaraus tėvų dėmesio ir priežiūros stoka. Pašalinus ją sumažėja ir rūkančių, girtaujančių, priklausomų nuo per ankstyvo lytinio gyvenimo su visomis jo pasekmėmis paauglių, jų savižudybių skaičius – ir visa tai, be jokios abejonės, atsiliepia ilgametei valstybės gerovei! Valstybė netgi ima suvokti, kad ir šalies vaikų mokytojams reikia kuo skubiau mokėti karališką atlyginimą, o ne kelis iškaulytus litus numesti paskutiniams.

Suprantama, kad žmogaus susiformavimui didžiausios įtakos turi ne tiek ugdymo įstaigos, kiek šeima. Todėl būtent motinos (ar tėvai) augina vaikus, kad perduotų jiems tikrąsias vertybes, užaugintų visapusiškai stabilius, sąžiningus lietuvius, kūrybingas asmenybes, priimsiančias Lietuvai reikalingus nestandartinius sprendimus. Teigiama tėvų įtaka karui keliuose vaikui dar žaidžiant su mašinytėmis gerokai efektyvesnė nei griežtas nepataisomą žalą gyvybėms padarančių pilnamečių baudimas. Tad vaikų darželiai – ne ką tepasikeitęs Sovietmečio palikimas – nueina į antrą planą, kadangi motinystė gerbiama, vertinama kaip kovos su tyliuoju tautos genocidu forma, laikoma tuo, kas ji ir yra, – DARBU, o ne „sėdėjimu namie“. Moterims, pageidaujančioms pačioms auginti savo vaikus, vėliau galbūt dirbti namuose ar pusę dienos ir laukti su šiltais pietumis jų sugrįžtant iš mokyklos, mokamas atlyginimas kaip už darbo valandas – nes ir asilui aišku, kad tai yra geriau, nei dabartinės „palankesnės sąlygos auginti vaikus“ – nemokamas mokyklinukų maitinimas ar nuolaida įmokai už darželį. (Valstybė, nemėgstanti veltėdžių, nuo motinoms mokamo atlyginimo netgi atsiskaičiuoja mokesčius, todėl motinos nebeturi būti „prisirišusios“ prie kokios nors darbovietės, kad „nusipelnytų“ minimalios pašalpos bei pensijos. Patenkinti ir darbdaviai, kurie, priimdami į darbą jauną moterį, jausdavosi taip, tarsi jų darbovietėje būtų atsiradusi tiksinti bomba. Nors išmokas motinai moka Sodra, kaži kuris čia darbdavys ploja katučių išgirdęs, jog moteris vėl susiruošė motinystės atostogų?)

Motina turi tokias pačias teises bei laisves, kaip ir visi piliečiai, – teisę mokytis, padirbėti, pailsėti, neapsikrovusi verkiančiais vaikais sutvarkyti neišvengiamus reikalus įvairiose įstaigose, apsilankyti pas gydytoją, retkarčiais nueiti su savo vyru išgerti kavos, susitikti su draugais, užsiimti kūryba, saviraiška ar širdžiai miela veikla – ir šios teisės įgyvendinimas užtikrinamas, pavyzdžiui, taip: porą kartų per savaitę kelioms valandoms pabūti su vaikais užsuka specialiai rengiami savanoriai ar socialiniai darbuotojai. Nes sąmoningai bei suinteresuotai visuomenei visiškai aiški pasekmių seka: laimingi tėvai – laimingi vaikai – laiminga visuomenė.

Moterys vėl nori būti moterimis ir motinomis, joms didelė šeima atrodo vertybė, todėl savaime išnyksta grėsmė Lietuvai it sviesto gabalėliui išsilydyti Europos Sąjungos tautų katile. Tuo pačiu išsprendžiama ir pensininkų, kuriems, kaip kalbama, nebus kas uždirba pensijų, problema, nebereikia baimintis darbo jėgos importo iš Azijos šalių. Gausių šeimų vaikai auga nesavanaudiškumo, supratingumo ir pagalbos vieni kitiems dvasioje – anksčiau ar vėliau tai neišvengiamai persikels ir į Seimą. Paradoksalu, bet didelės šeimos padeda spręsti net aplinkosaugos problemas – mokomasi taupyti, atskirti poreikius nuo įgeidžių, o ne beatodairiškai vartoti.

Valstybės parama šeimoms siekiama ne nuimti nuo tėvų atsakomybę rūpintis vaikų išlaikymu – kalbu apie suteikimą to, kas būtina ir privalu, ko mes pareikalautume už savo – mokesčių mokėtojų – pinigus, jei būtume tikri tikros demokratinės valstybės piliečiai. Kaip kartą taikliai pastebėjo viena interneto komentatorė, nereikia „didinti gimstamumo“, reikia sudaryti normalias sąlygas auginti vaikus – tuomet nereikės nė dirbtinai „didinti“. Sukama galva ne tik apie pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus, kadangi nebeapsimetama, jog nesuprantama, kad augant vaikui jo poreikiai irgi auga, kad jaunos šeimos neišgali įsigyti būsto, bet vis dėlto turi kažkur gyventi. Valstybės pinigai nebeleidžiami propagandai, kad kelis vaikus auginti fiziškai ir morališkai labai sunku, kad nedirbanti ir pati vaikus auginanti moteris yra beviltiškai iš „darbuotojų visuomenės“ konteksto iškrentanti namų šeimininkė bei našta valstybei – užtat nustoja tarpusi melaginga reklama apsišarvavusi kontracepcijos pramonė (paskui kurią įkandin kažkodėl vilkosi partnerystės mada, skyrybų bumas, abortų šleifas, išaugęs vėžinių susirgimų skaičius ir brangiai gydyto nevaisingumo procentas. Kodėl apskritai šalyje su tokiu gimstamumu abortai iki šiol neuždrausti – o gal tai valstybės lengvata neišgalinčioms daugiau vaikų auginti šeimoms?).

Išmintingas šeimininkas žino, kur reikia investuoti, tegu tai atsipirks ne iš karto, tačiau tam, kad Lietuvoje užaugtų toks šeimininkas, reikia jį pagimdyti ir užauginti – sveiką, blaiviai mąstantį, sąžiningą, dėkingą, besidalinantį ir kilnų. Tam galbūt prireiks visos visų mūsų sveikatos, proto, sąžinės, dėkingumo, dalinimosi ir kilnios širdies.

Žodžiu, tereikia norėti priartinti valstybės valdymą prie Konstitucijos deklaruojamų vertybių bei to, kas apibrėžiama jos straipsniuose:

„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (38 straipsnis).

„Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“ (39 straipsnis).

Atsigręžti į savo žmones, savo vaikus taip, kaip dar niekada nebuvo atsigręžusi jokia kita pasaulio valstybė, pagarsėti ypatinga pagarba šeimai tarp visų kultūrų ir civilizacijų – štai tokia Lietuva aš didžiuočiausi. Ir neketinu gyventi pagal valstybės brukamą modelį net jei parama šeimoms beviltiškai vėluos.

2007 m. lapkričio 21 d.

Šerše le vyras

Lietuvoje, kur senmerge tampama, galima sakyti, dar mokyklos suole, – kritinė padėtis, apie kurią neišgirsite pranešant per „Panoramą“. Ogi nebėra už ko tekėti! Šimtui puikių netekėjusių moterų tenka kokie aštuoni dar neemigravę vyrai: pirmas – vedęs, antras – išsiskyręs, trečias – pensininkas, ketvirtas – kunigas arba vienuolis, penktas – vaikas, šeštas pageidauja būti tik sugyventinis, o septintas gyvena su aštuntu. Senbernių kategorijos išskirti nebeverta, nes jų tokiomis aplinkybėmis turėjo likti tikrai menki nuošimčiai. O kur dar asocialūs asmenys arba įvairiausių rūšių dvasiniai ligoniai? Kad beveik visos Lietuvos merginos kažkada norėjo ištekėti už Marijono Mikutavičiaus galbūt reiškė ne tai, kad jis buvo geidžiamiausias viengungis, bet kad jis – dar viengungis. Prie lietuvių moterų vardų vis dažniau atsiranda elegantiškos prancūziškos ar net graikiškos pavardės. Drąsios moterys, kai pagalvoji… Ne kiekviena gi gali atlaikyt tapatybę iki pamatų sukrečiančius smūgius – Lietuvos nostalgiją, kitoj kultūrinėj ir socialinėj aplinkoj užaugusią anytą ar tai, kad vaikas į tave prabils svetima kalba. O susikalbėti su vyru skolintais žodžiais? Juk jaunoms šeimoms ne visada pavyksta susikalbėti net lietuviškai! Be to, anapus geležinės uždangos augusieji vaikystėje nežiūrėjo gerųjų animacinių filmukų – apie Brėmeno muzikantus ir ežiuką rūke…

Nelabai gal ir galvočiau apie tokius dalykus, jei nepažinočiau daugybės gražių, protingų, linksmų, žavių, nuoširdžių, nepriekaištingo skonio, norinčių turėti šeimas, mokančių auginti vaikus, kepti puikius kotletus bei obuolių pyragus netekėjusių merginų, narsiai slepiančių, kad pasimetė ir jau ima pavargti laukti.

Noriu joms pasakyt – jūs tikrai esat neįkainojamos, net jei šiandien ir nėra kas jums tą pasako. Nepasiduokit nevilčiai, nerimui ir neretai beširdiškai artimųjų psichozei bei svetimųjų spaudimui. Pagalvokite apie tai, kad santuokos sakramentas nėra paskelbtas nei svarbiausiu, nei privalomu, o gyvenimo vertė ir kokybė nuo ištekėjimo fakto tiesiogiai nepriklauso. Gyvenkit savo gyvenimą – jei nemokėsite to daryti netekėjusios, vargu ar kas, it mostelėjus burtų lazdele, pasikeis ištekėjus. O autentišką gyvenimą gyvenant nebūna gėda. Esate laisvos veikti krūvas įdomiausių bei puikiausių dalykų ir ne santuokoje – tą įrodo daugybė neeilinių netekėjusių merginų gyvenimų. Pagaliau gyvenimas žemėje vienkartinis – niekada gi daugiau nebebus tokio rudens.

Jei širdis žino, kad šeima – jūsų pašaukimas, – taip ir įvyks. Todėl mąstykite apie tai, kad bent jau mokėsite vertinti šeimą, kai ją turėsite. Tik kur rasti gerą vyrą? Tiesą sakant, nesu mačiusi nė vieno tikrai vyriško, išmintingo, protingo, gero, gražaus, turtingo ir ištikimo netikinčio vyro.

Ar yra katalikiškų parapijų bendruomenės Lietuvoje?

Pasak Katalikų Bažnyčios Katekizmo, „žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą“. Kartkartėmis pagalvoji žmogus – kad ir kaip sunku buvo katakombose pirmiesiems krikščionims, jie bent jau turėjo vienas kitą. Mat šiandien bendruomeninių Mišių dalyviai jau truputį primena miegamųjų rajonų gyventojus liftuose, kuriuose, duok Dieve, vienas kitam linktelima. Liftui sustojus pasklindama kas sau. Manau, pirmiausia dėl to, kad sovietmečiu buvo sunaikintos tradicinės bendruomenės, taip pat dėl nuo „pasaulio“ užsikrėsto susvetimėjimo taip sunku eiti ir gyvenimo, ir tikėjimo keliu. Todėl, truputį pasidairę Bažnyčioje ir netapę niekam artimi, žmonės taip puola į glėbį visokiausioms pseudodvasingumo formoms. Turbūt todėl taip nelengva atlaikyti visokeriopą visuomenės spaudimą, o kai stinga vienybės – sunkiau apginti ir dvasines vertybes. Todėl taip maža džiaugsmingo ir tvirto tikėjimo – bendruomenės bruožo – andai buvusio įprastu dalyku. Nekalbant jau apie šilumą ir supratimą, įgyjantį apčiuopiamą išraišką, – vienas kito naštų nešiojimą, čia kiekviena sekta daugumai katalikų nušluostytų nosį, jei papasakotų kaip apie savaime suprantamą dalyką, kad jų maldos grupėse mūru stojama už savuosius, kaip verdama sriuba ar perkami vaistai susirgusiems nariams arba kaip, kai reikia, pažiūrimi vieni kitų vaikai.

Kalbu apie maldą ir buvimą kartu, apie solidarumą bei jausmą, kai sėdi savo virtuvėje prie stalo su keletu draugų ir arbatinuku, už langų tirštėja gyvenimo sutemos, bet bent jau šį vakarą jos tau kelia juoką ir neturi galios. Ir nekalbu apie babą Genutę, prikepančią tiek sausainių, kad užtektų bent kelioms parapijoms, bei kitas nuostabą keliančias išimtis, kurių dėka ir skleidžiasi Dievo karalystė: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5).

Parapijos, ypač miestuose, žinoma, didelės, bet nemanau, kad tai tikroji artumo nebuvimo priežastis. Štai krikščionybės aušroje bendruomenėms draugauti nesutrukdydavo nei persekiojimai, nei atstumai. Žinoma, daug kas priklauso nuo ganytojo. Bet tikrai ne viskas. Galima burti žmones, organizuoti šventes ir maldingas keliones, gaivinti parapijas įvairiomis programomis, bet ar tarp jos narių užsimegs tikros draugystės ryšiai, nusitęsiantys už bažnyčios sienų, priklauso nuo žmonių, pirmiausia nuo jų noro draugauti bei supratimo, kad tikėjime išsiskleidusi bendrystė ir yra gyvoji Bažnyčia. Vienas kitas renginys paprastai nieko neišgelbsti, išgelbsti tik draugystė kasdienė. Pati per ją atėjau į Bažnyčią ir gražios draugystės stoka niekaip negaliu skųstis, bet tai netrukdo pastebėti bendruomenės erozijos ir ilgėtis mylinčių širdžių vienybės. Bažnyčios žmones juk turėtų sieti „tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Kaip kitaip tada keliaujančioji Bažnyčia, drauge su kenčiančiąja ir triumfuojančiąja, sudarytų vieną Kristaus – Dievo – kūną?

O vaikai? Kad ir kaip katalikiškai auklėjami, jie netruks pajusti, jog „pasaulis“ gyvena kitaip. Paaugliai spaudimą būti „kaip visi“ atrems tik bendraudami su tokiais krikštatėviais ir šeimos draugais, kurie drįsta gyventi pagal Evangeliją, turėdami bičiulių iš katalikiškų šeimų, leisdami laiką taip, kad galėtų vaikščioti pakelta galva – juk, pavyzdžiui, turistinis žygis su parapijos vaikais puikiausiai gali būti kur kas įdomesnis už kelionę į kokį kvailą Disneilendą. Aišku, su kuo bendrauja jūsų vaikai ne taip svarbu, jei jie mato gerų pavyzdžių šeimoje, bet, man atrodo, tik tol, kol jie nepasijaus mažuma, o ir šeimai vien tik savęs neužtenka.

Parapijiečiams bendrauti reikia pastangų, laiko ir iniciatyvos, ir visa tai, be jokios abejonės, duotų gausių vaisių, tačiau sunku išjudėti iš inercijos, godaus susirūpinimo savimi, nuo gyvenimo atsieto tikėjimo bei nuolatinio nuovargio būsenos. Kad imtum draugauti, dar reikia peržengti savo išdidumą, širdies siaurumą, stereotipus apie draugystę, reikia ištikimybės savo parapijai ir atlaidumo jos nariams, šypsenos ir trupučio drąsos, neretai – netikėtai sau pačiam pakeisti saugiai nusistovėjusią dienotvarkę, o svarbiausia – pradėti nuo savęs, nelaukiant, kol viską nuveiks kiti – sakau visa tai pirmiausia sau. Jokiu būdu neturiu omenyje tapimo „parapijos aktyvistais“, kurie neretai visus tik nervina. Galiausiai žvelkime taip – kiek iš mūsų per Mišias negalvoja, kaip „prastumti“ Dievui savo reikalus, susitelkę meldžiasi drauge su visa Bažnyčia ir nežiovauja per bendruomeninę maldą?

Ar yra bendruomenės Lietuvos parapijose? Kažkas yra. Mišias lankančiųjų branduolėlis, keletas maldos grupelių ir daug paskirų geros valios žmonių. Negalima pasakyti, jog bendruomenių nėra, bet negalima pasakyti ir kad yra, taigi pats blogiausias – drungnasis – variantas. Panašu, jog ateina metas, ir tas metas jau yra atėjęs, kai reikia pradėti rengti nebe tik krikščionių, bet ir katalikų vienybės savaites. Kadaise mus atpažindavo iš duonos laužymo. Taigi kada paskutinį kartą laužėte duoną, žiūrėdami savo artimui į akis? Nes jei netikėtai vėl tektų lįsti į katakombas (o tai dėl silpnų bendruomenių ir sekuliarumo aršėjimo tam tikra prasme gal net tikėtina), ar atpažintume vieni kitų veidus, broliai ir seserys Kristuje?

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė: „Esu labai maža šventoji“

Pasidedu priešais vieną iš nedaugelio savo relikvijų – seserų joaničių darbo medinę ikonėlę. Teresėlė joje su baltu nuometu – novicės rūbais. Išsirinkau būtent šitą – nes jos keleliu tapenantys Kelio link visi yra amžini naujokai ir mažieji. Bet Viešpatie, jei pati mažiausioji iš Tavo šventųjų – tokia graži, tai koks tada esi Tu?

Jėzau, Tavo Teresėlė liūdėjo, kad liūdina ir kentėjo, kad kenčia – visai kaip mes, tik bijoti ji nebijojo. Jai buvo skaudu, kai iš jos tyčiojosi ir juokėsi. Užuot plakusi kūną dilgėlėmis, ji atgręžė besišypsantį veidą savimeilės, tuštybės ir žaizdų kirčiams. Ir jie nesutrukdė Teresėlei nuosekliai įgyvendinti kiekvienos šv. Pauliaus „Himno meilei“ eilutės!

TereseleTeatleidžia ji man už liaupses, bet kokia teisi ji buvo, į kairę ir į dešinę švaistydama meilę, tekančią iš neišsemiamo šaltinio – Tavo Širdies, ir ne tik todėl, kad mirė tiek mažai tegyvenusi. Ji buvo teisi ragindama „mylėti Dangaus Karalių ir pasitikėti širdžių karalyste“. Ji ne kalbėjo, kad myli, o mylėjo („Aš nieko Jam nesakau, aš myliu Jį“). Ji buvo teisi turėdama sveiką nuovoką ir drąsią nuomonę („Kai klausydamasis pamokslo apie Dievo Motiną nuo pradžios iki pabaigos esi priverstas iš nuostabos gaudyti orą, vien tik aikčioti – greitai nusibosta“). Buvo solidari su kenčiančiaisiais ir nusidėjėliais („Viešpatie, nes mes esam vargšai nusidėjėliai“). Juokėsi iš gyvenimo ir mirties („Šventieji įžengė į dangų su atgailos įrankiais, o aš prisistatysiu su apšiltintu apavu“, „Kai Vagis mane pagrobs, tą žvakę įdėkite man į ranką, tik neduokite žvakidės, nes ji labai negraži“). Jos sidabrinė svajonė buvo tapti šventąja, o tokios, Tu žinai, visada išsipildo. Ji ir kentėjimuose džiaugsmingai įžvelgė Dievo valią („Labiausiai man patiks tai, kas patiks Dievui ir ką jis man išrinks…“). Džiaugsmingai, nors tokių juodų kaip jos naktų retai pasitaiko („Ir aš nebegaliu melstis. Tik pažvelgiu į Mergelę Mariją ir sakau: Jėzau!“).

Aišku, kad Šventoji Dvasia pamėtėjo „Vienos sielos istoriją“, kai man suėjo dvidešimt ketveri, kad pradėčiau mirti sau. Nes mirti aš bijau ne taip smarkiai, kaip mirti sau. Mokiausi ir tebesimokau iš jos gyvenimo Evangelijos. Užsispyrusiai maloniai kalbėtis su šiurkščia gydytoja. Neišsiduoti, kai užmiršta įdėti torto. Tyčia būti dėmesinga. Nemanyti, kad nusipelniau gyventi geriau. Remiantis į Jo ranką su meile ir atidumu nugyventi „vieną vienintelę dieną“. Nutylėti. Nesiteisinti. Pastarieji punktai kol kas nekaip sekasi. Susitaikyti su tuo, kad galbūt jie niekada labiau nesiseks. Pagaliau nepraėjusi noviciato drauge su Teresėle, iš kurgi žinočiau, kaip paaiškinti dukroms, kas mokyme apie mieląjį Dievą svarbiausia?

Sveika atvykusi į Vilnių. Turbūt šventasis Kazimieras, šventoji Faustina ir palaimintasis Jurgis jau bus visas ausis išūžę apie Gailestingumo miestą? Rožių lietus… Tie, kam jos skirtos, neturi pastebėti, kad susibraižei rankas skindama iš sodo gražiausias, taip? Į susigarankščiavusį ašarų klonio dugną atsimušdami rožių pumpurai krūpsės kaip širdis, išgirdusi mylimojo žingsnius. Sodininko žingsnius!

Neimkite Dievo malonės veltui

Susirgo vaikai, tad šiemet Didžiąją savaitę švenčiau namie. Taigi sukinėju radijo rankenėlę ir ieškau Didžiojo penktadienio pamaldų transliacijos. Vienos iš sostinės radijo stočių vedėjas skaito nepadoraus turinio žinutes, patenkintas savimi mala apie visą miestą turbūt jau apėmusią džiugią Velykų nuotaiką – dieną, kai minima Kristaus mirtis ant kryžiaus! Prieš didžiąsias šventes dažnai pagalvoju, ką gi švenčia Dievo Įsikūnijimu ir Kristaus Prisikėlimu netikintys žmonės? Šeimos susirinkimą prie bendro stalo? Pavasario šventę? Dažytų kiaušinių dieną? Persivalgymo pilnatvę? Kokia tokio šventimo prasmė ir pagrindas? Ir pati nesuprasdavau to per nešventas Kalėdas bei Velykas, užtat sekmadieniais visada gaudavau tėvo keptą peršviečiamą lietinį blyną, kaip dabar suprantu, tai, matyt, ir buvo Švč. komunija.

Nuolatinė kompiuterio ar televizoriaus adoracija šiais laikais daugeliui įdomesnė už Švenčiausiojo Sakramento, tad kai atsiplėšę nuo „dėžių“ jie ateina švęsti į bažnyčias – reikia tik džiaugtis. Kur kas daugiau rūpesčio turėtų kelti eilinis laikas, kai pradėjus dalyti komuniją pro šventovių duris ima plūsti veržli it kalnų upė žmonių minia (ne vienas kitas nesusipratėlis), tarsi po spektaklio su numerėliais skubėtų pasiimti paltų iš rūbinės. Tiesa, kai kurie pakyla iškart po pamokslo, bet tokius ant pirštų suskaičiuotum. Kartais atrodo, jog visai neblogai būtų, jog prieš pradedant dalyti komuniją kas nors paaiškintų, kam ją galima priimti, o tuos, kuriems negalima, pakviestų prieiti prie kunigo, kad palaimintų. Kol vieni katalikai sprunka, kiti, dėl įvairiausių priežasčių nelabai galintys eiti komunijos, jos eina. Pigi šiais laikais komunija, bet ar pigiai ji kainavo Jėzui ir pirmiesiems krikščionims, ar ji pigi tiems, kurie pasirenka gyventi pagal Evangeliją šiandien? Reikia daugiau kalbėti apie nuodėmę, aišku, ne gotikos ar baroko stiliumi. Gal bijant moralizavimo gaidelių, o gal žūtbūt siekiant nesuerzinti potencialaus komunijos „vartotojo“ ir nesugadinti jam šventinės nuotaikos, apie nuodėmingumą kalbama vis tyliau. Bet kur „nėra“ nuodėmės, tikrojo gailestingumo nė nereikia.

Tikintiesiems trūksta asmeninio santykio su ganytojais, nes stinga pašaukimų ir kunigų, nors dvasinį vadovą patartina turėti kiekvienam sąmoningam katalikui. Tik neįsivaizduoju, kaip jie galėtų kiekvienam norinčiajam skirti bent po pusvalandį pokalbiui prie arbatos. Kai pamatai ilgam klausyklą užgulusią dvasingo veido moterėlę, gaila pasidaro kunigo, bet kai lieki vienas kapstytis savo sielos darželyje – ilgainiui supranti, kad taip irgi nieko nebus.

Skaudu, kad formaliesiems katalikams, sudarantiems neabejotiną daugumą, Bažnyčia tėra ritualines paslaugas įspūdingų dekoracijų fone teikianti įstaiga. Argi ne kaip anekdotai skamba istorijos, kaip sužadėtiniai važinėja po Vilniaus bažnyčias ieškodami prie jų vestuvinių kostiumų labiau derančio interjero? „Šliūbas imamas“, nes „taip gražiau“ (nors auką paaukoti kartais „pamirštama“), krikštijama dėl prietarų, vaikai prie Pirmosios komunijos leidžiami dėl to, kad „visi taip daro“, laidojama su kunigu iš baimės. O va Sutvirtinimo sakramentas ne toks populiarus – dauguma katalikų juk ne „sektantai“ bei „davatkos“, ir šiaip tuokiantis jis nebūtinas.

Praktikuojantys katalikai irgi nepėsti – turbūt tebesivadovaudami kvaila sovietine propaganda, palaikoma purvasklaidos, jog Bažnyčia skęsta prabangoje ir aukse, net pasiturintys per sekmadieninę rinkliavą į krepšelį skimbteli po du litu, tarsi ši Mišių dalis būtų tik atrakcija vaikams, o ne parapijos išlaikymo šaltinis. Lietuvių šykštumas, tiesa, turbūt užimtų garbingą antrąją vietą po pavydo, bet situacija komiška. Panaši į „pavogiau Bibliją, kad turėčiau iš ko melstis“, nes kapeikas metantieji puikiai žino, ką šiandien galima už jas nusipirkti, ir Dievas žino. Katalikiškų bendruomenių, palaikomų bičiulystės ir meilės, deja, labai nedaug. Besimeldžiančių pasaulietiškų katalikiškų bendruomenių – dar mažiau. Mokančių melstis katalikų išvis reta.

Prabėgus dviem tūkstančiams krikščionybės metų katalikais save laikantys žmonės vis dar taip pat sėkmingai tebetiki tūkstančiu ir vienu prietaru, vaikšto pas horoskopų sudarinėtojus, būrėjus ir ekstrasensus, meldžiasi Mamonai, Daiktams, Pilvui, Sveikatai, Darbui, Trejybei – Politikai, Sportui ir Orų prognozei, Kosminėms Vibracijoms, Sėkmei, Vaikui, Waldorfui, Ekologijai, Pagoniškų tikėjimų kokteiliui, Tikresnei nei kitos Komunijai, Sau ir Išskirtiniam Savo Dvasingumui bei kitiems stabams… Na bet Jėzus gi yra liūdnai tarstelėjęs – ar beras Žmogaus Sūnus žemėje tikėjimą?

Nepaisant visko likime ramūs ir nepraraskime vilties – Dievas, pradėjęs šventą darbą Bažnyčioje, šventųjų nusidėjėlių Motinoje, jį ir atbaigs. Ką daryti mums? Pulkim ant kelių, visi krikščionys…

Sveiki atvykę į Vilniaus rajoną

Važiuojant namo keliu, prasidedančiu ties Aušros vartais, ima kaip pasiutusi, kaip per pasimatymą plakti širdis – melsva padūmavusi horizonto linija atsitraukia neįtikėtinai toli, per kelią laksto zuikiai ir lapės, o vietovės primena tai Prancūzijos vynuogynus, tai ryškiai žalias pusapvales Škotijos kalveles, juolab kad ant vienos jų tuoj vėl skabys žolę avių pulkelis.

Užaugus ant senamiesčio grindinio iš visų miestų Vilnius tebėra ir visada bus, perfrazuojant Hemingvėjų, „vienintelė, tikroji ir paskutinė mano meilė“. Tačiau vaikai auga dabar, o paukščių trelės, paskaninančios priešpiečius panamėj, žvaigždžių nesutalpinantis dangus, savi kaštonai ir alyvos, kieme žydinčias pačios sodintas tulpes laistanti dukra ir saldžiame ore mieganti kita – tai geriausia, ką galėjome joms duoti. Po dvylikos kvadratinių metrų komunalkės (tiesa, su aukštomis, lipdiniais išpuoštomis lubomis, dvivėrėmis durimis ir baltų koklių krosnimi, bet ir su bendrais nekūrenamais „patogumais“, narkomanų bei prostitučių pamėgta laiptine ir visuomeniniu transportu nuo penkių valandų ryto) čia mums rojus. Pamenu, kaip Aušros Vartų ir Liepkalnio Mergelės Marijos nevilties valandą prašiau namų, argi atsitiktinumas, kad jie atsirado būtent šia kryptimi?

Žmonės čia kaip ir visuose pasaulio kaimuose – gudresni, lėtesni ir paprastesni už miestiečius. Aišku, netrūksta visokių žmonių ir čia. Apsikrovusių tuo, kas ūkyje niekada jau nepravers, vagiančių bei pardavinėjančių mišką, deginančių žolę… Išdygs kaip iš po žemių ir be ceremonijų, užtat su botais bris į kambarį, nežiūrėdami, ar miega tavo vaikai arba gal tu su naktiniais, ilgai kalbės apie kitus, kol dar gyvi (užtat girs susiriesdami velionius), paskui gegužę uoliai giedos Mergelės Marijos litaniją prie žiemą vasarą nevystančiomis plastmasinėmis rožėmis papuoštų kryžių… Beje, ne tik jų, bet ir vos lietuviškai liežuvį apverčiančių seniūnijos valdininkų „Rytoj“ nieko nereiškia, panašiai kaip ispanų „Mañana“ ar italų „Domani“.

Motinos it atkartodamos Pietą ne paslaptis kodėl verkia sūnų, taip mažai kuo beprimenančių Dievo Sūnų, kad jau vėl Jį primenančių – jų veiduose kaip Turino drobulėje išryškėję skausmingi Jo bruožai.

Kunigas kalba tik lenkiškai, todėl nėra lietuviškų Mišių, o kai jos dar būdavo – ateidavo tik viena moteris. Todėl turbūt nieko nuostabaus, kad draugė pasakojo, tiesa, apie Nemenčinės apylinkes, kaip viena senutė įpykusi šaukė: „Jie ką, nori čia Lietuvą padaryti?!“. Todėl kiekvieną kartą išpučiu akis per Švč. Mergelės Marijos litaniją, kai pasigirsta kreipinys – Lenkijos motina, melski už mus! Buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse meldžiamės kaip ir dera: čionykštės moterys – lenkiškai, aš – lietuviškai.

Tačiau kaimų pavadinimai – ne lenkiški, o dangus neabejotinai arčiau nei kur kitur Tėvynėje, nes čia pat – aukščiausios Lietuvos vietos, Juozapinės ir Aukštojos kalnai. Nežinau, ar taip gali būti, bet net ir klimatas čia šiek tiek primena kalnų, regis, šitam rajonui tenka daugiau nei paprastai audrų su žaibais, kritulių ir saulės. „Ten, už kalno“, – pasakodama moja ranka kaimynė, o mums virš galvos suka ratus vanagas.

Tik trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus ištisi kaimai – vieni kitiems giminės, o visos moterys – Marijos. Čionykščiai tebevažinėja į svečius arkliais, semia vandenį iš svirtinių šulinių, bobutės veža parduoti prie Halės milžiniškas avietes, o išeidamos kur toliau užkiša pagaliuku duris! Iš trobos kampo žvelgia šventieji, veikia tik radijo telefonas, tris kartus per savaitę iki vartelių atvažiuoja autolavkė su atverčiamu geltonu šonu, kur nupieštas riestainis, joje galima įsigyti mėsos, silkių, žirnelių, miltų, saldainių, pieno (retas kuris belaiko karvę), o kartais – net šviežių braškių. Močiutės, pavyzdžiui, perka limonado ir čipsų (sau!). Beje, pardavėjai po ranka guli mielas reliktas šiais visuotinio nepasitikėjimo laikais – skolų sąsiuvinis, į kurį tvarkingai įrašoma pavardė ir suma, jei kas pritrūksta duonai kasdieninei. Moterys vaikšto su įmantriai apie galvą apvyniotomis skaromis ir saulės išblukintomis suknelėmis, o „tarkovskiškame“ peizaže ant skalbinių virvės vėjai plaka raudoną megztinį…

Kad būtum vilniečiu nereikia turėti buto senamiestyje, net nebūtina gimti šiame mieste. Vilnietis – tai diagnozė, kurios simptomai – chroniška senų kiemų nostalgija ir lietaus jausmas. Už bažnyčių bokštų siūlu užsikabinusio tikėjimo, neįmanomybės pagimdytos vilties bei laimingos nelaimingos meilės mistika.


Naujausi

Kategorijos

Reklama